Mėnuo: 2019 vasario

Vaikų dienos stovykla ,,Pažink save per tikėjimą“

Vaikų dienos stovykla ,,Pažink save per tikėjimą“

,,Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“(Jn 11, 26)

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijoje 2019 metais vasario 18 – 19 dienomis vyko vaikų dienos stovykla ,,Pažink save per tikėjimą“. Pirmadienio ryte į parapijos namus sugūžėjo apie keturiasdešimt įvairaus amžiaus vaikų iš trijų miesto mokyklų. Daugiausia susirinko vaikų, kurie šiais metais ruošiasi priimti Eucharistijos ir Atgailos sakramentus. Prie jų prisijungė vyresniosios mergaitės, besiruošiančios Sutvirtinimo sakramentui.

Stovyklos atidarymas prasidėjo bendra visų susirinkusiųjų malda ir giesme. Visus dalyvius palaimino diakonas Vilius Valionis. Panevėžio vyskupijos jaunimo centro komandos vadovė Monika Žydeliūnaitė vaikus sudomino protmūšiu ,,Aš pažįstu Bažnyčią“, pravedė katechezes ,,Bažnyčia tai mes“ ir ,,Biblijos personažai“, žaidė įvairius žaidimus. Vakare stovyklautojai susirinko bažnyčioje. Ten vyko Adoracija. Parapijos kunigas Mindaugas Šakinis mokė vaikus garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą. Keli tėveliai ir vaikai giedojo giesmes. Kitą dieną stovyklautojai pėsčiomis pasiekė riedulį Puntuko brolį. Susipažino su jo atsiradimo kilme ir klausėsi legendos apie žymųjį akmenį. Vaikai taip pat išgirdo Šventojo Jono Nepomuko istoriją. Visas dienas stovyklautojus lydėjo, jiems pasakojo ir su jais buvojo katechetės Daiva Kuprionienė ir Asta Striogienė. Visi dalyviai buvo apdovanoti įvairiais prizais, dovanėlėmis.

Maži ir dideli  mokėsi bendrauti, dėkoti, pažinti save, pažvelgti į kitą ir į Dievą.

 

                                                             

Marijos Legiono jubiliejus

Marijos Legiono jubiliejus

Marijos Legionas

 

Marijos Legionas tai pasauliečių katalikų apaštalavimo organizacija, kuri dvasininkų vadovaujama, tarnauja Bažnyčiai. Jos narių tikslas dvejopas: dvasiškai tobulėti patiems ir per šv. Mariją plėsti Kristaus karalystę.

Įkūrė legioną Pranas Dufas Airijoje 1921 m. rugsėjo 7d. Šiuo metu legionas veikia beveik kiekvienoje šalyje, turi 3 milijonus aktyvių narių ir žymiai daugiau narių – maldos pagalbininkų.

1965 m. popiežius Paulius VI pakvietė Praną Dufą dalyvauti II Vatikano Susirinkime kaip pasaulietį stebėtoją. Taip popiežius pripažino jo didelį įnašą apaštalavimo darbe. 1980 m. lapkričio 7d. Pranas Dufas mirė. Palaidotas Dubline. Pradėta jo beatifikacijos byla.

Anykščių apaštalo šv. Mato bažnyčios Marijos Legiono prezidiumas įsikūrė 2009 m. vasario 9d. Pasirinko vardą „Nekaltasis Prasidėjimas“ (pagal švč. Mergelės Marijos litaniją).

Šiuo metu legione yra 9 aktyvios narės ir 1 kandidatė, 70 maldos pagalbininkių, veikia Elmininkuose patricijų būrelis. Jame 18 narių. Patricijos – garbaus amžiaus moterys bendrai rožinio maldai renkasi kartą į mėnesį, o kasdien meldžiasi tiek, kiek sveikata leidžia.

Aktyviosios narės kiekvieną dieną meldžiasi vieną šv. rožinio dalį, Teseros ir kitas maldas, skaito legiono atmintinę, šv. Raštą, atlieka gailestingumo ir apaštalavimo darbus. Kiekvieną trečiadienį renkasi bendrai maldai, aptaria atliktus darbus, gauna užduotis ateinančiai savaitei.

Maldų pagalbininkai kasdieną meldžiasi 1 rožinio dalį ir Teseros maldas. Bendrai maldai nesirenka.

Legionui vadovauja Dvasios vadas.

Konkretūs darbai – jau minėtos maldos, vienišų ir ligonių lankymas ir įvairūs patarnavimai jiems. Kaimynų, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių kvietimas į šv. Mišias, į adoraciją, gegužines ir birželines pamaldas, šv. Mišių ir kt. šventų sakramentų reikšmės aiškinimas, kvietimas juos praktikuoti, neapleisti. Dalijame religinę literatūrą, meldžiamės laidotuvėse. Legiono narės tvarko apleistus kapus, padeda valyti, puošti bažnyčią. Įsteigta religinės literatūros bibliotekėlė.

Kviečiame prisijungti!

