Metai: 2019

Lietuvos vyskupų laiškas  Prezidento ir Europos parlamento rinkimams artėjant

Lietuvos vyskupų laiškas Prezidento ir Europos parlamento rinkimams artėjant

Brangūs Lietuvos žmonės, mieli broliai ir seserys išeivijoje,

Šiomis dienomis esame kviečiami apsispręsti ir balsuoti rinkimuose. Kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga yra išreikšti savo valią bei taip prisidėti prie visuomenės gerovės ir laisvės vystymosi. Todėl raginame tikinčiuosius ir visus geros valios žmones atlikti savo pareigą ir balsuoti Lietuvos prezidento bei Lietuvos atstovų Europos parlamente rinkimuose.

Kviečiame Jus rinktis atsakingai ir nesusivilioti gražiais, prieš kiekvienus rinkimus gausiai žarstomais pažadais. Prieš atiduodant savo balsą už kurį nors kandidatą vertėtų atkreipti dėmesį, ar jis gerbia žmogaus kilnumą, sąžinės ir religijos laisvę, brangina gyvybę nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties, ar jam rūpi šeima, ar kandidatas pasisako už laisvą tėvų pasirinkimą auklėti vaikus pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kuriuo būdu norintieji mus atstovauti yra prisidėję ar prisideda prie socialinio stabilumo, geresnės sveikatos apsaugos, paramos auginantiems vaikus stiprinimo, rūpesčio vargstančiais – seneliais, bedarbiais, ligoniais, našlaičiais – skatinimo? Ar programiniai pažadai kyla ir iš jų vertybinės pozicijos?

Asmuo, trokštantis prisiimti atsakomybę atstovauti Lietuvai, teišsiskiria padorumu ir sąžiningumu, kompetencija ir išmanymu, pastovumu ir ištikimybe saviems įsitikinimams, nesavanaudišku noru tarnauti žmogui ir visuomenei, pagarba piliečių religiniams įsitikinimams.

Nuo to, kokius atstovus išrinksime, priklausys, kaip Lietuva ir Europos Sąjunga gyvens artimiausioje ateityje. Tačiau kviečiame Jus ne vien balsuoti – ne mažiau reikia ir Jūsų maldos. Maldos už mūsų šalį ir Europą, kad Dievas padėtų mums visiems drauge kurti sąžiningesnę ir teisingesnę visuomenę, bendrus namus, kuriuose būtų gerbiamos krikščioniškosios vertybės, kur niekam nestigtų dvasinės ramybės ir materialinės gerovės.

Istorija liudija, kad krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančioje Europoje susiformavo pagarba žmogaus teisėms, socialinis teisingumas ir solidarumas, sąžinės laisvė, visų lygybė prieš įstatymą, valdžios tarnavimas savo žmonėms. Europos šalys susivienijo į bendriją tam, kad šie idealai būtų geriau ginami, kad jų nenustelbtų nesutarimai ir kitokie interesai. Todėl rinkdami siekime bendrojo gėrio, kuris ne skaldo, bet vienija ir yra neatsiejamas nuo krikščioniškųjų vertybių.

Ateinančiomis dienomis ir savaitėmis būkime aktyvūs savo valstybės ir Europos kūrėjai, prisiimdami atsakomybę dalyvauti rinkimuose ir išreikšti savo nuomonę. Kuo daugiau bus sąžiningų, dorų, nesavanaudiškų, savo darbą išmanančių ir Lietuvą mylinčių politikų, tuo geriau jie atstovaus mūsų šaliai ir tuo sėkmingiau spręs iškylančius iššūkius.

                                                                                               Lietuvos vyskupai

Vyskupo vizitacija Anykščiuose: „Linkiu, kad bažnyčia netaptų muziejumi“

Vyskupo vizitacija Anykščiuose: „Linkiu, kad bažnyčia netaptų muziejumi“

Paskutinįjį balandžio savaitgalį Anykščių Šv. apašt. evang. Mato  parapijoje vyko J. E. Panevėžio vyskupo ordinaro Lino Vodopjanovo OFM vizitacija – savotiškas parapijos ekonominio ir dvasinio gyvenimo „auditas“, numatytas Bažnytinės teisės kodekso. Jo metu ganytojas išsamiai susipažino su parapijos situacija, sielovados darbais, bendravo su parapijiečiais, priėmė klebono ataskaitą, o sekmadienį su visa parapija šventė Eucharistiją.

