Kategorija – Naujienos

Anykščių dekanato kunigų susirinkimas

Anykščių dekanato kunigų susirinkimas

Gegužės 13 d. vyko Anykščių dekanato kunigų susirinkimas. 11 val. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM vadovavo Šv. Mišioms.  Kartu meldėsi Anykščių dekanato kunigai: dekanas kan. Petras Baniulis, kan. teol. lic. Saulius Filiipavičius, kun. Raimundas Simonavičius, kun.  lic. Andrius Šukys, kun. mgr. Mindaugas Šakinis, kun. mgr. Audrius Vogulis, kun. Raimundas Zimka. Po Šv. Mišių parapijos namuose vyko vyskupo vedama konferencija. Vyskupas Linas aptarė Panevėžio vyskupijos įvairius klausimus, domėjosi parapijų situacija, pristatė ir aptarė ateities planus.  Anykščių dekanato kunigų susirinkimas baigėsi skaniais pietumis.

Nuotraukos R. Z. ir S. Š.

Anykščių dekanato jaunimo renginys Šv. Kazimierui paminėti

Anykščių dekanato jaunimo renginys Šv. Kazimierui paminėti

Jau tradicija tapusį Šv. Kazimiero renginį užklupęs koronavirusas iš Anykščių šv. Mato parapijos salės perkėlė į virtualią erdvę. Labai džiaugiamės, kad susitikime dalyvavo net 39 moksleiviai (2, 8 kl. ir I – II gimn. kl.): iš Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos (mokytoja Angelė Ažusienienė), iš Antano Baranausko pagrindinės mokyklos (mokytoja Daiva Tručinskienė), iš Antano Vienuolio progimnazijos (mokytoja Asta Striogienė) ir Jono Biliūno gimnazijos (mokytoja Daiva Kuprionienė). Labai malonu, kad visuose parapijos renginiuose dalyvauja ir katechetė Daiva Buelė. Nuotoliniam susitikimui ruošiamės iš anksto: moksleiviai piešė piešinius, ruošė vaizdo pateiktis, fotografavo gamtos ir buities vaizdus – visa tai turėjo atspindėti Šv. Kazimiero gyvenimą ir dorybes. Renginio metu katechetė Daiva buvo moksleivių paruoštų vaizdo pristatymų apie Šv. Kazimierą vertintoja. Istorijos ir etikos mokytoja Daiva komentavo moksleivių nuotraukas ir skaitė trumpą pranešimą apie Šv. Kazimiero dorybes. Mokytoja Angelė dar kartą akcentavo, jog Šv. Kazimieras yra ne tik Lietuvos, bet Panevėžio vyskupijos bei jaunimo globėjas.  Žiūrėjome filmuką apie paslaptingą paveikslą, kuriame Šv. Kazimieras nutapytas turintis tris rankas, žaidėme nuotaikingą mokomąjį žaidimą. Mokytoja Asta pasidžiaugė tikrai šauniu renginiu ir padėkojo moksleiviams už Šv. Kazimierui skirtą laiką linkėdama jaunimui rinktis Šv. Kazimiero dorybes. Susitikimą moderavo tikybos mokytoja Daiva.

KŪRYBINĖ UŽDUOTIS APIE ŠVENTĄJĮ KAZIMIERĄ

Nufotografuokite gamtos vaizdą arba reiškinį, gyvus ir negyvus daiktus lauke ar kambaryje; tai gali būti ir žvilgsnis pro langą, ir augintiniai, ir knygos, namų apyvokos daiktai … TINKA VISKAS, kas  atspindėtų ŠV. KAZIMIERO GYVENIMĄ, JO DARBUS, PAPRASTUMĄ, MEILĘ, PASIAUKOJIMĄ, TARNYSTĘ, ŠVENTUMĄ. Lai Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras pasimato labai įvairiai: įžvalgiai, nuoširdžiai, mielai, guodžiančiai, drąsinančiai, filosofiškai. Juk, pasak Mažojo Princo – matyti galima ir širdimi

Daiva Kuprionienė

Šv. Kazimieras — Lietuvos Globėjas – gyvenęs 1458—1484 m., plačiai žinomas ir gerbiamas šventasis, kurio žemiškieji palaikai ilsisi puošniausioje Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Šv. Kazimieras buvo išsilavinęs, išmintingas žmogus, prabangos ir malonumų aplinkoje išdrįsęs drąsiai, atvirai irtis prieš visuotinę nuomonę, aktyviai ir nedviprasmiškai pasirinkti krikščioniškas vertybes: tikėjimą, maldą, rūpestį vargšais, ištikimybę, skaistumą, saiką. Daugybė jaunų žmonių šio šventojo gyvenime atpažįsta norą eiti prieš srovę, nesitaikstyti su neteisybe, melu, rinktis tai, kas tikra, amžina.

