Metai: 2018

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

„Eik, – sako man širdis, – ieškok jo veido!“

Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! (Ps 27,8)

 

Liko jau tiek nedaug iki Kalėdų. Dienas jau galima skaičiuoti ant pirštų. Jau vis garsiau galima girdėti kalėdines dainas. Ir vis dar ieškome… Bandysiu ir aš surasti tas kelias mintis, kurios vis dar bando slėptis širdies kampučiuose, nedrįsdamos viešai pasirodyti.

Mielas skaitytojau, regiu Tave kaip savo draugą, kuriam noriu parašyti laišką. Laišką, kuriame įdedu dalelę savo gyvenimo, kuriame aš ieškau Tavojo veido ir leidžiu akies krašteliu pamatyti savąjį. Norėčiau palikti kuo didesnius tarpus tarp eilučių, kad galėtum ieškoti to, kas nepasakyta. Ieškoti…

Besibaigiant advento laikui, vis nepaliaujam ieškoję: dovanų, minčių, prasmių, tikrų draugų, šeimos narių, Viešpaties veido… Adventas – ieškojimų metas. Žinoma, visada yra lengviau, kai už Tave ieškoma, surandama, nes ir taip, rodos, to streso užtektinai. Tačiau tikrasis džiaugsmas aplanko tada, kai gali pats garsiai sušukti: „Eureka!“ O mums šiandien dar daug ko reikia ieškoti ir atrasti.

Vaikai mielai ieško šokoladuko, paslėpto už adventinio kalendoriaus durelių. Tik komercija daugiau nieko ir nebepasiūlo, vien saldų momentinį prisiminimą, kol jis tirpsta burnoje. Džiaugiuosi, kad mūsų miesto vaikai ir suaugusieji atsiliepė į kvietimą savo dovanėlėmis pradžiuginti ir kitus vaikus, kurie svajoja apie tikrą Kalėdų džiaugsmą. Taip suteikdami saldžiam laukimui ir prasmės pajautimo. Atnešdami dovanas prie altoriaus mažieji liudija, kad vaikai laukia ir ieško ne vien dovanų. Jie, kaip ir mes daugelis, ieško Viešpaties veido. Ieško to mylinčio Dievo – Kūdikėlio, kuris ateitų į jų namus, jų šeimą. Jie taip pat nori, kad šeimos nariai vienas kitam galėtų surasti daugiau laiko ir dėmesio.

Kaip bebūtų paradoksalu, dažnai tenka ieškoti ir pačių namų. Šventoji Šeima (Marija su Juozapu) ieškojo namų ateinančiam į pasaulį kūdikiui. Ir jiems tais namais tapo paprastutis tvartelis, tačiau nepaprastai turtingas savo šilumos ir jaukumo, žmonių tarpusavio meilės ir pagarbos. Taigi, norisi paklausti, ar aš gyvenu namie? Ką galėčiau atsakyti manęs klausiančiam, kur yra mano namai? Ar tai tolygu nurodomam adresui? Ką pasakytų tie migruojantys šeimos nariai, draugai, pažystami, kurių adresai nuolat kinta? Ar jie turi namus?

Kelių savo draugų to paklausiau ir jie nuoširdžiai bandydami atsakyti, turėjo sustoti ir truputį pamąstyti. Namai yra kur kas daugiau nei adresas, kuriuo galiu būti surastas. Tai šventa vieta, kurioje gera būti, kurioje norisi pasilikti su brangiausiais žmonėmis. Ten, kur galiu parodyti kitam ir pirmiausia sau pačiam savo veidą. Vieta, kur žmogus pasijunta žmogumi, mylimu, svarbiu, gerbiamu, išgirstamu. Ir visai nesvarbu, kur aš tą vieta surasiu: Anykščiuose, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje ar kitame pasaulio kampelyje.

Norint surasti, dažnai tenka išeiti. Norint atrasti tikruosius namus, kartais prireikia juos palikti. Norint atrasti iš naujo artimo žmogaus veidą, reikia išeiti iš kasdieniškų darbų, intrigų ir perdėtų emocijų sūkurio. Norint surasti Viešpaties veidą, reikia leisti širdžiai eiti jo ieškoti.

Adventas nori mus pakviesti tokiai ryžto reikalaujančiai kelionei ir ieškojimams. Pakviesti ne vien puošti mūsų laikinas buveines, bet ir padaryti jas tikrais namais, į kuriuos norėtųsi sugrįžti, kuriuose norėtųsi sulaukti Ateinančiojo. Kur, kaip rašo vaikai, jie galėtų būti visi viena šeima.

