„…paskutiniam vagone prie lango…“. Yra tokia daina. Visi žinom. Prie jos dar grįšiu.

Rytas. Visi turintys vaikų puikia žino, kad su mažyliais išsiruošti – jau iššūkis. Pas mus dvi. Mažylės pametinukės… „Ar gerai šitie marškiniai, ar geriau anuos?“ „Ar nepamiršai sūrio? Pyrago?“ Juk šiandien tokai svarbi diena. Ir mes tokie svarbūs. Vos tik trečią kartą Šeimų Mišiose, o jei turim tiek atsakomybių. Ir skaitinį skaitysim, ir duonos-vyno auką prie altoriaus nešim, ir pyragą kepėm… Reikia nepasivesti. Reikia gerai atrodyti…

Myliu Dievą ir jo nuostabų humoro jausmą bei gebėjimą viską parodyti per pavyzdžius.

Jau jau toji iškilmingoji minutė. Jau jau eisim išdidžiai nešti aukos… Paimu mažylę ant rankų… Ir paaiškėja, kad ji padarius dvigubą.. ką ten dvigubą – keturgubą porciją…!!! Ir tikrai viskas netilpę į sauskelnes… Stoviu. Vienoje rankoje mažylė kitoje šventoji duona… „Kvepiu“ dukrelės turiniu ir širdyje juokiuosi: „Dieve, štai kaip paprastai Tu sakai, kad ne maršinių spalva ar pyrago skonis Tau rūpi. Štai kaip vaizdžiai tu primeni man, kad svarbiausia kokia atvira širdimi aš link Tavęs einu. Tu priimsi mane net ir apsi…“

Sunkiai talpinu į raides jausmus. Šiltos, jaukios, liūdnai-linksmos, bičiuliškos šv. Mišios, kuriose tiesiog gera. Nuostabus Vaidos balsas sklendžiantis į pačias bažnyčios kupolo kerteles, vaikų nenustygstantis šurmulys, Dievas kalbantis Antoine de Saint-Exupéry plunksnos pagalba, „Tėve mūsų“ jaučiant bendrystės energiją ateinančią iš berniuko rankos dešinėje, kai ją perleidęs per širdį galiu perduoti vyrukui su kuriuo sukibęs savo kairiąja…  Jausmas, kai esu su bičiuliais, nors daugumos jų vardų dar net nežinau…
„…ten yra tuščia vieta…“ ir panašu mes spėjome į ją įsėsti. Ty mes dar spėjome į dvejus metus važiuojantį „Šeimų bendruomenės traukinį“. Spėjome pamatyti kaip viskas atrodo šiandien…
Rytoj jau bus kitaip. Tikiu, kažkaip kitaip gerai, tačiau kitaip. Net ir būnant nauju, nesunku suprasti kokia svarbi kunigo Mindaugo rolė šioje bendrystėje – Šeimų bendrystėje. Rytoj naujas lapas visiems. Ir liūdna, kaip ir visada, kai kažkas gražaus baigiasi. Ir smalsu, kaip dabar viskas bus..? Ir linksma, na bent jau mums. Nes į mūsų parapiją atvažiuoja naujas klebonas, kuris jau rytoj važiuodamas keliu Andrioniškis-Viešintos pusiaukelėj tolumoj pamatęs aukštai plevėsuojantį Vytį galės nusišypsoti ir pagalvoti – „Aš čia dar visiškai naujas, o jau žinau kur gyvena „prijaukinti“ “

Ačiū Dievui, kad leido surasti jus.

Ačiū Jums, Šeimų bendruomene, kad taip paprastai priimate ir leidžiate būti kartu. Net jei mes ir apsi…

Balčiūnų šeimos vardu irgi Mindaugas