Brangūs broliai ir seserys!

Štai ir vėl artinasi Viešpaties Velykos! Rengiantis joms Dievo Apvaizda kasmet pasiūlo gavėnią, „mūsų atsivertimo sakramentinį ženklą“ [1], skelbiantį bei įgyvendinantį galimybę visa širdimi ir visu gyvenimu atsigręžti į Viešpatį.

Šiais metais šita žinia trokštu padėti visai Bažnyčiai šį malonės metą išgyventi kupinai džiaugsmo bei tiesos ir tai darau vadovaudamasis Jėzaus žodžiais Mato evangelijoje: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12).

Šie žodžiai yra kalboje apie laiko pabaigą ir buvo ištarti Jeruzalėje, Alyvų kalne, kur prasidės Viešpaties kančia. Atsakydamas į mokinių klausimą, Jėzus skelbia didžiulius išmėginimus bei nusako situaciją, kurioje gali atsidurti tikinčiųjų bendruomenė: skausmingų įvykių akivaizdoje keli netikri pranašai daugelį apgaus, todėl meilė, kuri yra visos Evangelijos šerdis, gali užgesti.

Netikri pranašai

Įsiklausykime į šį Evangelijos tekstą ir paklauskime savęs: kokį pavidalą gali įgyti šie netikri pranašai?

Jie gali priminti „gyvačių kerėtojus“, kurie pasinaudoja žmonių emocijomis, kad juos pavergtų ir vestų ten, kur nori. Kiek daug Dievo vaikų yra apakinti akimirksnio malonumų, painiojamų su laime! Kiek vyrų ir moterų gyvena pavilioti apgaulingo pinigų spindesio, paverčiančio juos vien pelno ir žemų interesų vergais! Kiek daug gyvena manydami, jog jiems pakanka jų pačių, ir galop tapdami vienatvės grobiu!

Kiti netikri pranašai yra „šarlatanai“, kaip atsaką į kančią siūlantys paprastus ir greitus sprendimus, priemones, kurios pasirodo esančios visiškai neveiksmingos: kokiai daugybei jaunuolių kaip panacėja siūlomi narkotikai, „pasinaudok ir išmesk“ santykiai, lengvo, bet nesąžiningo pasipelnymo galimybė! O kiek dar panirusiųjų į visiškai virtualų gyvenimą, kur santykiai atrodo paprastesni bei spartesni, kol galop dramatiškai atsiskleidžia kaip stokojantys prasmės! Tokie beverčius dalykus siūlantys apgavikai atima tai, kas vertingiausia, – kilnumą, laisvę ir gebėjimą mylėti. Apgaulinga tuštybė skatina mus pūstis kaip povus, kad paskui apsijuoktume; o iš apsijuokimo sunku išbristi. Nestebėtina: demonas, kuris yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), blogį pateikia kaip gėrį, o melą – kaip tiesą, kad sujauktų žmogaus širdį. Todėl kiekvienas iš mūsų yra pašauktas pažvelgti į savo širdį ir ištirti, ar nepasiduodame tų netikrų pranašų melui. Turime išmokti žvelgti giliau, nepaviršutiniškai ir atpažinti, kas mumyse palieka gerus ir tvarius pėdsakus, kadangi tai ateina iš Dievo ir tikrai tarnauja mūsų gerovei.

Šalta širdis

Aprašinėdamas pragarą, Dantė Aligjeris įsivaizduoja velnią, sėdintį ledo soste [2]; jis gyvena uždusintos meilės speige. Tad dabar paklauskime: kaip mumyse atšąla meilė? Kokie ženklai rodo, kad meilei mumyse kyla grėsmė išblėsti?

Meilę pirmiausia gesina godulystė pinigų, „visų blogybių šaknis“ (1 Tim 6, 10), paskui – Dievo atmetimas ir, vadinasi, atsisakymas ieškoti paguodos Jame, pirmenybę Dievo žodžio bei sakramentų atžvilgiu teikiant savo nevilčiai [3]. Visa tai virsta smurtu, nukreiptu į tuos, kurie laikomi grėsme mūsų „tikrumui“, – į negimusį kūdikį, pasiligojusį garbaus amžiaus žmogų, pro šalį keliaujantį svečią, ateivį, bet sykiu ir į mūsų lūkesčių neatitinkantį artimą.

Tokį meilės atšalimą liudija ir kūrinija: žemė užnuodyta nerūpestingai ir abejingai išmestomis atliekomis; jūroms, irgi užterštoms, deja, taip pat tenka priglausti gausybės laivo sudužimą patyrusių priverstinių migrantų palaikus; dangus – pagal Dievo planą skirtas giedoti giesmes jo garbei – yra raižomas mirties įrankius barstančių mašinų.