Darbinis vizitas prasidėjo penktadienį, balandžio 26 d.  Ši diena neabejotinai įeis į parapijos istoriją, nes tokios paskirties vyskupo vizito Anykščiuose nebuvo gerą dvidešimtmetį. Vyskupas, lydimas Panevėžio vyskupijos generalvikaro Eugenijaus Styros ir Anykščių parapijos klebono dekano Petro Baniulio, savo viešnagę Anykščiuose pradėjo simboliškai – lankydamas Antano Baranausko klėtelę, didžiojo anykštėno vyskupo Antano Baranausko atminimo ženklą, ir vietas, kurios mena jo vaikystę bei gražiausią talento proveržį – poemos ‚Anykščių šilelis“ gimimą. Vėliau garbusis svečias sukalbėjo maldą prie rašytojo Antano Žukausko kapo muziejaus kalnelyje, šiltai ir draugiškai pabendravo su muziejininkais.

Visos dienos vizitacija buvo skirta susipažinti su parapijos padėtimi, pajusti jos bendrą situaciją, suprasti, kokiame kontekste vyksta pastoracija. Geriausia tą padaryti ne tik pasikliaujant statistika, bet ir gyvai kalbantis su žmonėmis. Taigi visa diena praėjo lankantis įvairiose įstaigose: po renovacijos atsinaujinusiame Kultūros centre, L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje, Anykščių ligoninės slaugos skyriuje, Jono Biliūno gimnazijoje, UAB „Imenza“, prisėdus dalykiškam pokalbiui su Anykščių rajono savivaldybės meru Sigučiu Obelevičiumi bei su parapijos Pastoracinės tarybos nariais. Anykštėnams susitikimą su vyskupu Linu primins jo dovanotos knygelės su popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje kalbų rinkiniu.

Tradiciškai vizitacija užbaigiama iškilmingomis sekmadienio šv. Mišiomis su visa parapijos bendruomene. Balandžio 28 d. pasitiktas prie šventoriaus vartų, vyskupas, lydimas generalvikaro Eugenijaus Styros, parapijos klebono Petro Baniulio ir diakono Viliaus Valionio, įžengė į bažnyčią, Sumos ir kameriniam chorui „Salve Cantus“ (vad. Rimvydas Griauzdė) giedant tradicinę giesmę „Sveikas, Ganytojau“.

Šv. Mišių pradžioje klebonas P. Baniulis vyskupo ir parapijiečių akivaizdoje perskaitė ataskaitą apie parapijos pastarojo meto aktualijas, pasiekimus, artimiausius planus. Parapijiečiams tai irgi buvo puiki proga išgirsti, su kokiais iššūkiais susiduria parapija, kokie neatidėliotini darbai laukia (nors, kaip juokavo vyskupas, „remontai niekada nesibaigia ir nesibaigs“), kas turėtų būti svarbiausia parapijos gyvenime. Pasidžiaugęs tuo, kas padaryta, klebonas pabrėžė, jog „norint įveikti nors mažiausią kalną, neužtenka vien tik klebono ar kitų dvasininkų entuziazmo. Visada reikalinga pagalba – ir finansinė, ir fizinė, ir, svarbiausia, geranoriškumas – ir valdžios, ir parapijiečių“. Klebonas įvardijo ir parapijos bėdas, turbūt bendras daugeliui Lietuvos parapijų, – nemažai parapijiečių bažnyčiai priklauso tik formaliai, nešvenčia šv. Mišių, nedalyvauja bendruomenės gyvenime. „Stingant sąmoningumo, bendruomenė ir bažnyčia dažniausiai tapatinama tik su kunigais, pamirštant, kad parapija esame mes visi, ir tik nuo mūsų noro prisidėti prie jos gyvenimo priklausys, kaip mes čia jausimės – kaip namuose, ar tik kaip svečiuose“ – kalbėjo klebonas.

„Gali būti auksiniai skliautai, bet jei bažnyčia bus tuščia, ji taps muziejumi,“ – reziumavo vyskupas, padėkojęs klebonui už išsamią ataskaitą ir priminęs, kad anykštėnai turėtų ne vien džiaugtis bažnyčia kaip gražiu architektūros pastatu, bet ir širdį lenkti prie Dievo. Šv. Mišias vyskupas aukojo už parapijiečius, už Anykščių bažnyčios statytojus, už kunigus, kurie visą šimtmetį rūpinosi bažnyčia ir joje skelbė Dievo žodį; ragino maldoje prisiminti jaunimą, vaikus, sergančiuosius ir kenčiančiuosius, pasidžiaugė, kad skiriamas vis didesnis dėmesys šeimoms („kur šeima, ten parapijos ateitis“), linkėjo visiems augti Dievo pažinime.

Savo nuoširdžioje ir įtaigioje homilijoje vyskupas Linas kalbėjo apie tai, kad didžioji krikščionių jėga ir palaiminimas yra tai, kad mes tikime nematę – mes neprisilietėme Jėzaus žaizdų, realiai jo nematėme, bet tikime, kad jis yra gyvas, kad jis tarp mūsų. Būtent švęsdami sekmadienį mes ir ateiname sutikti Jėzaus, o savo gyvenimo kelionėje mes jį galime sutikti savo artimajame. „Sekmadienis pilnas vilties ir džiaugsmo“, – dar kartą visiems priminė vyskupas.