Yra pokalbis tarp Dievo ir žmogaus, kuriame dangiškasis Tėvas nori išnuomoti Sūnui namą. Žmogus pirma siūlo du kambarius, dar iš bėdos galėtų tris išnuomoti. Dievas norėtų išsinuomoti visą namą, bet žmogus nelabai nori, nes jam pačiam reikia erdvės. Dangaus Tėvas garantuoja, kad jis nebus išmestas į gatvę ir tos erdvės jam atsiras daugiau nei kada turėjo, kai tame name apsigyvens Jo Sūnus. Kadangi žmogui visa tai pasirodė rizikinga ir nesuprantama, jis teatsakė, kad pagalvos. O Dievas pasakė: „Galiu palaukti. Man čia patinka.“ (visas pasakojimas knygoje „Eik į savo kambarėlį“ psl. 21-22).

Advento laikas skirtas nuoširdiems atsakymams, jų ieškojimams. Kiek aš galėčiau vietos skirti Dievo Sūnui? Kokios baimės neleidžia plačiai atverti duris Ateinančiajam? Dievui patinka mūsų širdies buveinė. Jis norėtų apsigyventi, „neišmetant mūsų į gatvę“. Todėl ir laukia kantriai, kol mes busime pasirengę atsakyti Jam, priimti Jį, gyventi su Juo.

Mielas Drauge, vis dar ieškau Tavojo veido. Širdies raginamas einu ieškoti Viešpaties veido. Ir tie ieškojimai mane veda prie prakartėlės, prie žmogaus, kuriuo tapo Viešpats. Prie Tavęs, sukurto į Dievą panašų. Neslėpk savo veido.

 

Kun. Mindaugas Šakinis

 

Lietuvos vyskupų adventinis laiškas

Lietuvos vyskupų adventinis laiškas

Brangūs broliai ir seserys,

 

Viešpats mums padovanojo ypatingus metus: šventėme Valstybės atkūrimo šimtmetį, minėjome Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metus, šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimt penktąsias metines ir su džiaugsmu savo krašte sulaukėme popiežiaus Pranciškaus.

Dabar pradedame adventą ir įžengiame į naujuosius liturginius metus. Ko jais tikėtis, kokių darbų imtis? Kasmetinis advento palydovas Jonas Krikštytojas kviečia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kreivi takai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti“ (Lk 3, 4–5). Popiežius Pranciškus Kaune pabrėžė tą pačią mintį: „iš naujo turime savęs klausti: ko Viešpats iš mūsų prašo? Kas tos periferijos, kurioms labiausiai reikia mūsų buvimo, idant ten atneštume Evangelijos šviesą?“

Per daugelį metų tautiečiai atpažino, ko Viešpats iš jų prašė, ir apsisprendė eiti ten, kur sąžinė juos ragino. Jie žinojo, jog rizikuoja, tačiau aukojosi suprasdami, kad yra gėris, pranokstantis asmeninį gėrį, ir nauda, pranokstanti asmeninę naudą. Mūsų didvyrių pavyzdys skatina ir mus, besinaudojančius jų aukos vaisiais, nepasiduoti pagundai susikoncentruoti į save. Būtina priešintis individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, ir galvoti apie kitus, rūpintis mažiausiais ir atstumtaisiais, dažnai net ir savo kasdiene auka. Per šimtą metų nueitas mūsų laisvės kelias ne kartą paliudijo, kad naujas gyvenimas įmanomas tik dėka žmonių pasiryžimo aukotis dėl kito žmogaus ir dėl Dievo. Šventasis Tėvas tai įvardijo homilijoje Kauno Santakoje: „Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume save dovanojanti Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.“

Kiekvieno, net visų atmesto, žmogaus širdyje yra įspaustas Dievo Sūnaus atvaizdas, vertas būti atpažintas. Įvairios gerumo akcijos šiuo advento laikotarpiu padės užmegzti bendrystę su vargstančiais. Dalyvaudami akcijose pastebėkime Kristaus veidą tuose, kurie atstumti ir kuriems stinga gailestingosios meilės.

Tokia bendrystė su žmonėmis padės susitikti Dievą. Popiežius Pranciškus šeimoms, pasirinkusioms globoti vaikus, liudijo: „Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę susitikti Dievą, nes Jėzaus atvaizdas įspaustas kaip antspaudas kiekvieno žmogaus širdyje“. Nėra nė vieno nereikalingo, nė vieno svetimo, tėra tik „keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė“. Nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis prasideda šventumo kelias.

Šiame kito atpažinimo kelyje popiežius mums užtikrino ypatingą Mergelės Marijos – dar vienos advento bendrakeleivės – pagalbą, Aušros Vartuose tardamas: „Ši Motina, paveiksle pavaizduota be Kūdikio, auksu karūnuota, yra visų Motina; kiekviename, kuris čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.“

Įsiklausykime į mums kalbėjusio popiežiaus Pranciškaus drąsinimus. Palaiminto advento kelio įžvelgiant kitame Jėzų!

 

Lietuvos vyskupai

2018 m. gruodžio 2 d.
Pirmasis advento sekmadienis

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos GRUODŽIO mėnesiui

 

Už našlaičius, bedarbius, benamius, prekybos žmonėmis aukas, pabėgėlius, vienišuosius ir apleistuosius, kad patirtų dieviškąją meilę žmonių artumu.

Geroji Motina, melski už mus.