Meilė atšąla ir mūsų bendruomenėse: apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium mėginau nusakyti aiškiausius tokio meilės stygiaus ženklus: tai savanaudiškas vangumas, bergždžias pesimizmas, pagunda izoliuotis bei įsitraukti į nepaliaujamus brolžudiškus karus, supasaulėjusi mąstysena, skatinanti užsiimti vien tuo, kas regima, ir slopinanti užsidegimą misionieriauti [4].

Ką daryti?

Jei savyje ir savo aplinkoje pastebime minėtuosius ženklus, Bažnyčia, mūsų Motina ir Mokytoja, išvien su karčiu tiesos vaistu šiuo gavėnios metu siūlo ir saldžią gydymo priemonę – maldą, išmaldą ir pasninką.

Skirdami laiko maldai, savo širdžiai leidžiame atrasti slaptus melus, kuriais apgaudinėjame patys save [5], ir galop imti ieškoti Dievo paguodos. Jis yra mūsų Tėvas ir trokšta, kad mes gyventume.

Išmalda išlaisvina iš godumo ir padeda mums atrasti, kad kitas yra mano brolis: tai, ką turiu, niekada nepriklauso vien man. Kaip norėčiau, kad išmaldos dalijimas virstų visų tikra gyvensena! Kaip norėčiau, kad mes, kaip krikščionys, sektume apaštalų pavyzdžiu ir galimybę dalytis su kitais savo gėrybėmis laikytume bendrystės, kuria gyvename Bažnyčioje, konkrečiu liudijimu. Šiuo atžvilgiu pakartoju šventojo Pauliaus paraginimą, kuriuo jis kvietė korintiečius surengti rinkliavą Jeruzalės bendruomenei: „Tai naudinga jums“ (2 Kor 8, 10). Tai ypač galioja gavėnios metu, kai daug organizacijų renka aukas vargstančioms Bažnyčioms ir vargstantiems žmonėms. Tačiau, kaip norėčiau, kad ir mūsų kasdienių santykių srityje kiekvieną pagalbos prašantį brolį laikytume dieviškosios Apvaizdos kreipimusi: kiekviena išmalda yra proga prisidėti prie Dievo rūpinimosi savo vaikais! Jei šiandien manimi naudojasi, kad padėtų mano broliui, tai argi Jis, nepralenkiamas dosnumu, rytoj nepasirūpins ir mano poreikiais? [6]

Pagaliau pasninkas atima iš mūsų smurto jėgą, nuginkluoja mus ir yra svarbi proga augti. Viena vertus, mums leidžiama patirti tai, ką išgyvena tie, kurie stokoja būtiniausių dalykų ir pažįsta kasdienį alkį. Kita vertus, juo išreiškiama mūsų dvasios, alkstančios gėrio ir trokštančios Dievo gyvenimo, būklė. Pasninkas mus supurto, padaro dėmesingesnius Dievui bei artimui, atgaivina norą paklusti Dievui, kuris vienintelis numalšina mūsų alkį.

Norėčiau, kad mano balsas peržengtų Katalikų Bažnyčios ribas ir pasiektų jus visus, geros valios vyrai ir moterys, kurie esate atviri išgirsti Dievo balsą. Jei jus, kaip ir mus, liūdina pasaulyje plintantis neteisingumas, jei jums rūpi širdis ir veiksmus paralyžiuojantis speigas, jei regite, kaip pražūtin ritasi buvimo vienos žmonių šeimos nariu prasmė, prisidėkite prie mūsų kartu šaukdamiesi Dievo, kartu pasninkaudami ir kartu duodami tai, ką įmanoma, vargstantiems broliams!

Velykų ugnis

Pirmiausia Bažnyčios narius kviečiu uoliai žengti gavėnios keliu dalijant išmaldą, pasninkaujant ir meldžiantis. Jei kartais atrodo, jog meilė daugelio širdyse gęsta, ji visada liepsnoja Dievo širdyje! Jis mums visada dovanoja naujų progų vėl imti mylėti.

Gera proga tam ir šiais metais bus iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kviečianti švęsti Sutaikinimo sakramentą Eucharistinės adoracijos kontekste. 2018-aisiais ji vyks kovo 9-ąją, penktadienį, ir 10-ąją, šeštadienį, ir įkvėpimo semsis iš Ps 130, 4 žodžių: „Tu turi galybę atleisti.“ Kiekvienoje vyskupijoje bent viena bažnyčia bus atvira viena po kitos 24 valandas, suteikdama galimybę adoracijos maldai ir sakramentinei išpažinčiai.

Velyknaktį vėl išgyvensime įtaigias Velykų žvakės uždegimo apeigas: sklindanti iš „naujos ugnies“, šviesa pamažu išsklaidys tamsą ir apšvies liturginį susirinkimą. „Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą“ [7], kad visi galėtume dar kartą išgyventi mokinių iš Emauso patirtį. Girdint Viešpaties žodį ir maitinantis Eucharistijos duona, mūsų širdys teužsidega tikėjimu, viltimi ir meile.

