Mėnuo: gruodžio 2018

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

„Eik, – sako man širdis, – ieškok jo veido!“

Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! (Ps 27,8)

 

Liko jau tiek nedaug iki Kalėdų. Dienas jau galima skaičiuoti ant pirštų. Jau vis garsiau galima girdėti kalėdines dainas. Ir vis dar ieškome… Bandysiu ir aš surasti tas kelias mintis, kurios vis dar bando slėptis širdies kampučiuose, nedrįsdamos viešai pasirodyti.

Mielas skaitytojau, regiu Tave kaip savo draugą, kuriam noriu parašyti laišką. Laišką, kuriame įdedu dalelę savo gyvenimo, kuriame aš ieškau Tavojo veido ir leidžiu akies krašteliu pamatyti savąjį. Norėčiau palikti kuo didesnius tarpus tarp eilučių, kad galėtum ieškoti to, kas nepasakyta. Ieškoti…

Besibaigiant advento laikui, vis nepaliaujam ieškoję: dovanų, minčių, prasmių, tikrų draugų, šeimos narių, Viešpaties veido… Adventas – ieškojimų metas. Žinoma, visada yra lengviau, kai už Tave ieškoma, surandama, nes ir taip, rodos, to streso užtektinai. Tačiau tikrasis džiaugsmas aplanko tada, kai gali pats garsiai sušukti: „Eureka!“ O mums šiandien dar daug ko reikia ieškoti ir atrasti.

Vaikai mielai ieško šokoladuko, paslėpto už adventinio kalendoriaus durelių. Tik komercija daugiau nieko ir nebepasiūlo, vien saldų momentinį prisiminimą, kol jis tirpsta burnoje. Džiaugiuosi, kad mūsų miesto vaikai ir suaugusieji atsiliepė į kvietimą savo dovanėlėmis pradžiuginti ir kitus vaikus, kurie svajoja apie tikrą Kalėdų džiaugsmą. Taip suteikdami saldžiam laukimui ir prasmės pajautimo. Atnešdami dovanas prie altoriaus mažieji liudija, kad vaikai laukia ir ieško ne vien dovanų. Jie, kaip ir mes daugelis, ieško Viešpaties veido. Ieško to mylinčio Dievo – Kūdikėlio, kuris ateitų į jų namus, jų šeimą. Jie taip pat nori, kad šeimos nariai vienas kitam galėtų surasti daugiau laiko ir dėmesio.

Kaip bebūtų paradoksalu, dažnai tenka ieškoti ir pačių namų. Šventoji Šeima (Marija su Juozapu) ieškojo namų ateinančiam į pasaulį kūdikiui. Ir jiems tais namais tapo paprastutis tvartelis, tačiau nepaprastai turtingas savo šilumos ir jaukumo, žmonių tarpusavio meilės ir pagarbos. Taigi, norisi paklausti, ar aš gyvenu namie? Ką galėčiau atsakyti manęs klausiančiam, kur yra mano namai? Ar tai tolygu nurodomam adresui? Ką pasakytų tie migruojantys šeimos nariai, draugai, pažystami, kurių adresai nuolat kinta? Ar jie turi namus?

Kelių savo draugų to paklausiau ir jie nuoširdžiai bandydami atsakyti, turėjo sustoti ir truputį pamąstyti. Namai yra kur kas daugiau nei adresas, kuriuo galiu būti surastas. Tai šventa vieta, kurioje gera būti, kurioje norisi pasilikti su brangiausiais žmonėmis. Ten, kur galiu parodyti kitam ir pirmiausia sau pačiam savo veidą. Vieta, kur žmogus pasijunta žmogumi, mylimu, svarbiu, gerbiamu, išgirstamu. Ir visai nesvarbu, kur aš tą vieta surasiu: Anykščiuose, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje ar kitame pasaulio kampelyje.

Norint surasti, dažnai tenka išeiti. Norint atrasti tikruosius namus, kartais prireikia juos palikti. Norint atrasti iš naujo artimo žmogaus veidą, reikia išeiti iš kasdieniškų darbų, intrigų ir perdėtų emocijų sūkurio. Norint surasti Viešpaties veidą, reikia leisti širdžiai eiti jo ieškoti.

Adventas nori mus pakviesti tokiai ryžto reikalaujančiai kelionei ir ieškojimams. Pakviesti ne vien puošti mūsų laikinas buveines, bet ir padaryti jas tikrais namais, į kuriuos norėtųsi sugrįžti, kuriuose norėtųsi sulaukti Ateinančiojo. Kur, kaip rašo vaikai, jie galėtų būti visi viena šeima.