Kad vaikai ir šeimos būtų saugūs

Kad vaikai ir šeimos būtų saugūs

Jau kuris laikas susirūpinę girdime apie vaikų paėmimus iš šeimų siekiant apsaugoti juos nuo smurto ar nepriežiūros. Visi norime, kad vaikai galėtų augti sveikoje ir saugioje aplinkoje, tačiau taip pat suprantame, jog geram tikslui pasiekti reikia ir tinkamų priemonių.

Pirmiausia ir svarbiausia vaikui palanki bei saugi aplinka yra šeima. Tai Kūrėjo numatyta, laiko patikrinta mažoji visuomenės ląstelė, kurioje ne tik užauga naujoji karta, bet ir tėvai, nuolat bręsdami ir mokydamiesi, vykdo savo kilnų pašaukimą. Tad rūpinimasis vaiku turi apimti ir jo tėvus, turi būti atsižvelgta į tai, kaip intervencijos iš šalies paveiks šeimos narių tarpusavio santykius ir pasitikėjimą vienų kitais. Vaiko paėmimas iš šeimos prieš tėvų valią tėra kraštutinė priemonė, taikytina tik tada, kai nėra jokio kito veiksmingo pasirinkimo.

Tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų ugdytojai, o valstybė ir Bažnyčia, švietimo ir kitos institucijos – jų pagalbininkės. Kai šitai pamirštame, jau „atimame“ vaikus iš tėvų, sužeisdami tiek vienus, tiek kitus, o galiausiai – ir pačią visuomenę.

Smurtas skatina gintis, ir tai suprantama. Tačiau viena yra gintis ar kitą ginti nuo agresoriaus ir kas kita – įsisukti į užburtą ratą, kuriame neadekvatus atsakas į kito veiksmą priimamas kaip naujas smurtas. Taip pasidalijama į priešiškas stovyklas ir pametamas iš akių bendras tikslas, kurio siekia ir vieni, ir kiti. Tada, užuot sukūrę saugesnę aplinką, pasijuntame mažiau saugūs: nereikalingą įtampą patiria ir šeimos, ir institucijų darbuotojai, kurie šią įtampą parsineša į savo namus ir šeimas.

Sveikiname kiekvieną pastangą rasti konstruktyvių sprendimų tobulinant šeimos ir vaikų apsaugos įstatymus bei jų įgyvendinimo būdus. Nė vienas vaikas tegul netampa priemone emocijų ar ambicijų kovoje.

Kviečiame šeimų tėvus skirti daugiau laiko, dėmesio vienas kitam ir savo vaikams, taip pat ir toms šeimoms, kurios gyvena kaimynystėje ir galbūt yra reikalingos pagalbos, patarimo, palaikymo ar tiesiog bičiuliško artumo. Kviečiame psichologijos, socialinių mokslų specialistus ir kitus pagal savo gebėjimus atrasti naujų ir lengviau prieinamų galimybių šeimoms pasisemti žinių, patirties ir sulaukti reikiamos pagalbos.

Dėkojame Šeimos centrų ir įvairių institucijų darbuotojams, kurie rūpestingai stengiasi padėti šeimoms kurti ar atgaivinti tarpusavio santykius.

Visus tikinčiuosius kviečiame drauge melstis savo šeimose ir už šeimas. Netrukus pradėsime advento laikotarpį, kuris iš naujo pakvies taisyti kelią (plg. Lk 3, 4) ruošiantis Dievo Sūnaus Gimimo iškilmei ir Šventosios Šeimos šventei. Leiskime Viešpačiui užpilti nuoskaudų slėnius ir nulyginti nesantaikos kalnus, kad į namus ir šeimas ateitų ramybė mums visiems – nors ir klystantiems, netobuliems, bet Jo mylimiems žmonėms.

 

Lietuvos vyskupai

2018 m. lapkričio 21 d.

Mylėkime ne žodžiu, bet darbu

Mylėkime ne žodžiu, bet darbu

Šis sekmadienis, lapkričio 18 d., yra Pasaulinė vargstančiųjų diena. Ir tai gera proga iš naujo išgirsti popiežiaus Pranciškaus žinią.

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia pirmosios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga

Mylėkime ne žodžiu, bet darbu

33 eilinis sekmadienis, 2017 m. lapkričio 19 d.

1. „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Šie apaštalo Jono žodžiai išreiškia imperatyvą, kurio išvengti negali nė vienas krikščionis. „Mylimojo mokinio“ iki mūsų dienų perteikiamo Jėzaus paliepimo rimtumas dar labiau pabrėžiamas kontrastu tarp mūsų lūpose dažnai esančių tuščių žodžių ir konkrečių faktų, su kuriais esame pašaukti susidurti. Meilė nepalieka jokio pasiteisinimo: kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal jo pavyzdį; visų pirma tuomet, kai yra kviečiamas parodyti meilę vargšams. Tas būdas, kuriuo myli Dievo Sūnus, yra gerai žinomas, ir šventasis Jonas aiškiai apie tai rašo. Ši meilė grindžiama dviem kolonomis: Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 10. 19); Jis pamilo atiduodamas visą save, taip pat savo gyvybę (plg. Jn 3, 16).

