Metai: 2019

Didysis Ketvirtadienis

Didysis Ketvirtadienis

Didžiojo Ketvirtadienio ryto Mišios, dar vadinamos Krizmos Mišiomis, užbaigia gavėnią ir įveda į velykinį tridienį. Šiandien vakare visi liturginiai simboliai ir tekstai bylos apie Kristaus bendruomenės DNR. Tarsi iš anksto leis paragauti vaisių, kuriuos subrandins vėlesni įvykiai Golgotoje.

Paskutinės gavėnios dienos liturgija

Vyskupo su savo presbiteratu – kunigais – koncelebruojamose Krizmos Mišiose, kuriose parengiama šventoji Krizma ir palaiminami Katechumenų (kandidatų į krikščionis) ir Ligonių aliejai, išreiškiama kunigų bendrystė su savo vyskupu vienintelėje Kristaus kunigystėje ir tarnystėje.

Kunigai su vyskupu susirenka į šias Mišias iš įvairių vyskupijos vietų, parodydami, jog yra vyskupo liudytojai ir bendradarbiai paruošiant Krizmą, panašiai kaip yra jo pagalbininkai ir patarėjai kasdienos tarnystėje. Kadangi vakare švenčiamose Viešpaties Vakarienės Mišiose bus atmenamas ir Kunigystės įsteigimas, tarnaujančiosios kunigystės dalyviai atnaujina savo bandrystę su Vyskupu ir įšventinimu prisiimtąsias tarnystes. Drauge šioje iškilmėje yra kviečiama dalyvauti visa tikinčioji liaudis ir vienytis su savo ganytojais Komunija.

Viešpaties vakarienės mišių liturgija – Didžiojo Velykų tridienio pradžia

„Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti”.

Visas dėmesys skiriamas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui.

Giedant himną „Garbė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos. Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti.

Šią dieną pagal tradiciją atliekamas kojų plovimas dvylikai tikinčiųjų, žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę. Vyskupas ir kunigai, mazgojantys kojas savo tikintieisiems, šitaip paaiškina jų pačių buvimo Bažnyčioje tikslą – tarnavimą Kristaus pavyzdžiu.

Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai ir šios liturgijos metu surinktos aukos, gali būti nešamos atnašų procesijoje. Mūsų pamėgtas ir dažnai giedamas himnas Ubi caritas est vera, yra skirtas būtent šių Mišių atnašavimui.

Po Komunijos maldos procesija, kurioje priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma, Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią į specialiai tam parengtą jo saugojimo vietą, giedant vieną iškiliausių eucharistinių himnų „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua).

Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviečiami tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (ypač 13–17 skyrius).

Nuo vidurnakčio adoracija vyksta be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena.

Tekstas parengtas pagal Benardinai.lt esantį kun. Artūro Kazlausko straipsnį „Didysis Ketvirtadienis: gavėnios slenkstis Velykų link“.

Šv. Mišios mūsų bažnyčioje 19 val.

Po šv. Mišių kviečiame likti adoracijai.

Bažnyčia tėvams, vaikams, seneliams

Bažnyčia tėvams, vaikams, seneliams

Vieną kartą per mėnesį šv. Mato bažnyčioje parapijiečiai susiburia į Šeimų Mišias – visai bendruomenei skirtą laiką, kuriame ypatingas dėmesys yra skiriamas šeimoms – tėvams su mažais vaikais, bei vaikams, besiruošiantiems sakramentams. Šio mėnesio šeimų Mišios buvo ypatingos, nes visi kartu bandėme įsijausti į Jėzaus kelionės į Jeruzalę istoriją, klausėme Viešpaties kančios Evangelijos eilučių.

„Ačiū, vaikai, kad taip garsiai šaukėte!“ – vaikų, besiruošiančių pirmajai Komunijai dalyvavimu džiaugėsi kun. Mindaugas, mat per teatralizuotą Evangelijos skaitymą jie buvo minia, kuri garsiai rėkė: „Ant kryžiaus jį!“, „Paleisk mums Barabą!“, ir t.t. Vaikai laikė didelius plakatus, kuriuose buvo pagrindines žmonių reakcijas atspindintys žodžiai, kai Jėzus buvo tardomas ir kalamas prie kryžiaus. Taip simboliškai buvo norima paklausti ir kiekvieno mūsų bažnyčioje susirinkusio žmogaus: ar tiki, kad Jis yra Viešpats? Mirtis šitam, ar pasigailėjimas? Pasitiki Juo, ar pats nori valdyti savo gyvenimą?