Šv. Kazimiero gyvenimas ir jo relikvijų istorija primena daugelio mūsų krašto žmonių dalią: lydimas nesėkmių kovose, nesuprastas bendradarbių, toks vienišas, sergantis, bet nepalūžęs, net ir po mirties slapstytas nuo svetimšalių, mylimas, bet neretai ir užmirštamas, nepaliauja buvęs mūsų gyvenimo dalininku. Šis šventasis visais istorijos laikotarpiais buvo ženklas ir nuolatinis kvietimas nesitaikstyti su įvairius pavidalus atrandančiu blogiu, rinktis tai, kas teikia tikros laimės skonį.

 Nuo1948 m. – Lietuvos jaunimo (paskelbė popiežius Pijus XII) globėjas, nuo 1960 m. Maltos ordino globėjas. Žmonių, pasišventusių viešajai tarnybai, užtarėjas ir globėjas. Lietuvoje laikomas amatininkų globėju. Taip pat – Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos globėjas.

Kazimiero vardą turi tik vienas šventasis. Šv. Kazimiero garbei pavadintas Venesuelos miestas San Kasimiras.

Šv. Kazimieras paprastai vaizduojamas karališkais rūbais, su Lietuvos didžiojo kunigaikščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – lelijas – skaistybės simbolį. Kartais vaizduojamas su rankomis, sudėtomis ant krūtinės maldai.

Netikėta ir unikali vieno paveikslo detalė yra dvi skirtingas lelijas laikančios šventojo dešinės rankos. Šią keistenybę aiškina legenda, pasak kurios dailininkas, norėdamas pakeisti šv. Kazimiero dešinės rankos gestą, vietoje ištiestos į šalį nutapęs kitą ranką, nukreiptą krūtinės link. Tačiau net storai užtapytoji ranka pro dažų sluoksnį vis išlįsdavo. Tai palaikyta stebuklu, bylojančiu apie šventojo karalaičio dosnumą ir rūpestį vargingaisiais. Todėl paveiksle buvo paliktos abi dešinės rankos.

Pamąstykime – ką pasakytumėte apie žmogų, kuris būdamas vos 14 metų vadovavo 12 000 vyrų kariuomenei? Tiesa, jam tai nebuvo prie širdies, tad netrukus jis atsiribojo nuo karybos. Savo įtakingos šeimos bei giminės skatinamas jis ėmėsi politikos bei diplomatijos ir čia atskleidė turįs nepaprastą gyslelę.

Jam buvo siūlomos karūnos, princesės ir didi ateitis. Bet ne, jis nesiekė karjeros. Jam titulas nebuvo būtinas, kad galėtų tarnauti žmonėms. Visgi jis taip gerbė savo tėvų valią, kad buvo pasiryžęs daryti tai, ko iš jo tikimasi. Tačiau daryti ne bet kaip, ne grobuoniškai ar tironiškai, bet taip, kaip Jėzus darė – teisingai, išmintingai ir su meile. Ir jo darbai liudijo už jį patį bei pateisino jo šventą keistumą. Jėzus jam buvo didvyris, jo herojus ir idealas. Pats būdamas gero stoto, nepaprastai mandagus ir išauklėtas, turėjo širdį, nesuteptą puikybės. Apsuptas daugybės damų jis aklai nesivaikė jų dėmesio, bet kiekvienai demonstravo jų nepaprastą orumą ir vertę. Nes buvo skaistus. Ir tai mūsų karalaitis, mūsų, lietuvių princas – šv. Kazimieras.