Tokia meilė negali likti be atsako. Nors ji buvo dovanota vienašališkai ir besąlygiškai, nelaukiant jokio atlygio, ši meilė taip labai uždega širdis, jog kas ją patyrė, jaučiasi kviečiamas atsiliepti į ją nepaisydamas savo ribotumo ir nuodėmių. Tai pavyksta, kai Dievo malonė, jo gailestingoji meilė, kiek įmanoma, priimama mūsų širdyje, sujudina mūsų valią ir jausmus, kreipia mylėti patį Dievą ir  artimą. Šitaip iš Trejybės širdies kylantis gailestingumas gali pasiekti ir sujaudinti mūsų gyvenimą, įkvėpti užuojautą ir gailestingumo darbus vargstančių brolių ir seserų labui.

2. „Štai vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo“ (Ps 34, 7). Bažnyčia visada suvokė šio šauksmo svarbą. Apie tai liudija pirmieji Apaštalų darbų puslapiai, kai Petras paragina išrinkti septynis vyrus, „pilnus Dvasios ir išminties“ (Apd 6, 3) ir jiems pavesti tarnystę vargšams. Tarnystė vargingiausiems iš tikrųjų buvo vienas pirmųjų ženklų, rodantis krikščionių bendruomenę šio pasaulio scenoj. Taip įvyko todėl, kad bendruomenė suprato, jog Jėzaus mokinių gyvenimas turi reikštis broliškumu ir solidarumu, kad atitiktų pamatinį mokymą Mokytojo, vadinusio vargdienius palaimintais ir Dangaus Karalystės paveldėtojais (plg. Mt 5, 3).

„Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 45). Šis sakinys atskleidžia, kuo gyveno pirmieji krikščionys. Evangelistas Lukas, kuris tarp visų šventųjų autorių daugiausia vietos skiria gailestingumui, ne dėl retorikos aprašo ankstyvosios bendruomenės dalijimosi praktiką. Priešingai, pasakodamas apie tai, jis siekia kalbėti būsimųjų kartų tikintiesiems, taip pat ir mums, idant padrąsintų mus liudyti ir paragintų įsipareigoti labiausiai vargstančiųjų labui. Tą patį mokymą su tokiu pačiu įsitikinimu mums perteikė apaštalas Jokūbas, kuris savo laiške pasitelkia stiprius ir įtaigius žodžius: „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? <…> Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.“ (Jok 2, 5–6. 14–17).

3. Tačiau būdavo momentų, kai krikščionys atidžiai nesiklausė šio kvietimo, užsikrėsdami pasaulietiška galvosena. Tačiau Šventoji Dvasia niekad nepaliovė kvietusi jų sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Ji pažadino daugelį vyrų ir moterų, įvairiais būdais aukojusių savo gyvenimą ir tarnavusių vargšams. Kiek daug istorijos puslapių per pastaruosius du tūkstantmečius buvo surašyta krikščionių, kurie paprastai ir nuolankiai, taip pat su didžiadvasiška meilės išmone tarnavo vargingiausiems broliams!

Tarp jų išsiskiria šventasis Pranciškus Asyžietis, kurio pavyzdžiu per šimtmečius sekė daugybė kitų šventų vyrų ir moterų. Jis nepasitenkino vien apkabindamas ir duodamas išmaldą raupsuotiesiems, bet nusprendė vykti į Gubio gyventi drauge su jais. Jis pats tame susitikime įžvelgė savo pašaukimo lūžį: „Kai gyvenau nuodėmėje, raupsuotųjų vaizdas man atrodė labai nemalonus, tačiau pats Viešpats mane atvedė pas juos, ir aš parodžiau jiems gailestingumo. Kai išėjau, tai, kas iš pradžių man atrodė bjauru, pasikeitė į sielos ir kūno saldybę“ (Testamentas 1–3). Šis liudijimas parodo perkeičiančią meilės galią ir krikščioniškojo gyvenimo stilių.

Apie vargšus neturime mąstyti tik kaip apie priėmėjus – tiek savanorių kartą per savaitę atliekamų gerų darbų, tiek spontaniškų geros valios gestų, kuriais siekiame nuraminti savo sąžinę. Tokios patirtys dažnai būna geros ir naudingos siekiant jautriau įsisąmoninti brolių reikmes, taip pat, kas nulemia neteisybes, – vis dėlto jos turėtų mus vesti į tikrą susitikimą su vargšais, taip pat į dalijimąsi, kuris turi tapti mūsų gyvenimo stiliumi. Maldos, mokinystės kelio ir atsivertimo evangelinį tikrumą patvirtina besidalijanti artimo meilė. Iš tokios gyvensenos kyla džiaugsmas ir dvasios giedrumas, nes savo ranka paliečiamas Kristaus kūnas. Jei norime iš tikrųjų sutikti Kristų, būtina paliesti jo kūną vargšų žaizdose, taip atsiliepiant į Eucharistijoje priimamą sakramentinę Komuniją. Šventojoje liturgijoje laužomas Kristaus Kūnas per besidalijančią meilę matomas vargingiausių brolių ir seserų veiduose. Visuomet aktualūs išlieka šventojo vyskupo Jono Auksaburnio žodžiai: „Jei nori pagerbti Kristaus kūną, neniekink jo dėl to, kad yra nuogas; gerbk eucharistinį Kristų ne šilkiniais drabužiais, tuo pat metu paniekindamas kitą Kristų, kuris už Bažnyčios sienų yra nuogas ir kenčia dėl šalčio“ (Hom. in Mattheum, 50, 3:PG 58) ).