Vaikų kampelyje laukė savanorės, kurios padėjo visiems susirinkusiems padaryti savo verbas iš laukinių augalų – kadagio, kačiukų, sužaliavusių šakelių, bei džiovintų gėlių. Padarytus darbelius vaikai nešė prie altoriaus kartu su kitomis aukomis – duona, vynu, bei Laiškais Dievui, kuriuos kiekvienas galėjo parašyti Mišių pradžioje.

Kiekvienas parapijietis yra kviečiamas prisidėti prie Mišių eigos ir kartu su kunigu švęsti, džiaugtis sekmadieniu, aktyviai dalyvauti bendruomeninėje Mišių aukoje. Tardami Tėve mūsų visi šeimų Mišių dalyviai susikibo už rankų, linkėdami ramybės spaudė vieni kitiems rankas, ir tai išties buvo Jėzaus mokinių bendrystės džiaugsmo akimirkos. Džiaugiamės, jog per šeimų Mišias giedojo jaunų anykštėnų šeima, o jiems pritarė visi susirinkusieji – maži ir dideli.

Mišių pabaigoje visos šeimos yra kviečiamos bendram palaiminimui. Kun. Mindaugas ir diak. Vilius laimino visus kryžiaus ženklu ir linkėjo palaiminto sekmadienio. Žmonės skirstėsi su šypsenomis veiduose, ašaromis akyse ar tiesiog ramybe širdyje.

Šv. Mato bažnyčios šeimų bendruomenė kviečia prisijungti į šeimų Mišias mėnesio antrą sekmadienį nuo 11 val. Gegužės 12 dieną tikimės sulaukti šiltų orų, tad kviečiame visus po Mišių pasilikti agapei – pabuvimui bažnyčios šventoriuje, atsinešti kažką gardaus, pasivaišinti skanėstais ir pabendrauti prie arbatos ar gilių kavos puodelio.

Jeigu turite klausimų, pasiūlymų, ar norėtumėte įsijungti į Anykščių šv. Mato šeimų bendruomenę, kreipkitės tel. 862130107 arba el. paštu [email protected], Justė.

Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienio iškilmės – palaiminamos palmių ir alyvų šakos, einama iškilminga procesija ir aukojamos Šv. Mišios, kurios įvesdina į Didžiąją Kristaus Kančios Savaitę.

Mums gyventi, reiškia sekti Kristų ir tai labai aiškiai sako Verbų sekmadienio liturgija. Kas seka Kristų, tas kopia į žmogiškumo aukštumas. Aišku, žmogus gali rinktis ir lengvą, aukštyn nevedantį kelią, kuriuo einant nereikia vargti. Žmogus gali ir nusileisti žemyn, į vulgarumą; gali prasmegti melo ir nesąžiningumo pelkėje. Bet jei mes sekame Jėzų, jei einame tuo keliu, kuriuo jis mus veda, mes kopiame aukštyn – į tiesos gyvenimą, į drąsą, kuri nebijo vyraujančių nuomonių, į ištvermę, reikalingą tam, kad sugebėtume visada padėti kitam žmogui. Kristus mus veda į meilės viršūnę, veda pas Dievą.
Tad viską kas lig šiol pasakyta galima šitaip trumpai pakartoti: norint sekti Kristų pirmiausia reikia trokšti žmogiškumo pilnatvės; reikia eiti kartu su kitais kopiančiais aukštyn, tai yra eiti kartu su Bažnyčia; reikia klausytis Kristaus žodžių ir pagal juos gyventi su tikėjimu, meile ir viltimi. Šitaip mes esame į amžinąją Jeruzalę keliaujantys piligrimai, o kartu, tam tikra prasme jau esame tenai, Dievo šventųjų bendrijoje.

Šv. Mišios bus aukojamos 9.00, 11.00 ir 18.00 val.

Jaunimą ir šeimas kviečiame į 11 val. šv. Mišias
Per kiekvienas Šv. Mišias bus šventinamos verbos.
Iškilmingas verbų pašventinimas ir procesija prieš 9.00 val. Šv. Mišias.