Šiandien jis XXI a. gatvėse būtų keistas ir nesuprantamas, prieštaravimo ženklas dėl savo įsitikinimų ir kai kurių poelgių, kurie taip, rodos, nesiderina su dabartiniu malonumų pasauliu. Tačiau visgi, jis lieka įkvepiantis pavyzdys jaunuoliams, kurie uoliai seka Kristaus idealu bei dorybėmis ir nori užkariauti pasaulį Kristui. Jis šventas, įkvepiantis ir dėl to derinio su savo statusu nepaprastai patrauklus, daugelį abejojančiųjų priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir primena aną klausimą: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mt 16, 26). Taip, jo šventumas ir nepaprastumas skiriasi nuo beprotystės, iš pažiūros, labai nedaug, kaip kad dažnai pasitaiko su šventaisiais. Ir tik laiko dulkes nubraukus paaiškėja, kas tai buvo – pamišėlis ar Dievo žmogus. Žvelgdami į šv. Kazimiero istoriją, stebėdamiesi galime kalbėti apie šventąjį. O juk tiek daug žmonių šypsnių jam teko iškęsti.Toks šventas buvo karalaitis Kazimieras! Tokių šventų jaunuolių ir merginų tikrai yra ir šiandienos gatvėmis bevaikštančių. Ir jų reikia daugiau! Kodėl? Nes šventieji mus įkvepia, pakylėja arčiau Dievo, liudija gerą pavyzdį ir mus pamoko. Ko šiandien jaunuolį gali pamokyti šv. Kazimiero pavyzdys?

  1. Ištikimybė tėvams. Šv. Kazimieras paklusniai vykdydavo savo tėvų valią, tačiau ir nesileisdavo būti jų užvaldomas. Visuose tėvo valstybės reikaluose jis uoliai padėdavo, bet vengdavo garbės ir didybės, kuri jam būdavo primygtinai siūloma. Ar nieko neprimena? Taip, panašiai kaip Jėzus, jis buvo klusnus savo tėvams, bet dar uoliau stengėsi vykdyti savo dangiškojo Tėvo valią ir pasirinkdavo tai, kas užvis pirmiau teikia garbę Dievui.

2. Ką darai, daryk gerai. Visas jam tekdavusias pareigas, kurios toli gražu nebuvo paprastos, šv. Kazimieras stengėsi atlikti išmintingai ir teisingai. Turėjęs diplomato gyslelę ir mokėjęs administruoti daugybę karalystės reikalų, jis užsitarnavo pagarbą ir autoritetą savo dvaro aplinkoje. Šiandien jo pavyzdys mus moko taip pat siekti profesionalumo bei kompetencijos, dirbti nuosekliai ir pasiaukojančiai, tačiau ne dėl garbės ar karjeros, bet dėl tikrojo žmonių gėrio.

3. Nebūti prisitaikėliu. Gyvendamas renesansinio dvaro aplinkoje, kurioje būdavo apstu gašlumo ir tuštybės, šv. Kazimieras leisdavo aiškiai suprasti, kad anie dalykai yra nederantys ir netoleruotini. O kaip dažnai mes patys ką nors nedoro išgirdę tik akis nuleidžiam ar susižvalgom, bijodami ką pasakyti? Švęsdami gailestingumo metus prisiminkime, kad vienas iš gailestingumo darbų sielai yra pikta darantį sudrausti. Panašu, kad šv. Kazimieras, kuris paveikslėliuose dažniausiai vaizduojamas toks nubaltintas, mokėjo ir savo dvarą pastatyti į vietą. Žinoma, su meile. Vėl, ar nieko neprimena?

4. Vargšų užtarėjas. Būdamas kilmingo kraujo ir apsuptas prabangos, šv. Kazimieras nesibodėjo prieiti prie sušalusio vargšo, pasiūlyti jam valgio ar kitos pagalbos, kalbėjo kaip lygus su lygiu. Gyvendamas žemėje jis sau pavyzdžiu laikė tą Evangelijos sceną, kurioje Jėzus plovė savo mokiniams kojas ir sakė: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14). Oi, ne dėl reitingų ar populiarumo jis tai darė! Priešingai – jis buvo priverstas slėptis, nes kaipgi gali princas bendrauti su žemiausiu vargšų luomu? O jam kiekvienas buvo Dievo vaikas, kuriam parodyta meilė atitenka pačiam Kristui. Šv. Kazimieras ne kalbėjo apie gailestingumą, ne tik projektus kūrė ir įstatymus leido teisingumui įtvirtinti, bet pats konkrečiais, nematomais gailestingumo darbais pasižymėjo. Pasimokykime!