Genovaitė

Kviečiame vasario 17d. švęsti 10 metų įsikūrimo Anykščiuose sukaktį:

9 val. šv. Mišios;

po šv. Mišių rožinio malda;

12 val. šventinė agapė parapijos namuose.

Popiežiaus žinia Pasaulinei ligonių dienai

Popiežiaus žinia Pasaulinei ligonių dienai

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 27-osios Pasaulinės ligonių dienos proga „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8)

Brangūs broliai ir seserys,

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Šiuos žodžius Jėzus ištarė apaštalams siųsdamas juos skleisti Evangelijos, kad jo Karalystė galėtų plisti per dovanojamos meilės gestus.

27-osios Pasaulinės ligonių dienos proga – ji bus iškilmingai švenčiama 2019 m. vasario 11 d. Kalkutoje, Indijoje,– Bažnyčia, būdama visų savo vaikų, ypač ligonių Motina, primena mums, kad didžiadvasiškos dovanos gestai, tokie kaip Gerojo Samariečio, yra labiausiai įtikinantis evangelizacijos kelias. Ligonių slauga reikalauja profesionalumo, švelnumo, laisvai dovanojamų spontaniškų ir paprastų veiksmų, pavyzdžiui, paglostymo, kurie leidžia kitam pasijusti, jog jis yra „brangus“.

Gyvybė – tai dovana iš Dievo, kaip primena šventasis Paulius: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Būtent todėl, kad gyvenimas yra dovana, jis negali būti laikomas vien turėjimu ar privačia nuosavybe, ypač žvelgiant į medicinos ir biotechnologijų laimėjimus, kurie gali žmogų gundyti manipuliuoti „gyvybės medžiu“ (plg. Pr 3, 24).

Šiandienos išmetimo ir abejingumo kultūros akivaizdoje norėčiau pabrėžti, kad dovana turi būti iškelta kaip paradigma, galinti mesti iššūkį šiandienos individualizmui ir socialinei fragmentacijai, tuo pat metu plėtojant naujus ryšius ir bendradarbiavimo priemones tarp tautų ir kultūrų. Dialogas, būdamas dovanos sąlyga, sudaro santykių erdves žmogiškajam augimui bei plėtrai, o tai įgalina prasiveržti pro nusistovėjusius schemas, pagal kurias visuomenėje vykdoma valdžia. Dovanojimas nėra tapatus dovanų teikimui; dovanojimas apima savęs paties atidavimą, ne vien nuosavybės ar objektų perdavimą. Jis skiriasi nuo dovanų teikimo, nes apima laisvą savęs dovanojimą ir troškimą kurti santykį. Dovana yra tarpusavio pripažinimas, o tai būtinas visuomeninių ryšių bruožas. Dovana – tai Dievo meilės atspindys, pasiekiantis viršūnę Sūnaus įsikūnijimu ir Šventosios Dvasios išliejimu.

Kiekvienas iš mūsų yra vargingas, stokojantis, skurdus. Vos gimus mums reikia tėvų rūpinimosi, kad galėtume išgyventi, ir kiekviename gyvenimo etape negalime visiškai išsilaisvinti nuo kitų žmonių poreikio, apsieiti be jų pagalbos; nė vienas negali įveikti savo bejėgystės, saistančios kitų žmonių ar situacijų atžvilgiu. Tai būklė, būdinga mums kaip „kūriniams“. Šios tiesos nuoširdus pripažinimas išlaiko mus nuolankius ir ragina ryžtingai praktikuoti solidarumą kaip būtiną gyvenimo dorybę.

Toks suvokimas skatina mus veikti atsakingai ir ugdyti atsakomybę siekiant gėrio, kuriame asmeninis aspektas neatsiejamas nuo bendruomeninio. Tik tuomet, kai žmogus suvokia save ne kaip uždarą pasaulį, bet kaip būtybę, pačia savo prigimtimi susijusią su kitais kaip „broliais“, tampa įmanoma socialinio solidarumo praktika, nukreipta į bendrąjį gėrį. Neturėtume bijoti pripažinti, jog stokojame ir negebame patenkinti savo poreikių, nes vien savo pastangomis negalime įveikti savo ribotumo. Nebijokime šitai pripažinti, nes pats Dievas Jėzuje nuolankiai pasilenkė (plg. Fil 2, 8) ir toliau pasilenkia prie mūsų ir mūsų vargingumo, kad mums padėtų ir dovanotų gėrybių, kurių patys negebame įgyti.

