Pasibaigus Mozės įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, ­ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus“. (Lk 2, 22-24)

Ką iš tiesų reiškia Grabnyčios?

Kristaus Paaukojimo šventė grąžina mus į tą laiką, kai vykdydami žydų įstatymą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė jį kaip savo pirmagimį sūnų paaukoti Dievui šventykloje. Dievas, tapęs žmogumi, paklūsta žmogiškiems įstatymams nuo pat savo gyvenimo žemėje pradžios.

Ši auka – kūdikio Jėzaus paaukojimas šventykloje – vėliau tobulai išsiskleidžia Viešpaties kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinyje, todėl praėjus keturiasdešimčiai dienų po Kalėdų – Jėzaus gimimo šventės – Bažnyčia švenčia Kristaus Paaukojimo slėpinį, kuriame nujaučiame ir Didžiojo Penktadienio skausmą, ir Velykų džiaugsmą.

Ši šventė taip pat pratęsia Kristaus Šviesos slėpinio kontempliaciją, kurią išgyvename per Kalėdas ir Viešpaties Apsireiškimo šventę (Tris Karalius). Šią dieną yra šventinamos žvakės, kurios krikščionims simbolizuoja Kristų, Jo pergalę prieš mirtį ir visas tamsiąsias jėgas.

Minėdami Kristaus Paaukojimą šventykloje, mes švenčiame ir Dievui pašvęsto gyvenimo slėpinį – pasišventimą Kristaus, Mergelės Marijos ir kiekvieno, savo gyvenimą paaukojusio Jėzui, kad ateitų Dievo Karalystė.

Nuo 1997 m. per Grabnyčias yra švenčiama ir Dievui Pašvęsto Gyvenimo diena. Tokiu būdu Bažnyčia dėkoja Dievui už pašvęsto gyvenimo dovaną, pripažįsta jo vertę ir svarbą visos Dievo tautos akivaizdoje ir suteikia progą patiems pašvęstiesiems, t.y. vienuolijų ir kitų pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, drauge dėkoti Dievui už nuostabius darbus, kuriuos Jis nuveikė kiekvieno gyvenime bei dar kartą atnaujinti savąjį „taip“.