5. Maldos vyras. Jam nereikėjo visą parą veikiančios šventovės, kad galėtų aplankyti Jėzų ir prie Jo melstis. Būdamas princu, jis pasitenkindavo ne pirmosiomis bažnyčios ložėmis, bet galėdavo suklupti ir prie užvertų šventovės durų. Tai liudija apie jo degančią meilę Viešpačiui. Vyras, kuris sugeba priklaupti prieš Dievą Švč. Sakramente, lemiamą akimirką turės jėgų tvirtai stovėti prieš bet kokią negandą ar net mirtį. Neabejotinai, to paprasto kuklumo ir maldingumo jis mokėsi iš Jėzaus Motinos Mergelės Marijos, kuriai melsdavosi už savo tėvus ir valstybės reikalus. Jis meldėsi ne retkarčiais, bet kasdien ir gana ilgai. O kartais jį rasdavo užmigusį ir sušalusį prie bažnyčios durų. Nes jo širdis karščiavo nuo meilės Dievui!

6. Nekruvinasis kankinys. Tikriausiai slapta darydamas gailestingumo darbus vargingiausiems visuomenės nariams ir atgailaudamas dėl savo ir aplinkinių paklydimų šv. Kazimieras susirgo džiova. Renesanso epochoje buvo galvojama, kad vaistas nuo šios ligos yra lytinė meilė. Kai šv. Kazimierui jo giminaičiai siūlė šį „vaistą“, jis kategoriškai atsisakė tardamas: „Geriau mirti, negu nusidėti!“ Šiandien šie žodžiai laikomi jo šūkiu. Taip, tai labai radikalu! Bet ir vėlgi, ar nieko neprimena? Paleistuvauti jam neleido mūsų šventasis tikėjimas ir Jėzaus pavyzdys, tad jis net lemiamą akimirką, kai stojo akistaton su mirtimi – atstovėjo ir kaip kankinys šlovingai laimėjo skaistumo kovą. Šv. Kazimiero amžininkai, anaiptol, nelaikė jo fanatiku – tai buvo doras, gerai išauklėtas, tvirtas ir išmintingas vyras, kuris herojiškai siekė dorybių. Ar mes patys šiandien nepristingame tokio radikalumo savo tikėjime?

7. Pašaukti į šventumą. Šv. Kazimiero istorija liudija, kad šventumo siekti yra pašaukti visi be išimties: vargšai ir karaliai, verslininkai ir politikai, inteligentai ir mažai išsilavinę žmonės. Šv. Kazimieras savo gyvenimu tarsi mums persako anuos Jėzaus žodžius: „Jei tad aš – karalaitis – rūpinausi vargšais, siekiau doros ir atidaviau gyvybę už skaistybę, kurios moko Jėzus, tai ir jūs turite vieni kitiems taip daryti“ (plg. Jn 13, 14).

Šiandien šv. Kazimiero palaikai yra apsupti sidabrinių karalių skulptūrų nepaprasto grožio koplyčioje, pakibę virš altoriaus ir apgaubti Mergelės Marijos bei angelų. Kartais galvoju, kad tai nebylus šventasis, toks tylus, retai lankomas pačių lietuvių, daugiau turistų. Tačiau nereikia apsigauti, jo pavyzdys žavi ir šiandienį jaunimą – įkvepia žygiams už skaistumą, patraukia arčiau Dievo. Ir lietuvius, ir lenkus jis suvienija.