Anykštėnams vyskupas padarė netikėtą dovaną – priminė mūsų bažnyčios istoriją: atsivežė vyskupijos archyve saugomą 1947 m. čia kunigavusio vikaro Antano Rameikio aprašymą, kaip atrodžiusi parapija.  Buvo įdomu išgirsti, kad jau tuo metu buvusi didelė parapija, turinti apie 6000 tikinčiųjų, trobos medinės, šiaudais dengtos, o anykštėnai, vikaro akimis, buvę vidutinio ūgio, gražaus veido ir linksmo būdo, kiekvieną šventadienį lankydavę bažnyčią, didžiavęsi savo praeitimi, o parapiją kamavusios tos pačios bėdos – nemažas polinkis į svaigiuosius gėrimus…

„Išgirdome, kaip buvo, klebonas papasakojo, kaip dabar yra, bet reikia žvelgti į ateitį“, – vizito pabaigoje linkėjo garbusis svečias, kurio vizitas neabejotinai parapijiečiams suteikė vilties ir sustiprino tikėjime. O anykštėnai ganytojui dėkoja savo vyskupo A. Baranausko žodžiais:

Dieve Aukščiausias, Tėve geriausias,

Vyskupą mum užlaikyk,

Bėdas, nelaimes, ligas ir baimes

Nuo jo galvos nuvaikyk.

Rasa Bražėnaitė

Kun. P. Baniulio ir R. Bražėnaitės nuotraukos:

  1. Vyskupas prie poeto ir vyskupo A. Baranausko klėtelės
  2. Su muziejininkais prie klėtelės
  3. Prie rašytojo A. Žukausko-Vienuolio kapo
  4. Anykščių kultūros centro scenoje. Viduryje – direktorė Dijana Petrokaitė
  5. Naujoji kultūros centro kino salė
  6. Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje vyskupą priima direktorė Regina Drūsienė (antra iš dešinės) ir tikybos mokytoja Daiva Kuprionienė
  7. Anykščių rajono savivaldybės mero Sigučio Obelevičiaus (pirmas iš kairės) kabinete
  8. L. ir S. Didžiulių bibliotekoje

  9. 11-15. Iškilmingos šv. Mišios Anykščių Šv. apašt. evang. Mato bažnyčioje

Panevėžio vyskupo velykinis žodis

Panevėžio vyskupo velykinis žodis

Mieli broliai ir seserys,

Evangelijoje pagal Luką, randame pasakojimą dviejų mokinių patirtį, kelyje į Emausą. Prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams, eina kartu, primena, ir užsuka pas mokinius, kad su jais pasiliktų. Tai evangelisto Luko nuomone, yra Prisikėlimo prasmė – kad Jėzus keliauja kartu su mumis visur, kur keliaujame mes, ir kad visur, kur mes užsukame, kartu su mumis valgo. Lukui kaip tik Eucharistija yra ta vieta, kurioje mes susitinkame su Prisikėlusiuoju. Tai jis įtaigiai perteikia: „Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukabėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų; bet jis pranyko jiems iš akių“. Jėzus pas mokinius yra svečias. Tačiau Jis čia, pats imdamas duoną ir ją dalydamas, elgiasi kaip namų šeimininkas. Iš to, kaip Jėzus tai daro, mokiniai aiškiai atpažįsta Prisikėlusįjį. Ir ateityje duonos laužymas jiems bus ta vieta, kurioje jie žinos tarp jų esant Prisikėlusįjį. Kiekviename duonos laužyme, kiekvienoje Eucharistijoje pats prisikėlęs Jėzus laužo mokiniams duoną ir įrodo jiems savo meilę. O mokiniai į Jėzaus buvimą reaguoja visada džiaugsmingai: “Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi“. Apd.2,46.

Joks kitas evangelistas tiek daug nepasakojo apie valgymą kaip Lukas. Jėzus nuolatos valgo kartu su mokinais, su fariziejais, su nusidėjėliais ir muitininkais. Eucharistija Lukui yra tąsa tų daugelio kartų, kai Jėzus valgė kartu su žmonėmis, kuriems Jis parodė Dievo gerumą ir draugiškumą. Eucharistija reiškia tai, kad Kristus pats vėl yra tarp mūsų. Jis kalba mums ir išaiškina mūsų gyvenimą. Mums yra leista patirti Jo artumą ir tuo džiaugtis. Tačiau mes Jo nematome. Lukas Jėzaus neregimumą perteikia tipišku graikų posakiu: „Jis jiems tapo nematomas“. Dievas mums pasirodo ir tuoj pat pranyksta iš akių. Mokiniams atsiveria akys. Jie tame jiems duoną laužančiame vyre atpažįsta Jėzų. Ir tuoj pat jie Jo nebemato. Jie Jį regi vidinėmis akimis. Eucharistija reiškia tai, kad mes žvelgiame šiomis vidinėmis akimis. Tada tame valgyje, kurį valgome, toje duonoje, kurią vienas kitam laužome, tarp mūsų matysime ir patį Prisikėlusįjį. Jeigu šiandien šventi Eucharistiją, arba kiekvieną sekmadienį ar kasdien, tai dalyvauja pats Jėzus, pats Prisikėlusysis. Jis pats laužia duoną. Jis taria tau meilės žodžius. Atverkime šiems žodžiams savo širdis, kad jos užsidegtų taip pat kaip mokinių iš Emauso širdys. Per Komuniją Prisikėlusysis tau tiesia sulaužytą duoną, kad pagydytų ir surištų visa, kas yra sulaužyta ir sudaužyta tavyje, kad tavo gyvenimo istorijos lūžius paverstų gyvybingumo žyme. Aš linkiu, kad tau atsivertų akys ir tu pats atpažintum Jėzų, kuris duonos simboliu dovanoja tau save, kad su tavimi pasidalytų ir savo meile priverstų degti tavo širdį.