Todėl esame kviečiami ištiesti ranką vargšams, susitikti su jais, pažvelgti jiems į akis, juos apkabinti, kad jie pajustų meilės šilumą, ištirpdančią uždarą vienišumo ratą. Į mūsų pusę ištiesta jų ranka yra taip pat pakvietimas išeiti iš mūsų tikrumo ir patogumo, atpažinti pačioje vargdienystėje glūdinčias vertybes.

4. Nepamirškime, kad Kristaus mokiniams vargdienystė pirmiausia yra kvietimas sekti vargdienį Jėzų. Tai sekimas paskui Jį ir ėjimas su Juo keliu, vedančiu į Dangaus Karalystės laimę (plg. Mt 5, 3; Lk 6, 20). Vargdienystė reiškia nuolankią širdį, gebančią priimti save kaip ribotą, nuodėmingą kūrinį ir atsispirti visagalybės pagundai, klaidinančiai nemirtingumo iliuzija. Vargdienystė yra širdies nuostata, neleidžianti žvelgti į pinigus, karjerą ar prabangą kaip į gyvenimo tikslą ir laimės sąlygą. Veikiau būtent vargdienystė sukuria sąlygas laisvai priimti asmenines ir visuomenines atsakomybes, nepaisant savo ribotumo, pasitikint Dievo artumu ir remiantis jo malone. Taip suprantama vargdienystė yra mastas, leidžiantis teisingai naudotis medžiaginėmis gėrybėmis, taip pat išgyventi santykius ir troškimus be egoizmo ir savinimosi (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2445).

Tetampa mums pavyzdžiu šventasis Pranciškus, tikros vargdienystės liudytojas. Būtent jis, kadangi žvilgsnį buvo įsmeigęs į Kristų, galėjo vargšuose Jį atpažinti ir Jam tarnauti. Jei norime savo indėliu veiksmingai prisidėti prie istorijos permainų, prie tikros plėtros, būtina įsiklausyti į vargšų šauksmą ir imtis kelti juos iš visuomeninio nušalinimo būklės. Drauge primenu mūsų miestuose ir bendruomenėse gyvenantiems vargšams, kad jie neprarastų jų gyvenimą ženklinančio evangelinio neturto suvokimo.

5. Žinome, kad šiandienos pasaulyje labai sunku aiškiai identifikuoti vargą. Vis dėlto jis kasdien kaip iššūkis iškyla prieš mūsų akis, jis matomas tūkstančių žmonių veiduose, paženklintuose skausmo, nušalinimo, piktnaudžiavimo, smurto, kankinimų ir kalinimų, karo, laisvės ir orumo atėmimo, neišsilavinimo ir analfabetizmo, nešvaros ir bedarbystės, prekybos žmonėmis ir vergijos, tremties ir skurdo, priverstinės migracijos. Vargas turi moterų, vyrų ir vaikų veidą: jie išnaudojami turint niekšingus interesus, sutrypiami iškrypusios valdžios ir pinigų logikos. Koks negailestingas ir nepabaigiamas susidarytų sąrašas, jei pridurtume vargą, nulemtą socialinio neteisingumo, moralinio skurdo, saujelės žmonių godumo, taip pat visuotinio abejingumo!

Deja, šiandien, kai vis daugiau turtų begėdiškai kaupiama nedaugelio privilegijuotųjų rankose, o tai dažnai lydi nelegalus ir žeidžiantis žmogaus orumo išnaudojimas, taip pat skandalingai visame pasaulyje, plačiuose visuomenės sluoksniuose plinta skurdas. Šio scenarijaus akivaizdoje neįmanoma likti abejingam, arba, kas būtų dar blogiau, rezignuoti. Skurdas gesina daugelio jaunų žmonių iniciatyvą ir trukdo jiems rasti darbo; skurdas atbukina atsakomybės pojūtį, skatina perduoti kitiems įgaliojimus ir ieškoti favoritų; skurdas užnuodija bendruomeniškumo versmes ir nepalieka vietos profesionalumui, taip sumenkindamas tų, kurie dirba ir gamina, nuopelnus, – į visa tai dera atsiliepti nauja gyvenimo ir visuomenės vizija.