Šv. Kazimieras mirė būdamas vos 25 metų, tačiau nugyvenęs tokį trumpą gyvenimą, savo pavyzdžiu įkvėpė visą ano meto Bažnyčią. Šiandien jis yra šventasis, Lietuvos ir jaunimo globėjas, karalaitis. Žemėje jis vengė karūnavimo ir šlovės, tačiau gavo nevystantį garbės vainiką, nedūlėjančią ir nedulkėjančią, skaisčiomis dorybėmis žibančią karūną Danguje. Ir pelnė garbę mūsų tautai, pelnė mums palaimą, įkvėpimą ir užtarimą. Nepalikime jo vienišo tautiečių tarpe, bet kaip ir jis, siekime laimikio aukštybėse gyvendami šv. Kazimiero idealais! Pagauti Kristaus vykimės skaistumą, kad gautume nevystantį amžinybės vainiką, nes „kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mt 16, 26)

  1. Buvo ypač ištikimas tėvams. 
  2. Viską darė ypač gerai ir teisingai.
  3. Niekada nesitaikstė su blogiu.
  4. Visada užtarė vargšus ir jiems padėjo.
  5. Daug meldėsi.
  6. Tikėjo tvirtai tvirtai – niekad nenusidėjo.
  7. Šventumo niekada nesiekė – buvo ypatingai paprastas.  (bernardinai. lt , katalikai. lt) Daiva Kuprionienė

BAŽNYČIA – UŽ MOTERŲ PRIGIMTINES TEISES

BAŽNYČIA – UŽ MOTERŲ PRIGIMTINES TEISES

Lietuvos vyskupų konferencijos kreipimasis dėl Stambulo konvencijos

Bažnyčia kviečia gerbti prigimtines žmogaus teises ir užtikrinti, kad žmogaus orumas nebūtų temdomas smurto. Bet kokia smurto – taip pat ir smurto prieš moteris – forma yra nepateisinama. Stambulo konvencija iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas, tad šios konvencijos ratifikavimas nepadėtų sumažinti smurto apraiškų skaičiaus, bet sukurtų kitų rimtų problemų. Palaikome ne problemišką Stambulo konvenciją, bet visas priemones, leisiančias realiai įgyvendinti jau egzistuojančias Lietuvos teisės normas, numatančias smurto prieš moteris prevenciją ir užkardymą.

Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Nors jų lytys skirtingos, vyro ir moters lygybė įrašyta pačioje prigimtyje: žmogus yra asmuo, ir tai lygiai galioja vyrui ir moteriai: abu yra sukurti pagal asmeniško Dievo paveikslą ir panašumą. Jie lygūs bendrakeleiviai, dalinasi vienoda atsakomybe, kiekvienas, naudodamasis savitomis dovanomis ir gabumais, kuria pasaulį, visuomenę bei jų ateitį.

Tarp pamatinių vertybių, susijusių su žmonių gyvenimu, aptinkama ta, kuri vadinama „gebėjimu būti dėl kito“, išsakoma giliai jaučiant, kad ypatingą vyro ir moters gyvenimo dalį sudaro veikla, orientuota į žmogišką gebėjimą gyventi vardan kito, jį auginant, apsaugant, papildant vienas kitą ir puoselėjant. Todėl motinystė ir tėvystė negali būti nuvertinta. Patyrę tikrą motiniškumą ir tėviškumą vaikai išmoksta mylėti tiek, kiek patys yra mylimi dovanai, išmoksta gerbti kiekvieną kitą asmenį tiek, kiek patys yra gerbiami. Kiekvienąsyk, kai šių pamatinių potyrių trūksta, visa visuomenė kenčia smurtą. Tad moterys turi galimybę tiek puoselėti savo šeimą – pirminę visuomenės ląstelę, tiek ir aktyviai įsijungti į visuomeninį gyvenimą ir užimti jame atsakingas pareigas.

Bažnyčiai rūpi visi žmonės, bet labiausiai norime atkreipti dėmesį į tuos, kurie patyrė sunkumus ir apribojimus. Moterys ne visada turėjo lygias galimybes savo pasirinktose gyvenimo srityse. Pasitaiko atvejų, kai atpažinus, jog negarantuojama lygybės, kuriamos dirbtinės strategijos, norinčios sulyginti vyrą ir moterį. Tokios lygybės strategijos siekia visus suvienodinti, panaikinti lyčių skirtumus, o pirmas šio proceso žingsnis – suteikti dominuojančią reikšmę socialinei lyčiai – tam, kas nėra duotybė, bet yra socialiai sukonstruojama.

Dirbtinai konstruojamos socialinės lytys užmaskuotai pateikiamos Stambulo konvencijoje, prisidengiant siekiu apsaugoti moteris. Kilniu smurto prieš moteris užkardymo tikslu visuomenei primetamos ideologinės nuostatos, nederančios su prigimtine žmogaus teisių samprata, ir bandoma konstruoti dirbtinį požiūrį į moterį ir vyrą. Žmogus geriausiai apsaugomas pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iškreiptą požiūrį į lytį.