Kur beeitume – visur galime sutikti Kristų, kur kelias bevestų – dėmesingai žvelkime į einantį greta. Gal tai Jis  – slėpiningasis bendrakeleivis, brolyste ir meile galintis atverti mūsų žmogiškojo pašaukimo prasmę?

Jėzus atsiskleidžia laužydamas duoną, dieviškosios Eucharistijos bei broliškumo slėpinyje prie vieno stalo, kad Jis yra Dievas ir žmogus, ir perėjimu iš mirties į gyvenimą savo prisikėlusiuoju Kūnu kelia mus link dangiškojo altoriaus.

Laimingų Šventų Velykų!

                                                                                                         
  Panevėžio vyskupas

  Linas Vodopjanovas OFM

                                                                                                             

Didysis Šeštadienis

Didysis Šeštadienis

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą.

Didįjį šeštadienį krikščionių bendruomenė nešvenčia Eucharistijos, nėra nei Mišių, nei Komunijos. Kodėl nešvenčiama Eucharistija? Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, tačiau tai nėra nebuvimo tuštuma, o laukimo, ir netrukus ji prisipildys prisikėlusio Viešpaties artumo. Laukdami ir melsdamiesi liudijame ir savo viltį bei tikėjimą prisikėlimu ir antruoju Viešpaties atėjimu.

 Velyknakčio budėjimas

Velyknakčio budėjimo liturgiją sudaro keturios dalys:

Per Šviesos, arba Žiburių, liturgiją bažnyčios šventoriuje uždegama ir šventinama ugnis, nuo kurios šventinama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Šventindamas Velykų žvakę, celebrantas įbeda penkis kryžiaus formos smilkalų grūdus, simbolizuojančius penkias Jėzaus žaizdas. Velykų žvakė simbolizuoja prisikėlusį Kristų, Pasaulio šviesą.

Žodžio liturgijos metu Biblijos skaitiniai pasakoja apie Dievo meilę, skaitomos ištraukos pradedant pasaulio sukūrimu, pažadais, Sandora ir baigiant Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, naująja Sandora.

Per Krikšto liturgiją Kristaus šviesa nušvies katechumenų, kurie pasiruošė krikštui, gyvenimus. Celebrantas, panardindamas Velykų žvakę į vandenį, jį pašventina. Krikštijami katechumenai, o bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus.

Eucharistijos liturgija – tai Velyknakčio ašis. Susitikdami Komunijoje su Prisikėlusiuoju tampame Jo pergalės prieš mirtį ir blogį dalyviais, Kristus triumfuoja, nugalėjęs mirtį, o mes, džiaugdamiesi Jo pergale, tampame naujais kūriniais, Kristaus Velykos yra ir mūsų Velykos, Bažnyčios Velykos. Kartu su Kristumi ir mes prisikeliame naujam vilties gyvenimui.

Krikščionių tikėjimas ir viltis gimsta Velykų slėpinyje, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas suteikia mums gilesnį įvykių supratimą ir leidžia pamatyti Dievo meilę bei perkeičiančią jo jėgą ir ten, kur kiti randa tik neviltį ir nusiminimą.

Nušviesti Prisikėlusiojo šviesos, parnešime ją į savo šeimas ir pasidalysime džiaugsmu ir viltimi, kad su Jėzumi įmanoma nugalėti egoizmą, smurtą, mirtį, kad kiekvieno žmogaus kentėjime yra gyvybės ir pilnatvės viltis, kad mirtyje paslėpta pergalė, kuri kaip kviečio grūdas, krentantis į žemę, ir miršta, kad atneštų gausų derlių.

 Pagal Bernardinai.lt

20.00 val. vyks iškilmingos Velyknakčio pamaldos. Pamaldose bus šventinama ugnis ir vanduo. Ugnies pašventinimui ir krikšto pažadų atnaujinimui atsineškite žvakes.