Nuoširdžiai jus laiminu ir už jus meldžiuosi. Neužmirškite melstis už mane.

Vatikanas, 2017 m. lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų iškilmė

PRANCIŠKUS

Bažnyčios tarnystė ligoniams ir tiems, kurie jais rūpinasi, turi būti tęsiama su nuolat atnaujinama energija ir ištikimybe pagal Viešpaties paraginimą (plg. Lk 9, 2–6; Mt 10, 1–8; Mk 6, 7–13) ir labai iškalbingą Bažnyčios Steigėjo ir Mokytojo pavyzdį.

Šiais metais Pasaulinės ligonių dienos tema yra žodžiai, kuriuos iškeltas ant kryžiaus Jėzus skiria savo motinai Marijai ir Jonui: „Štai tavo sūnus <…> Štai tavo motina! Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 26–27).

1. Šie Viešpaties žodžiai nušviečia Kryžiaus slėpinio gelmę. Tai nėra beviltiška tragedija, bet vieta, kur Jėzus parodė savo šlovę ir perteikia savo paskutinę meilės valią, kuri tampa krikščionių bendruomenės ir kiekvieno mokinio gyvenimo taisykle.

Pirmiausia Jėzaus žodžiai kildina motiniškąjį Marijos pašaukimą visos žmonijos atžvilgiu. Ji bus ypač savo Sūnaus mokinių motina, jais rūpinsis ir lydės juos kelyje. Žinome, kad motiniškas rūpinimasis sūnumi ar dukra apima tiek medžiaginius, tiek dvasinius ugdymo aspektus.

Neapsakoma kryžiaus kančia perveria Marijos sielą (plg. Lk 2, 35), tačiau jos neparalyžiuoja. Priešingai, prasideda jos, kaip Viešpaties motinos, naujas atsidavimo kelias. Jėzus ant kryžiaus rūpinasi Bažnyčia ir visa žmonija, ir Marija pašaukta dalyvauti jo rūpinimesi. Apaštalų darbuose aprašomame Šventosios Dvasios išliejime Sekminių dieną parodoma, kad Marija pradėjo vykdyti savo užduotį pirmojoje Bažnyčios bendruomenėje. Tai užduotis, kuri niekuomet nesibaigia.

2. Mylimasis mokinys Jonas įkūnija Bažnyčią ir mesijinę tautą. Jis turi pripažinti Mariją kaip savo motiną. Pripažindamas ją motina, Jonas turi ją priimti, joje kontempliuoti mokinio pavyzdį, taip pat Jėzaus jai patikėtą motiniškąjį pašaukimą drauge su tuo susijusiais rūpesčiais bei planais: tai Motina, mylinti ir gimdanti vaikus, gebančius mylėti pagal Jėzaus įsakymą. Taip motiniškasis Marijos pašaukimas rūpintis vaikais pereina Jonui ir visai Bažnyčiai. Visa mokinių bendruomenė įtraukiama į motinišką Marijos pašaukimą.

3. Jonas kaip mokinys, viskuo dalijęsis su Jėzumi, žino, jog Mokytojas trokšta visus žmones nuvesti į susitikimą su Tėvu. Jis gali paliudyti, kad Jėzus sutikdavo daug žmonių, kurių sirgo dvasia, nes buvo pilni puikybės (plg. Jn 8, 31–39), taip pat kenčiančių nuo kūno ligos (plg. Jn 5, 6). Jis visiems dovanojo gailestingumą ir atleidimą, o ligoniams ir fizinį išgydymą, ženklinantį pilnatvišką gyvenimą Karalystėje, kur bus nušluostyta kiekviena ašara. Kaip Marija, mokiniai pašaukti rūpintis vienas kitu, bet ne tik tuo. Jie žino, jog Jėzaus širdis yra atverta visiems be išimties. Visiems turi būti skelbiama Karalystės Evangelija, o krikščionių artimo meilė skirta visiems, kam jos reikia, tiesiog todėl, kad jie yra Dievo vaikai.