Stambulo konvencijos nuostatos iš esmės tik atkartoja Lietuvos Respublikos teisėje jau įtvirtintas nuostatas ir nesuteikia jokio naujo teisinio instrumento kovai su smurtu prieš moteris. Palaikome ne Stambulo konvenciją ir joje numatytas teisėkūros priemones, bet efektyvius veiksmus, įgyvendinant Lietuvos teisėje jau egzistuojančias kovos su smurtu prieš moteris priemones.

Todėl pasisakome už moterų prigimtines teises ir raginame ugdyti pagarbą asmens unikalumui, vyro ir moters lygiaverčiam skirtingumui, stiprinti šeimos institutą, ugdant pagarbos kitam asmeniui mentalitetą ir įgūdžius.

Lietuvos vyskupai

2018 m. birželio 12 d.

Lietuvos vyskupų laiškas tikintiesiems (INFO 33)

Lietuvos vyskupų laiškas tikintiesiems (INFO 33)

2021 m. vasario 12 d.

Brangūs broliai ir seserys,

netrukus įžengsime į Gavėnios laiką. Pelenų trečiadienio liturgija apaštalo Pauliaus žodžiais kalbės apie prasidedantį malonės metą ir besiartinančią išganymo dieną (plg. 2 Kor 6, 2). Dabartinėmis aplinkybėmis, kai viskas trapu, o situacija greitai besikeičianti, Bažnyčia mus kviečia iš naujo atrasti šį metą kaip malonės laiką, kaip galimybę įžengti į artimą bendrystę su Dievu, į bendrystę, kurios jókios grėsmės iš mūsų negali atimti.

Pelenų trečiadienio Evangelijos skaitinys atskleidžia, kokios priemonės yra tinkamiausios Gavėnios metu atsinaujinti: tai – malda, artimo meilės darbai ir pasninkas.

Visą Gavėnios metą Bažnyčia mums dosniai siūlo Dievo žodį. Jį skaitydami ir apmąstydami, melsdamiesi išnaudokime šį laiką tikėjimui auginti. Vėl iš naujo atraskime Šventąjį Raštą, kuris ne kartą į mus prabyla paguodos ir padrąsinimo žodžiais. Mąstykime Kristaus kančią, asmeniškai eidami Kryžiaus kelią ar namuose giedodami Graudžius verksmus. Nuotoliniu būdu dalyvaukime rekolekcijose, įvairiose gilinimosi į tikėjimo slėpinius iniciatyvose, Šventojo Rašto studijų ir maldos grupėse, kurios padeda priimti Dievą ir jo valią mūsų gyvenime. Kasdien junkimės į bendrą šeimos maldą, kuri stiprina visuose išbandymuose.
 
Gavėnia yra palankus laikas atnaujinti ne tik savo asmeninę, bet ir bendruomeninę tikėjimo kelionę. Tai laikas, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, sergėti vieni kitus, skatinti mylėti ir daryti gerus darbus (plg. Žyd 10, 24). Būkime atidūs bei dėmesingi tiems, kuriems šis metas ypač sunkus, kreipkime žvilgsnį vieni į kitus ir nelikime abejingi savo brolių ir seserų likimui. Artimo meilės įsakymas reikalauja suvokti savo atsakomybę kitam žmogui, tad kviečiame nepaliauti ieškoti būdų, kaip konkrečiais gailestingumo darbais savanoriauti savo bendruomenėse, Carito iniciatyvose, ligoninėse, rūpintis kenčiančiais, apleistais ir besibaiminančiais dėl Covid-19 pandemijos.Taip pat ir testavimasis prisideda prie sergamumo mažinimo ir kitų žmonių sveikatos apsaugojimo.

Dar kartą nuoširdžiai dėkojame gydytojams, slaugytojams bei kitiems medicinos sistemos darbuotojams, savanoriams, kunigams, pašvęstojo gyvenimo asmenims ir visiems, pandemijos laiku savo artumą parodantiems konkrečiais artimo meilės darbais.   