Didysis Penktadienis

Didysis Penktadienis

Prasmė.

Didįjį penktadienį prisimename Viešpaties kančią ir mirtį, be kurių nebūtų prisikėlimo. Šis Jėzaus kančios ir mirties prisiminimas yra vilties ir pergalės pranašas. Šiandien mintimis sustojame ties kryžiumi ir Viešpaties kentėjimais; ne siekdami susigraudinti, tačiau norėdami prisiminti Jo meilę, kuria mus mylėjo iki paskutinio kraujo lašo, kad gautų atleidimą už mūsų nuodėmes.

Didįjį penktadienį nešvenčiama Eucharistija; liturgija, skirta Viešpaties Kančios minėjimui, paprasta ir tyli, jos metu klausome Viešpaties Kančios istorijos, lydimos kitų Biblijos skaitinių, padedančių suprasti nesibaigiančią Jėzaus meilę mums.

Baigiant Kryžiaus pagerbimą, patarnautojai paruošia altorių komunijai. Eucharistija, kuri bus padalijama Komunijoje, yra atnešama iš altoriaus, kur buvo padėta po Didžiojo ketvirtadienio iškilmių.

Šios dienos šventimas baigiasi šv. Komunijos padalijimu – taip kiekvienam suteikiama galimybė asmeniškai vienytis su Viešpačiu, kuris savo mirtimi suteikė mums gyvybę.

Kryžius lieka išstatytas tikinčiųjų garbinimui; tyloje ir rimtyje įsižiebia prisikėlimo viltis.

 Kaip gyventi šį laiką?

Apmąstome Viešpaties kančią ir mirtį. Šiandien pasistenkime atverti širdis ir priimti Dievo gailestingą meilę, kai Jis, mėgindamas užjausti mus mūsų varguose, atsiuntė mylimą Sūnų, kad išlaisvintų mus iš nuodėmių, žaizdų ir kentėjimų.

Viešpaties mirties apmąstymas padeda mums nelikti abejingiems artimo kentėjimui, kuriame tęsiasi Jėzaus Kančia. Prašome malonės būti jautriems kitų kančiai ir pažvelgti į kitus kenčiančius meilės akimis, padėti jiems ir užjausti.

Viešpaties mirtis gali sugriauti mūsų egoizmo sienas ir pakeisti mūsų akmenines širdis į kūniškas širdis, jautrias ir žmogiškas.

Patikėkime Nukryžiuotajam Viešpačiui savo artimųjų, draugų ir visos žmonijos bėdas, kentėjimus, nuodėmes: „Viešpatie, dėl skausmingos Tavo Kančios, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.“

Dalyvavimas Kryžiaus kelyje nėra kokia eilinė procesija ar pasyvus religinio teatro pasirodymo stebėjimas. Leidęsi į Kryžiaus kelią, lydėkime Kristų savo malda, išgyvendami su dėkingumu ir meile Jo Kančią.

Kai garbiname Kristaus kryžių, prisiminkime, kad tai nėra vien paprasta lenta, kurią bučiuojame ir kuriai lenkiamės, tačiau tai atpirkimo kryžius, aplaistytas atpirkėjo krauju, priminimas mums, kad Jis dovanojo mums gyvenimą.

Priimdami Jėzų komunijoje dėkokime už Jo meilę ir junkime savo kentėjimus su Jo. Prašykime, kad mūsų širdis Dievas pripildytų meilės, kuria per mus Jis galėtų dovanoti gyvenimą visiems sutiktiesiems kelyje.

Parengta pagal www.bernardinai.lt

 

19.00 val. Kristaus Kančios pamaldos, kurios susideda iš keturių dalių: Žodžio liturgijos, Kryžiaus pagerbimo, Komunijos ir procesijos į Kristaus kapą.

Po pamaldų bus einamas Kryžiaus Kelias.

Didysis Ketvirtadienis

Didysis Ketvirtadienis

Didžiojo Ketvirtadienio ryto Mišios, dar vadinamos Krizmos Mišiomis, užbaigia gavėnią ir įveda į velykinį tridienį. Šiandien vakare visi liturginiai simboliai ir tekstai bylos apie Kristaus bendruomenės DNR. Tarsi iš anksto leis paragauti vaisių, kuriuos subrandins vėlesni įvykiai Golgotoje.

Paskutinės gavėnios dienos liturgija

Vyskupo su savo presbiteratu – kunigais – koncelebruojamose Krizmos Mišiose, kuriose parengiama šventoji Krizma ir palaiminami Katechumenų (kandidatų į krikščionis) ir Ligonių aliejai, išreiškiama kunigų bendrystė su savo vyskupu vienintelėje Kristaus kunigystėje ir tarnystėje.