4. Tas motiniškas Bažnyčios pašaukimas vargstančiųjų ir sergančiųjų atžvilgiu dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje buvo konkrečiai įgyvendinamas daugybe ligoniams skirtų iniciatyvų. Nedera pamiršti tos aukojimosi istorijos. Ji ir šiandien tęsiasi visame pasaulyje. Šalyse, kur egzistuoja pakankamai veiksmingos viešosios sveikatos apsaugos sistemos, katalikiškų kongregacijų, vyskupijų ir jų įsteigtų ligoninių veikla siekiama ne tik teikti kokybišką medicinos pagalbą, bet taip pat ir žmogų traktuoti kaip svarbiausią gydymo procese, o mokslinius tyrimus vykdyti gerbiant gyvybę ir krikščioniškąsias moralines vertybes. Šalyse, kuriose sveikatos apsaugos sistemos nepakankamai išplėtotos arba jų nėra, Bažnyčia sveikatos apsaugos srityje siekia suteikti žmonėms tai, kas įmanoma, kovojant su kūdikių mirtingumu ir kai kuriomis plačiai paplitusiomis ligomis. Ji visur siekia padėti, nors ne visada gali išgydyti. Bažnyčios kaip „karo lauko ligoninės“, atviros visiems gyvenimo sužeistiesiems, įvaizdis yra labai konkreti tikrovė, nes kai kuriose pasaulio vietose tik misionierių ir vyskupijų ligoninės teikia žmonėms būtinąją pagalbą.

5. Ligoniams teikiamos tarnystės ilgos istorijos atminimas yra pagrindas džiaugtis krikščionių bendruomenei, pirmiausia tiems, kurie mūsų laikais vykdo šią tarnystę. Tačiau reikia pažvelgti į praeitį, pirmiausia todėl, kad būtume jos praturtinti. Turime iš jos mokytis: didžiadvasiškumo iki visiško atsidavimo, kaip darė daugelis ligoniams tarnaujančių institutų steigėjų; mokytis meilės įkvėpto kūrybingumo, pasireiškusio daugelį amžių vykdytose iniciatyvose; angažuotis į mokslinius tyrinėjimus, siekiant pasiūlyti ligoniams naujovišką ir patikimą gydymą. Šis praeities paveldas padeda gerai planuoti ateitį. Pavyzdžiui, katalikiškas ligonines apsaugant nuo gresiančio verslininkiško požiūrio, pagal kurį visame pasaulyje sveikatos apsaugą siekiama taikyti prie rinkos, o to padarinys galiausiai yra vargšų atmetimas. Organizacinis sumanumas ir meilė reikalauja, kad būtų gerbiamas ligonio asmens orumas ir kad jis visuomet išliktų gydymo proceso centre. Tokių nuostatų turi laikytis ir krikščionys, dirbantys viešosiose struktūrose, būdami pašaukti savo tarnyste teikti gerą Evangelijos liudijimą.

6. Jėzus paliko Bažnyčiai dovaną – savo gydymo galią. „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: <….> Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 17–18). Apaštalų darbuose skaitome apie išgydymus, įvykusius per Petrą (plg. Apd 3, 4–8), taip pat per Paulių (plg. Apd 14, 8–11). Jėzaus dovaną atitinka Bažnyčios užduotis: žvelgti į ligonius tokiu pačiu žvilgsniu kaip Viešpats, kupinu švelnumo ir užuojautos. Sveikatos apsaugos sielovada yra ir visuomet išliks būtina ir esminė užduotis, kurią dera įgyvendinti su vis nauju užmoju, pradedant nuo parapijų bendruomenių iki pat geriausių sveikatos apsaugos institucijų. Čia negalima neatsiminti švelnumo ir ištvermės, su kuriais daugelis šeimų rūpinasi savo chroniškai sergančiais ar labai neįgaliais vaikais, tėvais ir giminaičiais. Šeimoje teikiama globa yra ypatingas meilės liudijimas žmogui; tai turi būti palaikoma deramu pripažinimu ir remiama tinkama politika. Todėl gydytojai ir slaugytojai, kunigai, pašvęstieji asmenys ir savanoriai, šeimų nariai ir visi įsitraukusieji į ligonių globą dalyvauja toje Bažnyčios misijoje. Tai bendra atsakomybė, kuri praturtina kiekvieno žmogaus kasdienės tarnystės vertę.

7. Švelnumo Motinai Marijai norime patikėti visus, kurių serga dvasia ar kūnas, kad ji stiprintų jų viltį. Jos prašome taip pat padėti mums priimti savo sergančius brolius. Bažnyčia žino, kad jai reikia specialios malonės tinkamai atlikti evangelinę tarnystę ligonių slaugos srityje. Visi susivienykime atkakliai maldaudami Viešpaties Motiną, kad kiekvienas Bažnyčios narys su meile išgyventų pašaukimą tarnauti gyvybei ir sveikatai. Tegul Mergelė Marija lydi maldos užtarimu šią 26-ąją Pasaulinę ligonių dieną; tepadeda Ji ligoniams išgyventi savo kančias susivienijus su Viešpačiu Jėzumi ir tepalaiko tuos, kurie jais rūpinasi. Visiems – ligoniams, sveikatos apsaugos darbuotojams ir savanoriams – iš širdies teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano, 2017 m. lapkričio 26 d., Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė

PRANCIŠKUS