Kai gyvename bendrystėje, jaučiamės atsakingi vieni už kitus. Suvokiame, kad kito gyvenimas susijęs su manuoju, tad Gavėnios pasninko dvasia reikalauja ne tik susilaikyti nuo gausaus maisto, bet ir nuo negatyvių minčių bei žodžių kito atžvilgiu. Pasninkauti – tai taip pat gerbti kitus ir keisti savo santykį su jais: susilaikyti nuo nebūtinų kelionių ar susitikimų, jaučiant peršalimo simptomus, likti namuose, dėvėti kaukes, dezinfekuoti rankas ir laikytis kitų saugumo priemonių.

Džiaugdamiesi gerėjančia epidemiologine situacija ir matydami didelį poreikį palaikyti žmonių dvasią ir tokiu būdu juos sustiprinti, manome, kad artėja metas, laikantis visų saugumo reikalavimų, nuo Pelenų trečiadienio (vasario 17 d.) laipsniškai atnaujinti bendruomeninį Eucharistijos šventimą tokia tvarka:

1.    Savivaldybėse, kuriose 14 dienų sergamumas 100 tūkst. gyventojų yra mažesnis nei 200 atvejų, šv. Mišios švenčiamos dalyvaujant tikintiesiems, kiekvienam užtikrinant ne mažesnį nei 20 kvadratinių metrų plotą ir 2 metrų atstumą tarp žmonių ar šeimų.

2.    Savivaldybėse, kuriose 14 dienų sergamumas 100 tūkst. gyventojų siekia 200–500 atvejų, šv. Mišiose gali dalyvauti iki 15 tikinčiųjų, kiekvienam užtikrinant ne mažesnį nei 20 kvadratinių metrų plotą ir 2 metrų atstumą tarp žmonių ar šeimų. Jei bažnyčios ar viešos koplyčios erdvė mažesnė – leidžiama dalyvauti tokiam skaičiui tikinčiųjų, kad kiekvienam būtų užtikrintas 20 kvadratinių metrų plotas ir 2 metrų atstumas.

3.    Savivaldybėse, kuriose 14 dienų sergamumas 100 tūkst. gyventojų viršija 500 atvejų, šv. Mišių šventimas su tikinčiaisiais neatnaujinamas.

Situacija bus reguliariai vertinama, atnaujinami sprendimai bei informuojamos konkrečios parapijos ir bendruomenės, kurių veiklai turės įtakos galimi pakeitimai.

Šiuos žingsnius paruošėme konsultuodamiesi su medikais ir sveikatos apsaugos specialistais bei atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus ir laipsnišką karantino ribojimų keitimo planą.

Telydi mus per šią Gavėnią Kristaus prisikėlimo ir naujojo gyvenimo viltis!

Lietuvos vyskupai

Projektas „Dviem yra geriau negu vienam“

Projektas „Dviem yra geriau negu vienam“

Anykščių dekanato Šeimos centras 2020 metais laimėjo nevyriausybinių organizacijų, dirbančių šeimos gerovės srityje, veiklos projektų atrankos konkursą, kurį finansavo SADM.

Visus metus kiekvieną šeštadienį parapijos namuose  vyko pasirengimo santuokai kursai, kuriuos  lankė ne tik sužadėtiniai iš Anykščių krašto, bet ir iš Kauno, Vilniaus bei kitų miestų. Jie Santuokos sakramentui rengėsi pagal programą „Dviem yra geriau negu vienam“. Susitikimų metu buvo nagrinėjamos įvairios temos: „Kas mums svarbu?“, „Bendravimas ir bendrystė“, „Kartu per permainas“, „Atleisti ir švęsti“, „Krikščioniškas požiūris į lytiškumą“, „Vaisingumo pažinimas“, „Gyvenimas iki gimimo“, „Dievas ir Bažnyčia“, „Santuokinė priesaika“.

Labiausiai džiugino, kad sutuoktinių poros įsijungė į įvairias parapijos katalikiškas programas, kuriose ne tik stiprino katalikiškas vertybes, bet ir augo poroje.

Viena iš tokių programų buvo parapijos šeimų  stovykla „Dviem yra geriau negu vienam“.