Kunigai su vyskupu susirenka į šias Mišias iš įvairių vyskupijos vietų, parodydami, jog yra vyskupo liudytojai ir bendradarbiai paruošiant Krizmą, panašiai kaip yra jo pagalbininkai ir patarėjai kasdienos tarnystėje. Kadangi vakare švenčiamose Viešpaties Vakarienės Mišiose bus atmenamas ir Kunigystės įsteigimas, tarnaujančiosios kunigystės dalyviai atnaujina savo bandrystę su Vyskupu ir įšventinimu prisiimtąsias tarnystes. Drauge šioje iškilmėje yra kviečiama dalyvauti visa tikinčioji liaudis ir vienytis su savo ganytojais Komunija.

Viešpaties vakarienės mišių liturgija – Didžiojo Velykų tridienio pradžia

„Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti”.

Visas dėmesys skiriamas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui.

Giedant himną „Garbė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos. Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti.

Šią dieną pagal tradiciją atliekamas kojų plovimas dvylikai tikinčiųjų, žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę. Vyskupas ir kunigai, mazgojantys kojas savo tikintieisiems, šitaip paaiškina jų pačių buvimo Bažnyčioje tikslą – tarnavimą Kristaus pavyzdžiu.

Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai ir šios liturgijos metu surinktos aukos, gali būti nešamos atnašų procesijoje. Mūsų pamėgtas ir dažnai giedamas himnas Ubi caritas est vera, yra skirtas būtent šių Mišių atnašavimui.

Po Komunijos maldos procesija, kurioje priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma, Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią į specialiai tam parengtą jo saugojimo vietą, giedant vieną iškiliausių eucharistinių himnų „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua).

Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviečiami tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (ypač 13–17 skyrius).

Nuo vidurnakčio adoracija vyksta be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena.

Tekstas parengtas pagal Benardinai.lt esantį kun. Artūro Kazlausko straipsnį „Didysis Ketvirtadienis: gavėnios slenkstis Velykų link“.

Šv. Mišios mūsų bažnyčioje 19 val.

Po šv. Mišių kviečiame likti adoracijai.

Bažnyčia tėvams, vaikams, seneliams

Bažnyčia tėvams, vaikams, seneliams

Vieną kartą per mėnesį šv. Mato bažnyčioje parapijiečiai susiburia į Šeimų Mišias – visai bendruomenei skirtą laiką, kuriame ypatingas dėmesys yra skiriamas šeimoms – tėvams su mažais vaikais, bei vaikams, besiruošiantiems sakramentams. Šio mėnesio šeimų Mišios buvo ypatingos, nes visi kartu bandėme įsijausti į Jėzaus kelionės į Jeruzalę istoriją, klausėme Viešpaties kančios Evangelijos eilučių.

„Ačiū, vaikai, kad taip garsiai šaukėte!“ – vaikų, besiruošiančių pirmajai Komunijai dalyvavimu džiaugėsi kun. Mindaugas, mat per teatralizuotą Evangelijos skaitymą jie buvo minia, kuri garsiai rėkė: „Ant kryžiaus jį!“, „Paleisk mums Barabą!“, ir t.t. Vaikai laikė didelius plakatus, kuriuose buvo pagrindines žmonių reakcijas atspindintys žodžiai, kai Jėzus buvo tardomas ir kalamas prie kryžiaus. Taip simboliškai buvo norima paklausti ir kiekvieno mūsų bažnyčioje susirinkusio žmogaus: ar tiki, kad Jis yra Viešpats? Mirtis šitam, ar pasigailėjimas? Pasitiki Juo, ar pats nori valdyti savo gyvenimą?

Vaikų kampelyje laukė savanorės, kurios padėjo visiems susirinkusiems padaryti savo verbas iš laukinių augalų – kadagio, kačiukų, sužaliavusių šakelių, bei džiovintų gėlių. Padarytus darbelius vaikai nešė prie altoriaus kartu su kitomis aukomis – duona, vynu, bei Laiškais Dievui, kuriuos kiekvienas galėjo parašyti Mišių pradžioje.

Kiekvienas parapijietis yra kviečiamas prisidėti prie Mišių eigos ir kartu su kunigu švęsti, džiaugtis sekmadieniu, aktyviai dalyvauti bendruomeninėje Mišių aukoje. Tardami Tėve mūsų visi šeimų Mišių dalyviai susikibo už rankų, linkėdami ramybės spaudė vieni kitiems rankas, ir tai išties buvo Jėzaus mokinių bendrystės džiaugsmo akimirkos. Džiaugiamės, jog per šeimų Mišias giedojo jaunų anykštėnų šeima, o jiems pritarė visi susirinkusieji – maži ir dideli.

Mišių pabaigoje visos šeimos yra kviečiamos bendram palaiminimui. Kun. Mindaugas ir diak. Vilius laimino visus kryžiaus ženklu ir linkėjo palaiminto sekmadienio. Žmonės skirstėsi su šypsenomis veiduose, ašaromis akyse ar tiesiog ramybe širdyje.