Yra pokalbis tarp Dievo ir žmogaus, kuriame dangiškasis Tėvas nori išnuomoti Sūnui namą. Žmogus pirma siūlo du kambarius, dar iš bėdos galėtų tris išnuomoti. Dievas norėtų išsinuomoti visą namą, bet žmogus nelabai nori, nes jam pačiam reikia erdvės. Dangaus Tėvas garantuoja, kad jis nebus išmestas į gatvę ir tos erdvės jam atsiras daugiau nei kada turėjo, kai tame name apsigyvens Jo Sūnus. Kadangi žmogui visa tai pasirodė rizikinga ir nesuprantama, jis teatsakė, kad pagalvos. O Dievas pasakė: „Galiu palaukti. Man čia patinka.“ (visas pasakojimas knygoje „Eik į savo kambarėlį“ psl. 21-22).

Advento laikas skirtas nuoširdiems atsakymams, jų ieškojimams. Kiek aš galėčiau vietos skirti Dievo Sūnui? Kokios baimės neleidžia plačiai atverti duris Ateinančiajam? Dievui patinka mūsų širdies buveinė. Jis norėtų apsigyventi, „neišmetant mūsų į gatvę“. Todėl ir laukia kantriai, kol mes busime pasirengę atsakyti Jam, priimti Jį, gyventi su Juo.

Mielas Drauge, vis dar ieškau Tavojo veido. Širdies raginamas einu ieškoti Viešpaties veido. Ir tie ieškojimai mane veda prie prakartėlės, prie žmogaus, kuriuo tapo Viešpats. Prie Tavęs, sukurto į Dievą panašų. Neslėpk savo veido.

 

Kun. Mindaugas Šakinis

 

Lietuvos vyskupų adventinis laiškas

Lietuvos vyskupų adventinis laiškas

Brangūs broliai ir seserys,

 

Viešpats mums padovanojo ypatingus metus: šventėme Valstybės atkūrimo šimtmetį, minėjome Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metus, šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimt penktąsias metines ir su džiaugsmu savo krašte sulaukėme popiežiaus Pranciškaus.

Dabar pradedame adventą ir įžengiame į naujuosius liturginius metus. Ko jais tikėtis, kokių darbų imtis? Kasmetinis advento palydovas Jonas Krikštytojas kviečia: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kreivi takai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti“ (Lk 3, 4–5). Popiežius Pranciškus Kaune pabrėžė tą pačią mintį: „iš naujo turime savęs klausti: ko Viešpats iš mūsų prašo? Kas tos periferijos, kurioms labiausiai reikia mūsų buvimo, idant ten atneštume Evangelijos šviesą?“

Per daugelį metų tautiečiai atpažino, ko Viešpats iš jų prašė, ir apsisprendė eiti ten, kur sąžinė juos ragino. Jie žinojo, jog rizikuoja, tačiau aukojosi suprasdami, kad yra gėris, pranokstantis asmeninį gėrį, ir nauda, pranokstanti asmeninę naudą. Mūsų didvyrių pavyzdys skatina ir mus, besinaudojančius jų aukos vaisiais, nepasiduoti pagundai susikoncentruoti į save. Būtina priešintis individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, ir galvoti apie kitus, rūpintis mažiausiais ir atstumtaisiais, dažnai net ir savo kasdiene auka. Per šimtą metų nueitas mūsų laisvės kelias ne kartą paliudijo, kad naujas gyvenimas įmanomas tik dėka žmonių pasiryžimo aukotis dėl kito žmogaus ir dėl Dievo. Šventasis Tėvas tai įvardijo homilijoje Kauno Santakoje: „Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume save dovanojanti Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.“

Kiekvieno, net visų atmesto, žmogaus širdyje yra įspaustas Dievo Sūnaus atvaizdas, vertas būti atpažintas. Įvairios gerumo akcijos šiuo advento laikotarpiu padės užmegzti bendrystę su vargstančiais. Dalyvaudami akcijose pastebėkime Kristaus veidą tuose, kurie atstumti ir kuriems stinga gailestingosios meilės.

Tokia bendrystė su žmonėmis padės susitikti Dievą. Popiežius Pranciškus šeimoms, pasirinkusioms globoti vaikus, liudijo: „Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę susitikti Dievą, nes Jėzaus atvaizdas įspaustas kaip antspaudas kiekvieno žmogaus širdyje“. Nėra nė vieno nereikalingo, nė vieno svetimo, tėra tik „keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė“. Nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis prasideda šventumo kelias.

Šiame kito atpažinimo kelyje popiežius mums užtikrino ypatingą Mergelės Marijos – dar vienos advento bendrakeleivės – pagalbą, Aušros Vartuose tardamas: „Ši Motina, paveiksle pavaizduota be Kūdikio, auksu karūnuota, yra visų Motina; kiekviename, kuris čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.“

Įsiklausykime į mums kalbėjusio popiežiaus Pranciškaus drąsinimus. Palaiminto advento kelio įžvelgiant kitame Jėzų!

 

Lietuvos vyskupai

2018 m. gruodžio 2 d.
Pirmasis advento sekmadienis

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos GRUODŽIO mėnesiui

 

Už našlaičius, bedarbius, benamius, prekybos žmonėmis aukas, pabėgėlius, vienišuosius ir apleistuosius, kad patirtų dieviškąją meilę žmonių artumu.

Geroji Motina, melski už mus.

X