Visi tie vargšai – kaip mėgdavo sakyti palaimintasis Paulius VI – priklauso Bažnyčiai pagal „evangelinę teisę“ (Kalba Vatikano II Susirinkimo antrosios sesijos atidarymo proga 1963 m. rugsėjo 29 d.) ir įpareigoja jų reikalui teikti esminę pirmenybę. Todėl palaimintos rankos, atsiveriančios priimti vargšus ir jiems padėti: tai rankos, teikiančios viltį. Palaimintos rankos, įveikiančios kultūros, religijos ir tautos barjerus, užpilančios paguodos aliejaus ant žmonijos žaizdų. Palaimintos rankos, atsiveriančios ir nieko neprašančios kaip atlygio, be „jeigu“, be „bet“ ir be „galbūt“: tai rankos, per kurias ant brolių nužengia Dievo palaiminimas!

6. Baigiantis Gailestingumo Jubiliejui norėjau padovanoti Bažnyčiai Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kad krikščionių bendruomenės visame pasaulyje taptų vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę paskutiniams ir labiausiai vargstantiems. Noriu, kad prie mano pirmtakų įsteigtų kitų Pasaulinių dienų, jau turinčių minėjimo tradiciją mūsų bendruomenių gyvenime, būtų pridėta ši Diena, papildanti jas Evangelijai būdingu elementu: ypatinga Jėzaus meile vargšams.

Kviečiu visą Bažnyčią, visus geros valios vyrus ir moteris, tą ypatingą dieną pažvelgti į visus tiesiančius savo rankas, prašančius pagalbos ir besišaukiančius mūsų solidarumo. Tai mūsų broliai ir seserys, sukurti ir mylimi vienintelio dangiškojo Tėvo. Ši Diena turi skatinti tikinčiuosius atmetimo ir švaistymo kultūrai priešpriešinti susitikimo kultūrą. Tuo pat metu noriu pakviesti visus, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos, konkrečios brolybės ženklan atsiverti bendrystei su vargšais ir kiekvienai solidarumo su jais formai. Dievas sukūrė dangų ir žemę visiems; deja, žmonės nustatė ribas, pastatė sienas ir barjerus, išduodami žmonijai skirtą pirminę dovaną, nuo kurios niekas neturėjo būti atskirtas.

7. Šiemet Pasaulinė vargšų diena minima lapkričio 19-ąją, 33-ąjį eilinį sekmadienį. Trokštu, kad krikščionių bendruomenės savaitę prieš šią Dieną angažuotųsi surengdamos daug draugiškų susitikimų, solidarumo ir broliškos pagalbos progų. Po to vargšus ir savanorius bus galima pakviesti bendrai dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje, kad dar autentiškesnė taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė, kurią švęsime po savaitės. Kristaus viešpatavimas galutinai atsiskleidžia Golgotoje, kai Nekaltasis prikalamas prie kryžiaus – vargšas, nuogas, viskuo apiplėštas jis įkūnija ir apreiškia Dievo meilės pilnatvę. Jo visiškas atsidavimas Tėvui, viena vertus, išreiškia visišką neturtą, kita vertus, pabrėžia Meilės, prikeliančios jį Velykų dieną naujam gyvenimui, galią.

Jei mūsų aplinkoje gyvena vargšai, kuriems reikia globos ir pagalbos, tą sekmadienį artinkimės prie jų: tai bus tinkamas momentas susitikti su Dievu, kurio ieškome. Kaip mus moko Šventasis Raštas (plg. Pr 18, 3–5; Žyd 13, 2), priimkime juos kaip privilegijuotus svečius prie stalo; jie gali tapti mokytojais ir padėti mums nuosekliau gyventi tikėjimu. Savo pasitikėjimu ir pasirengimu priimti pagalbą jie mums dalykiškai, dažnai džiaugsmingai, parodo, kaip svarbu gyventi tuo, kas esminga, ir visiškai atsiduoti Dievo apvaizdai.

8. Daugelio tą dieną konkrečiai įgyvendinamų iniciatyvų pagrindas visuomet tebūna malda. Nepamirškime, kad Tėve mūsų yra vargšų malda. Duonos prašymas išreiškia, kad Dievui patikime pamatinius savo gyvenimo poreikius. Tai, ko Jėzus mus moko toje maldoje, išreiškia ir talpina šauksmą tų, kurie kenčia dėl egzistencinio netikrumo ar būtinų dalykų stokos. Į mokinių prašymą išmokyti melstis jis atsakė vargšų žodžiais, kuriais kreipiamasi į vienintelį Tėvą, kuriame visi suvokia esą broliai. Tėve mūsų yra malda, kuria meldžiamės daugiskaita: prašome duonos, kuri yra „mūsų“, o iš to seka gebėjimas dalytis, dalyvauti ir bendra atsakomybė. Toje maldoje visi atpažįstame poreikį nugalėti bet kokią egoizmo formą, kad pasiektume tarpusavio priėmimo džiaugsmą.