Dekanato Carito savanorių susitikimas

Dekanato Carito savanorių susitikimas

Balandžio 10d. Anykščių Šv.Mato parapijos namuose Carito Lietuvoje 30-mečio proga lankėsi  Panevėžio vyskupas Linas VODOPJANOVAS OFM, Panevėžio Carito direktorius kun. Eugenijus STYRA, direktoriaus pavaduotoja Gražina KACEVIČIENĖ, Carito darbuotojai ir savanoriai iš Alantos, Svėdasų, Utenos ir Anykščių parapijų.

Susitikimo metu vyskupas Linas pirmiausia kalbėjo apie tai, kas buvo ir šiuo metu yra svarbu Carito veikloje. Šiomis dienomis Carito organizacija nebegali likti vien maistą ir drabužius dalijančioji. Svarbu atkreipti dėmesį į šių dienų iššūkius – t.y. į žmonių vienišumą. Labai svarbu vienišus bei stokojančius žmones aplankyti, išklausyti bei kitais tam žmogui reikalingais būdais pagelbėti.

Alantos, Svėdasų, Utenos ir Anykščių parapijų Carito darbuotojai dalinosi ir savo patirtimis, nuveiktais geraisiais darbais, iššūkiais, lūkesčiais bei ateities planais.

Vyskupas Linas kvietė plėsti Carito savanorių būrį, visai Carito bendruomenei būti bendrystėje tiek maldoje, tiek atliekant realius gerumo darbus – išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, ligonį aplankyti,  kalinį sušelpti, mirusį palaidoti.

Susitikimas tęsėsi mišiomis, kurias aukojo vyskupas Linas Vodopjanovas OFM už jau mirusius Carito savanorius, esančius caritiečius bei visus parapijiečius. Po mišių susitikome agapei bei jaukiam pasibuvimui su svečiais.

„Mūsų šaknys – malonės istorija“

„Mūsų šaknys – malonės istorija“

Saulėtą šeštadienio, kovo 23 d., rytą Anykščiuose veikiančių Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės grupelių atstovai Regina, Dalia, Bronė, Laima, Česlava ir Andrius, rokiškėnių pavežėti, leidosi kelionėn į Kauną, kur vyko kasmetinis Lietuvos Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės (toliau tekste – LKGB) narių suvažiavimas. Maloniai šnekučiojantis, pusantros valandos kelionė automobiliu netruko prabėgti, ir mus pasitiko jau kiek iš savaitgalinio snaudulio prabudusi, bet vis dar apytingė laikinoji sostinė.

Vos įžengę į baltutėlę, saulės nutviekstą, erdvią, kažkada Kauno tarpdiecezinei kunigų seminarijai priklausiusią, didžiąją salę, pasijutome tarsi pakliuvę į patį dangų. 85 suvažiavimo dalyviai iš 27 Lietuvoje veikiančių LKGB grupelių buvo atsitiktinai suskirstyti į nedideles 6 – 8 bendruomeniškių grupeles ir susodinti už apvalių, baltomis staltiesėmis užtiestų stalų, kurių centre liepsnojo po simbolinę bendrystės žvakutę, vėliau padovanotą kiekvienai suvažiavime dalyvavusiai grupelei.

Šio suvažiavimo tema: „Mūsų šaknys – malonės istorija“, todėl dalyviai be praėjusiais metais LKGB vykdytos veiklos peržvalgos ir finansinės ataskaitos, buvo detaliai supažindinti su Pasaulinės Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės istorija, Viešpaties valia jos patirtų sunkumų ir išgyventų malonių prisiminimu, kurių didžiausioji yra Bendruomenės gyvybingumas, gebėjimas atsitiesti, išlikti bei tęsti pradėtąją misiją.

Pirmosios, šiandien žinomos kaip Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės, radosi dar 1563 m. Prancūzijoje, kur vadintos Švč. Mergelės Marijos sodalicijomis (lot.: sodalitium – bendruomenė, draugija). Nors tokia pirmoji bendruomenė Lietuvoje jau įkurta vos po 10 metų, 1573 m., tuomet jėzuitų įsteigtoje Vilniaus kolegijoje, tačiau jų intensyvesnė veikla vykdyta tik tarpukario Lietuvoje 1918 – 1940 m.m. Vėliau, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, bendruomenių veikla nutrūko, ir jos atsikūrė tik po Nepriklausomybės atgavimo: 1997 m. – Vilniuje, 2000 m. – Kaune, 2002 m. – Šiauliuose. 2003 m. organizuota pirmoji Bendruomenės asamblėja Kaune. Anykščiuose pirmoji Bendruomenės grupelė susikūrė 2004 m., antroji radosi apie 2008 m., ir šiandien jos yra vienos aktyviausių Panevėžio regione (be Anykščių dar Pasvalyje, Rokiškyje bei Panevėžyje) veikiančių grupelių. Netolima, tačiau jau istorija tapusiomis grupelių kūrimosi Anykščiuose akimirkomis dalinosi viena pirmosios grupelės pradininkių Regina Juodviršytė.