Šv. Mato bažnyčios šeimų bendruomenė kviečia prisijungti į šeimų Mišias mėnesio antrą sekmadienį nuo 11 val. Gegužės 12 dieną tikimės sulaukti šiltų orų, tad kviečiame visus po Mišių pasilikti agapei – pabuvimui bažnyčios šventoriuje, atsinešti kažką gardaus, pasivaišinti skanėstais ir pabendrauti prie arbatos ar gilių kavos puodelio.

Jeigu turite klausimų, pasiūlymų, ar norėtumėte įsijungti į Anykščių šv. Mato šeimų bendruomenę, kreipkitės tel. 862130107 arba el. paštu maja.juste@gmail.com, Justė.

Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienio iškilmės – palaiminamos palmių ir alyvų šakos, einama iškilminga procesija ir aukojamos Šv. Mišios, kurios įvesdina į Didžiąją Kristaus Kančios Savaitę.

Mums gyventi, reiškia sekti Kristų ir tai labai aiškiai sako Verbų sekmadienio liturgija. Kas seka Kristų, tas kopia į žmogiškumo aukštumas. Aišku, žmogus gali rinktis ir lengvą, aukštyn nevedantį kelią, kuriuo einant nereikia vargti. Žmogus gali ir nusileisti žemyn, į vulgarumą; gali prasmegti melo ir nesąžiningumo pelkėje. Bet jei mes sekame Jėzų, jei einame tuo keliu, kuriuo jis mus veda, mes kopiame aukštyn – į tiesos gyvenimą, į drąsą, kuri nebijo vyraujančių nuomonių, į ištvermę, reikalingą tam, kad sugebėtume visada padėti kitam žmogui. Kristus mus veda į meilės viršūnę, veda pas Dievą.
Tad viską kas lig šiol pasakyta galima šitaip trumpai pakartoti: norint sekti Kristų pirmiausia reikia trokšti žmogiškumo pilnatvės; reikia eiti kartu su kitais kopiančiais aukštyn, tai yra eiti kartu su Bažnyčia; reikia klausytis Kristaus žodžių ir pagal juos gyventi su tikėjimu, meile ir viltimi. Šitaip mes esame į amžinąją Jeruzalę keliaujantys piligrimai, o kartu, tam tikra prasme jau esame tenai, Dievo šventųjų bendrijoje.

Šv. Mišios bus aukojamos 9.00, 11.00 ir 18.00 val.

Jaunimą ir šeimas kviečiame į 11 val. šv. Mišias
Per kiekvienas Šv. Mišias bus šventinamos verbos.
Iškilmingas verbų pašventinimas ir procesija prieš 9.00 val. Šv. Mišias.

Dekanato Carito savanorių susitikimas

Dekanato Carito savanorių susitikimas

Balandžio 10d. Anykščių Šv.Mato parapijos namuose Carito Lietuvoje 30-mečio proga lankėsi  Panevėžio vyskupas Linas VODOPJANOVAS OFM, Panevėžio Carito direktorius kun. Eugenijus STYRA, direktoriaus pavaduotoja Gražina KACEVIČIENĖ, Carito darbuotojai ir savanoriai iš Alantos, Svėdasų, Utenos ir Anykščių parapijų.

Susitikimo metu vyskupas Linas pirmiausia kalbėjo apie tai, kas buvo ir šiuo metu yra svarbu Carito veikloje. Šiomis dienomis Carito organizacija nebegali likti vien maistą ir drabužius dalijančioji. Svarbu atkreipti dėmesį į šių dienų iššūkius – t.y. į žmonių vienišumą. Labai svarbu vienišus bei stokojančius žmones aplankyti, išklausyti bei kitais tam žmogui reikalingais būdais pagelbėti.

Alantos, Svėdasų, Utenos ir Anykščių parapijų Carito darbuotojai dalinosi ir savo patirtimis, nuveiktais geraisiais darbais, iššūkiais, lūkesčiais bei ateities planais.

Vyskupas Linas kvietė plėsti Carito savanorių būrį, visai Carito bendruomenei būti bendrystėje tiek maldoje, tiek atliekant realius gerumo darbus – išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, ligonį aplankyti,  kalinį sušelpti, mirusį palaidoti.

Susitikimas tęsėsi mišiomis, kurias aukojo vyskupas Linas Vodopjanovas OFM už jau mirusius Carito savanorius, esančius caritiečius bei visus parapijiečius. Po mišių susitikome agapei bei jaukiam pasibuvimui su svečiais.

„Mūsų šaknys – malonės istorija“

„Mūsų šaknys – malonės istorija“

Saulėtą šeštadienio, kovo 23 d., rytą Anykščiuose veikiančių Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės grupelių atstovai Regina, Dalia, Bronė, Laima, Česlava ir Andrius, rokiškėnių pavežėti, leidosi kelionėn į Kauną, kur vyko kasmetinis Lietuvos Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės (toliau tekste – LKGB) narių suvažiavimas. Maloniai šnekučiojantis, pusantros valandos kelionė automobiliu netruko prabėgti, ir mus pasitiko jau kiek iš savaitgalinio snaudulio prabudusi, bet vis dar apytingė laikinoji sostinė.