9. Prašau brolių vyskupų, kunigų ir diakonų – jų pašaukimas susijęs su misija remti vargšus, prašau pašvęstųjų asmenų, draugijų ir judėjimų, taip pat visų savanorių angažuotis, kad ši Pasaulinė vargstančiųjų diena taptų tradicija ir konkrečiu indėliu evangelizuojant šiandienos pasaulį.

Ši nauja Pasaulinė diena tetampa stipriu raginimu mūsų, tikinčiųjų, sąžinei, kad vis labiau įsitikintume tuo, jog dalijimasis su vargšais leidžia mums suprasti giliausią Evangelijos tiesą. Vargšai nėra problema: jie yra išteklius, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume.

 

Iš Vatikano, 2017 m. birželio 13 d.

Šv. Antano Paduviečio minėjimas

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos LAPKRIČIO mėnesiui

 

Už laisvės gynėjus ir atidavusius gyvybę už Tėvynę, kad jų pasiaukojimas neštų taiką Lietuvai ir pasauliui.

Gailestingumo Motina, melski už mus.

Džiaugsminga diena

Džiaugsminga diena

Prieš pat Visų šventųjų bei Vėlinių minėjimą, praėjusį šeštadienį (spalio 27 d.), Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Anykščių skyriaus nariai sulaukė tam pačiam sambūriui priklausančių svečių iš Pasvalio. Susitikimą pradėjome Eucharistijos šventimu Anykščių šv. Mato bažnyčioje, kur kartu su klebonu kun. Petru Baniuliu šv. Mišias taip pat aukojo mūsų parapijoje nemaža metų vikaravęs, o šiuo metu Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje besidarbuojantis kun. Nerijus Papirtis. Pasistiprinę Gyvąja duona, susitikimą tęsėme Parapijos namuose, kur, išklausę diakono Viliaus Valionio pranešimo apie Šventojo Tėvo vizito į Lietuvą reikšmę, pasidalinome į keletą grupelių. Jose dalinomės mintimis apie šio išskirtinio istorinio įvykio prasmę savo gyvenimuose. Dažnas pasisakiusysis kalbėjo apie jam įstrigusį popiežiaus raginimą atsigręžti į savo tautos praeitį bei subrandintą ryžtą permąstyti savo gyvenimą, ieškant būdų dvasiškai tobulėti. Kunigo vikaro žodžiais tariant: „Šventojo Tėvo vizito metu dažnas išgyvenome dvasinį pakilimą, subrandinome pasiryžimą keistis. Dabar turime savęs klausti: ‚O ką darysiu su šiuo pasiryžimu toliau? Ar jam bus lemta būti įgyvendintam? O gal jis taip ir išnyks nepalikęs ryškesnio pėdsako mano gyvenime?‘“ Tose pačiose grupelėse svarstėme apie bendruomenės reikšmę kiekvieno krikščionio „šventėjimo kelyje“, kokią paramą gauname bei su kokiomis kliūtims susiduriame. Neretas sutiko, jog dvasiniam tobulėjimui bendruomenė tiesiog būtina, o kunigo vikaro teigimu: „Tik santykyje su kitu atsiskleidžia tikrosios mano asmeninės savybės. Kol esu vienas, manau, jog esu beveik tobulas krikščionis, tačiau susidūręs su kitu, pastebiu, kiek daug jo trūkumų man nevalingai kelia pasipiktinimą. Esame lyg du ežiukai, kurie turi laikytis saugaus atstumo arba žmonių santykiuose – pagarbos, kad mūsų „spygliai“ vienas kito nesužeistų.“ Be dvasinių pokalbių stiprinomės Česalvos su meile virtais pietumis – gardžiausiais pietumis pasaulyje! – bei vieni kitų atsineštais užkandžiais. Svečiams taip pat aprodėme bažnyčioje įrengtą apžvalgos aikštelę, Lajų taką, A. Vienuolio-Žukausko memorialinį muziejų, A. Baranausko klėtelę. Šilto bendravimo ir puikių įspūdžių kupina diena netruko prabėgti. Svečius išlydėjome namo, tvirtai pasiryžę, pasak kun. Nerijaus, „bendruomenėje sukauptą patirtį barstyti už parapijos ribų, o gal kitų barstomais dalykais pasipildyti“ – bet kuriuo atveju, užsimezgusią bendrystę puoselėti toliau. Telaimina šį mūsų pasiryžimą Viešpats!

Andrius

Vyskupų kvietimas į padėkos renginius

Vyskupų kvietimas į padėkos renginius

Prieš kiek daugiau nei savaitę pilnomis dėkingumo širdimis išlydėjome Šventąjį Tėvą Pranciškų, aplankiusį Lietuvą ir kitas dvi Baltijos šalis. Popiežiaus aukotos šv. Mišios, įvairių renginių metu ištarti jo žodžiai, drąsinanti šypsena ne tik paliko gilų įspūdį kiekvieno tikinčiojo bei geros valios žmogaus širdyje, bet ir įrašė naują, unikalią eilutę į Lietuvos istoriją.