Anykščių dekanato šeimos vieną vasaros savaitę stovyklavo Karklėje.  Stovyklos-seminaro tema – „Įsiklausę į Dievo Žodį − tariame tikrus  Žodžius“. Šeimų bendrystę sustiprino ir įkvėpė seminaro lektorių įžvalgos bei porų pasidalinimai. Kol tėvai buvo seminare, vaikučiai turiningai laisvalaikį leido kartu su savanoriais. Kasdieniniuose seminaruose, edukaciniuose užsiėmimuose, įvairiose pramogose šeimos patyrė Dievo meilės, bendrystės ir tarnystės džiaugsmą. Viena didele šeima tapo kartu gamindami maistą, rengdami įdomius teminius vakarus, žiūrėdami filmus, kartu melsdamiesi… Viliamės, kad šeimos, dalyvavusios programoje, ir toliau bus gyvi tobulos santuokos liudininkai, o vaikams ilgai pasiliks širdyje laikas, praleistas su mama ir tėčiu tarp kitų šeimų.

Ačiū visiems, kurie buvote kartu, dovanojote savo laiką, talentus bei meilę… Ačiū už lėšas, kurias skyrė SADM.

Šeimos centro informacija

Restauruojama Anykščių Šv. Apašt. Evang. Mato bažnyčios tvora

Restauruojama Anykščių Šv. Apašt. Evang. Mato bažnyčios tvora

Pernai 2019 m. rudenį buvo pradėta restauruoti bažnyčios tvora.  Prie restauravimo darbų piniginėmis lėšomis prisidėjo Anykščių rajono savivaldybė ir aukotojai.

Šiais metais  projektui „Anykščių šv. Mato bažnyčios šventoriaus tvoros ir vartų rekonstrukcija“  buvo skirtas finansavimas  iš  Anykščių rajono savivaldybės  biudžeto 8 tūkst. Eur. Taigi, projektas finansuojamas Anykščių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis ir aukotojų aukomis.

Labai dėkojame visiems už paramą!!!

„Maisto banko“ akcija

„Maisto banko“ akcija

Spalio 23-24 dienomis vyko „Maisto banko“ akcija.

Nepasiturintiems nupirkti konservų, miltų, aliejaus, kruopų ar kitų ilgiau negendančių maisto produktų, sutikdami prekybos centrų pirkėjus, prašo tūkstančiai „Maisto banko“ akcijos  savanorių – visuomenininkų, moksleivių, socialiai atsakingo verslo savanorių.

Spalio 23 d. Anykščių Šv. apašt. evang. Mato parapijos Caritas su savanoriais Anykščių „Maxima“ parduotuvėje dalyvavo „Maisto banko“ akcijoje. Dėkojame savanoriams ir visiems žmonėms paaukojusiems maisto.

Šv. Mato atlaidai. Naujo altoriaus šventinimas.

Šv. Mato atlaidai. Naujo altoriaus šventinimas.

Rugsėjo 19 val. 18 val. Šv. Mišiomis prasidėjo šv. apašt. evang. Mato atlaidai , po to vyko Švč. Sakramento adoracija. Rugsėjo 20 d. buvo pagrindinė atlaidų diena. 11 val. Šv. Mišioms vadovavo Panevėžio vyskupijos vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Vyskupas pašventino naują altorių. Altorių, pulpitą ir spintelę gamino skulptorius Algirdas Varžinskas ir meistras Rimantas Dilys. Šv. Mišias koncelebravo Panevėžio vyskupijos kurijos generalvikaras kun. Eugenijus Styra, Anykščių parapijos klebonas kan. Petras Baniulis ir kun. Algis Baniulis SJ. Labai dėkojame vyskupui, kunigams, chorui, šlovintojams, dalyvavusiems adoracijoje, aukotojams, puošėjoms, talkininkams, pagalbininkams, bažnyčios tarnams ir visiems dalyvavusiems!!! Dėkojame skulptoriui Algirdui ir meistrui Rimantui už gražų darbą!!! Visiems Dievo palaimos ir Šv. Mato užtarimo!!!

ŠEIMŲ MIŠIOS

ŠEIMŲ MIŠIOS

Šv. Mišios su šeimomis vėl pradėjo vykti kiekvieno mėnesio antrą sekmadienį, 11 val! Keletas akimirkų iš rugsėjo 13 d. 11 val. Mišių su šeimomis.