Vos įžengę į baltutėlę, saulės nutviekstą, erdvią, kažkada Kauno tarpdiecezinei kunigų seminarijai priklausiusią, didžiąją salę, pasijutome tarsi pakliuvę į patį dangų. 85 suvažiavimo dalyviai iš 27 Lietuvoje veikiančių LKGB grupelių buvo atsitiktinai suskirstyti į nedideles 6 – 8 bendruomeniškių grupeles ir susodinti už apvalių, baltomis staltiesėmis užtiestų stalų, kurių centre liepsnojo po simbolinę bendrystės žvakutę, vėliau padovanotą kiekvienai suvažiavime dalyvavusiai grupelei.

Šio suvažiavimo tema: „Mūsų šaknys – malonės istorija“, todėl dalyviai be praėjusiais metais LKGB vykdytos veiklos peržvalgos ir finansinės ataskaitos, buvo detaliai supažindinti su Pasaulinės Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės istorija, Viešpaties valia jos patirtų sunkumų ir išgyventų malonių prisiminimu, kurių didžiausioji yra Bendruomenės gyvybingumas, gebėjimas atsitiesti, išlikti bei tęsti pradėtąją misiją.

Pirmosios, šiandien žinomos kaip Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės, radosi dar 1563 m. Prancūzijoje, kur vadintos Švč. Mergelės Marijos sodalicijomis (lot.: sodalitium – bendruomenė, draugija). Nors tokia pirmoji bendruomenė Lietuvoje jau įkurta vos po 10 metų, 1573 m., tuomet jėzuitų įsteigtoje Vilniaus kolegijoje, tačiau jų intensyvesnė veikla vykdyta tik tarpukario Lietuvoje 1918 – 1940 m.m. Vėliau, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, bendruomenių veikla nutrūko, ir jos atsikūrė tik po Nepriklausomybės atgavimo: 1997 m. – Vilniuje, 2000 m. – Kaune, 2002 m. – Šiauliuose. 2003 m. organizuota pirmoji Bendruomenės asamblėja Kaune. Anykščiuose pirmoji Bendruomenės grupelė susikūrė 2004 m., antroji radosi apie 2008 m., ir šiandien jos yra vienos aktyviausių Panevėžio regione (be Anykščių dar Pasvalyje, Rokiškyje bei Panevėžyje) veikiančių grupelių. Netolima, tačiau jau istorija tapusiomis grupelių kūrimosi Anykščiuose akimirkomis dalinosi viena pirmosios grupelės pradininkių Regina Juodviršytė.

2007 m. LKGB kreipiasi į Pasaulinės Bendruomenės vadovus prašydama tapti jos nare, tačiau gauna atsakymą, kad nė karto nesudalyvavusi Pasaulinėje Bendruomenės asamblėjoje ir neturėdama patvirtinto savojo Statuto, norima nare tapti negali. Todėl 2008 m. LKGB nariai pirmą kartą dalyvavo Fatimoje vykusioje Pasaulinėje Bendruomenės asamblėjoje, kur prisistatydami savosios Bendruomenės simboliu pasirinko avietę – vaiskrūmį, garsėjantį plačiai išsikerojusiomis šaknimis bei saldžiais ir dėl gydomosios galios ypač vertinamais vaisiais. 2009 m. patvirtinamas LKGB Statutas, o 2013 m. Libane vykusioje asamblėjoje LKGB galiausiai tampa Pasaulinės Bendruomenės nare.

Susipažinę su Pasaulinės ir Lietuvos Bendruomenių istorija, išklausę post-sovietiniame laikotarpyje atsikūrusių grupelių pradininkų liudijimų bei pasistiprinę skaniais ir sočiais pietumis, panirome į asmeninę maldą, apmąstydami savo jausmus, pažadintus pažinties su Bendruomenės ištakomis, bei turimą grupelėje asmeninę patirtį. Vėliau kilusiomis mintimis dalinomės paskirtose, nedidelėse grupelėse. Suvažiavimą baigėme Eucharistijos šventimu su LKGB dvasios tėvu kun. Algimantu Gudaičiu, SJ.

Nors suvažiavimas baigėsi, tačiau jo džiaugsmas ir bendrystės jausmas neabejotinai daugeliui tapo įkvėpimu, grįžusiems į savo grupeles, toliau puoselėti Bendruomenės veiklą, savo turimais gebėjimais, patirtimi ir malda prisidėti prie LKGB, o tuo pačiu ir Pasaulinės bendruomnės misijos – kuo geriau pasitarnauti Dievui ir artimui.        

Andrius