Lietuvos vyskupai kviečia tikinčiuosius sekmadienį, spalio 21 d., rinktis vyskupijų katedrose ir kitose šventovėse į šv. Mišias, kurių metu bus dėkojama už apaštališkojo vizito metu gautas malones. Informacija apie tikslesnį iškilmių laiką ir vietą jau greitai pasirodys vyskupijų internetinėse svetainėse.

Padėkoti Šventajam Tėvui bus galimybė ir Romoje. Lapkričio 28–29 d. Popiežiškoji šv. Kazimiero lietuvių kolegija švęs savo įkūrimo 70-metį. Tomis pat dienomis visi Lietuvos ganytojai drauge su kolegijos rektoriumi, dabar ten studijuojančiais ir anksčiau studijavusiais kunigais susiburs, kad padėkotų Šventajam Tėvui už jo vizitą Lietuvoje. Lapkričio 28 d. yra numatyta audiencija su Popiežiumi Pranciškumi, o lapkričio 29 d. Lietuvos vyskupai aukos iškilmingas šv. Mišias Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje.

Audiencijoje su Popiežiumi ir šv. Mišiose Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje kviečiami dalyvauti ir piligrimai iš Lietuvos. Į šv. Mišias registruotis nereikia. Norintieji dalyvauti audiencijoje su Popiežiumi yra kviečiami užpildyti specialų registracijos formuliarą (jis netrukus bus paskelbtas LVK svetainėje) ir atsiųsti jį iki 2018 m. lapkričio 15 d. adresu vyskupu.konferencija@yahoo.com.

 

Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas

Atlaidai besimeldžiantiems Gailestingumo vainikėlio malda

Atlaidai besimeldžiantiems Gailestingumo vainikėlio malda

Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriato informacinis pranešimas

 

Neseniai Lietuvos vyskupų konferenciją pasiekė Apaštalinės penitenciarijos raštas, informuojantis, kad Šventasis Tėvas Pranciškus palankiai priėmė Vilniaus arkivyskupo metropolito ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko Gintaro Grušo 2017 m. gegužės 9 d. prašymą dėl visuotinių atlaidų įprastinėmis sąlygomis suteikimo visiems tikintiesiems, kurie Lietuvoje pamaldžiai melsis Dievo Gailestingumo vainikėlio malda. Čia pateikiame nutariamąją Apaštalinės penitenciarijos rašto dalį:

 «Visuotiniai atlaidai įprastomis sąlygomis (sakramentine išpažintimi, Eucharistine komunija ir malda Vyriausiojo Pontifiko intencija) suteikiami tam tikinčiajam, kuris su nuoširdžia atgaila bei skatinamas meilės Lietuvos teritorijoje esančioje bažnyčioje ar oratorijoje pamaldžiai melsis Dievo Gailestingumo vainikėlio malda prieš viešai išstatytą arba tabernakulyje saugomą Švenčiausiąjį Eucharistijos Sakramentą.

Lygiai taip pat visuotiniai atlaidai įprastomis sąlygomis, išskyrus atvejus, nurodytus Atlaidų sąvado Nr. 24 ir 25, suteikiami tiems tikintiesiems, kurie dėl ligos (ar kitos pateisinamos priežasties) negalėtų išeiti iš savo namų, bet su pasitikėjimu ir nuoširdžiai, tiek trokšdami Gailestingumo sau, tiek pasiruošę dalytis juo su kitais, melstųsi Dievo Gailestingumo vainikėlio malda.

Kitais panašiais atvejais suteikiami daliniai atlaidai.

Tai, kas čia surašyta, galios visą laiką, be jokio brevės formos Apaštališkojo laiško išsiuntimo. Jokie priešingi nuostatai negalioja.»

 

Kokie atvejai nurodyti Atlaidų sąvado Nr. 24 ir 25?

Nr. 24 nustato, kad nuodėmklausiai gali pakeisti darbą, už kurį suteikiami atlaidai, arba sąlygas jiems gauti tiems tikintiesiems, kurie, sukliudyti teisėtų kliūčių, negali jo atlikti arba negali išpildyti vienos, kelių ar visų jiems atlikti reikalingų sąlygų.

Minėto Sąvado Nr. 25 nustato, kad be Nr. 24 nustatytų nuodėmklausių teisių, hierarchai arba vietos ordinarai savo jurisdikcijoje esantiems tikintiesiems, kurie yra tokiose vietose, kur negali prieiti išpažinties arba priimti Komunijos, dar gali leisti gauti visuotinius atlaidus neatlikus išpažinties ir nepriėmus Komunijos, jei šie širdyje gailisi dėl savo nuodėmių ir ketina priimti abu minėtus sakramentus pirmai progai pasitaikius.

 

Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas

Vilnius, 2018 m. spalio 5 d.

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos SPALIO mėnesiui

 

Už misionierius ir visus krikščionis, kad su misijos džiaugsmu liudytų Evangeliją aplinkoje, kurioje kiekvienas gyvena ir dirba.

Naujosios evangelizacijos žvaigžde, melski už mus.

X