Indijoje vyksiančio iškilmingo šventimo proga su džiaugsmu ir pasigėrėjimu norėčiau priminti šventosios Motinos Teresės iš Kalkutos figūrą – ji yra Dievo meilės pavyzdys, ji padarė regimą Dievo meilę vargšams ir ligoniams. Kaip pabrėžiau jos kanonizacijos metu, Motina Teresė „visu savo gyvenimu buvo dosni dieviškojo Gailestingumo skleidėja, pasirengusi tarnauti visiems, priimdama ir gindama žmogiškąją gyvybę, negimusiuosius, apleistuosius ir atmestuosius. <…> Ji pasilenkdavo prie išsekusiųjų, paliktų mirti šalikelėse, įžvelgdama juose Dievo duotą orumą; jos balsą girdėdavo šio pasaulio galingieji, kad pripažintų savo kaltę už nusikaltimus <…> dėl jų pačių sukurto skurdo. Gailestingumas jai buvo „druska“, teikianti skonį kiekvienam jos darbui, taip pat „šviesa“, nušviečianti tamsybes tų, kurie jau nebeturėjo ašarų apverkti savo skurdo ir kančios. Jos misija miestų pakraščiuose ir gyvenimo periferijose mūsų dienomis išlieka Dievo artumo vargingiausiems iš vargšų iškalbingu liudijimu“ (2016 m. rugsėjo 4 d. homilija).

Šventoji Motina Teresė padeda mums suprasti, kad vienintelis mūsų veiklos kriterijus turi būti dovanojama meilė kiekvienam žmogui, nepaisant kalbos, kultūros, etninių ar religinių skirtumų. Jos pavyzdys ir toliau veda mus, atverdamas džiaugsmo bei vilties horizontus žmonėms, kuriems reikia supratimo ir švelnios meilės, ypač kenčiantiesiems.

Žmogiškasis didžiadvasiškumas įkvepia veiklai daugybę savanorių, kurie yra tokie svarbūs socialiniame slaugos sektoriuje ir iškalbingai gyvena Gerojo Samariečio dvasingumu. Dėkoju ir reiškiu padrąsinimą visoms savanorių draugijoms, besirūpinančioms ligonių transportu bei pagalbos teikimu, organizuojančioms kraujo, audinių bei organų donorystę. Ypatinga sritis, kurioje jūsų buvimas išreiškia Bažnyčios dėmesį, yra ligonių teisių gynimas, ypač kenčiančių dėl specialios pagalbos reikalaujančių patologijų; taip pat nedera pamiršti sąmoningumo žadinimo ir prevencijos. Jūsų savanoriška tarnystė medicinos įstaigose ir namie, apimanti tiek medicininę priežiūrą, tiek dvasinę paramą, yra didžiulės svarbos. Ja naudojasi daugybė sergančių, vienišų, senelių, turinčių psichikos ar judėjimo negalių. Raginu jus ir toliau būti Bažnyčios buvimo sekuliarizuotame pasaulyje ženklu. Savanoris yra nesavanaudiškas bičiulis, su kuriuo galima pasidalyti asmeninėmis mintimis ir jausmais; išklausydamas savanoris sukuria sąlygas ligoniui nelikti tik pasyviu slaugos priėmėju, bet ir tapti aktyviu dalyviu bei veikėju abipusiame santykyje, galinčiame atgaivinti viltį ir geriau nuteikti tolesniam gydymui. Savanorystė perteikia vertybes, elgseną ir gyvensenos stilių, kylančius iš troškimo didžiadvasiškai dovanoti. Taip slauga tampa žmogiškesnė.

Didžiadvasiškumo nuostata turėtų ypač įkvėpti katalikų sveikatos apsaugos institucijas, nes joms būdinga evangelinė logika, ir labiau išsivysčiusiuose, ir vargingesniuose pasaulio regionuose. Katalikų įstaigos pašauktos rodyti dovanojimo, didžiadvasiškumo ir solidarumo prasmę kaip atsaką tokiai mąstysenai, kuria siekiama naudos bet kokia kaina, kai duodama dėl to, kad būtų gaunama, kai išnaudojama neatsižvelgiant į žmones.

Raginu visus įvairiais lygmenimis plėtoti didžiadvasiškumo ir dovanos kultūrą, kuri yra būtina siekiant įveikti pelno ir išmetimo kultūrą. Katalikų sveikatos apsaugos institucijos neturi pakliūti į verslininkiško mąstymo žabangus, jos privalo rūpinimąsi žmogumi iškelti aukščiau už pelną. Žinome, kad sveikata yra susijusi su santykiais, priklausoma nuo sąveikos su kitais ir reikalaujanti pasitikėjimo, draugystės bei solidarumo. Tai gėris, kurio „pilnatve“ galima džiaugtis tik tuomet, kai juo dalijamasi. Didžiadvasiško dovanojimo džiaugsmas yra krikščionio sveikatos rodiklis.

Pavedu jus visus Marijai, Ligonių Sveikatai, Salus Infirmorum. Tepadeda ji mums dalytis dovanomis, kurias gavome dialogo ir tarpusavio priėmimo dvasioje, kad gyventume kaip broliai ir seserys, būdami atidūs vieni kitų poreikiams, gebėtume duoti iš dosnios širdies ir mokytumės nesavanaudiškos tarnystės kitiems džiaugsmo. Su meile laiduoju jums savo artumą maldoje ir iš širdies visiems teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano 2018 m. lapkričio 25 d.

Per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę

PRANCIŠKUS