2007 m. LKGB kreipiasi į Pasaulinės Bendruomenės vadovus prašydama tapti jos nare, tačiau gauna atsakymą, kad nė karto nesudalyvavusi Pasaulinėje Bendruomenės asamblėjoje ir neturėdama patvirtinto savojo Statuto, norima nare tapti negali. Todėl 2008 m. LKGB nariai pirmą kartą dalyvavo Fatimoje vykusioje Pasaulinėje Bendruomenės asamblėjoje, kur prisistatydami savosios Bendruomenės simboliu pasirinko avietę – vaiskrūmį, garsėjantį plačiai išsikerojusiomis šaknimis bei saldžiais ir dėl gydomosios galios ypač vertinamais vaisiais. 2009 m. patvirtinamas LKGB Statutas, o 2013 m. Libane vykusioje asamblėjoje LKGB galiausiai tampa Pasaulinės Bendruomenės nare.

Susipažinę su Pasaulinės ir Lietuvos Bendruomenių istorija, išklausę post-sovietiniame laikotarpyje atsikūrusių grupelių pradininkų liudijimų bei pasistiprinę skaniais ir sočiais pietumis, panirome į asmeninę maldą, apmąstydami savo jausmus, pažadintus pažinties su Bendruomenės ištakomis, bei turimą grupelėje asmeninę patirtį. Vėliau kilusiomis mintimis dalinomės paskirtose, nedidelėse grupelėse. Suvažiavimą baigėme Eucharistijos šventimu su LKGB dvasios tėvu kun. Algimantu Gudaičiu, SJ.

Nors suvažiavimas baigėsi, tačiau jo džiaugsmas ir bendrystės jausmas neabejotinai daugeliui tapo įkvėpimu, grįžusiems į savo grupeles, toliau puoselėti Bendruomenės veiklą, savo turimais gebėjimais, patirtimi ir malda prisidėti prie LKGB, o tuo pačiu ir Pasaulinės bendruomnės misijos – kuo geriau pasitarnauti Dievui ir artimui.        

Andrius

Marijos Legiono Acies šventė

Marijos Legiono Acies šventė

Kovo 15d. būrys piligrimų, mūsų parapijos Marijos Legiono narių, skubėjome į Krekenavos mažąją baziliką švęsti Acies šventės. Minėjome šios organizacijos įsikūrimo vyskupijoje 20-metį. Susirinkome virš 300 maldininkų. Pamaldos prasidėjo adoracija, rožinio malda. Šv. Mišias aukojo Jo ekselencija vyskupas Linas Vodopjanovas, koncelebravo 7 kunigai.

Išklausėme prasmingą pamokslą, atnaujinome pažadus šv. Mergelei Marijai.

Šventė tęsėsi parapijos namuose. Ten kiekvienas prezidiumas trumpai komentavo demonstruojamas nuotraukas iš kiekvienos 10-ties parapijų, kur veikia Marijos Legiono prezidiumai.

Agapės šventėje netrūko šilumos ir geros nuotaikos. Vyskupas palinkėjo stiprybės ir naujų, gerų darbų, kurių iš mūsų laukia šv. Marija ir jos sūnus Jėzus Kristus. Pristatė vyskupijos Marijos Legiono naująjį Dvasios vadą kunigą Vitalijų Kodį.

Genovaitė

Užtvirtinta!

Užtvirtinta!

Kovo 9 dieną Sutvirtinimo sakramentui besiruošiantis jaunimas parapijos salėje susitiko su Panevėžio vyskupijos Vyskupu Linu. Visą dieną vyko įvairiausios veiklos: protmūšis, kurį laimėjo Deimantė ir Aiva, liudijimai apie pasirinktą gyvenimo kelią (kalbėjo svečias iš Panevėžio Justinas). Dalyvavome Šventose Mišiose, kurias aukojo Vyskupas; dėkojame Vytautei, Erikai ir Ignui už labai gražiai perskaitytus skaitinius ir maldavimus. Po pietų, kuriais vaišino parapijos klebonas, galėjome užduoti klausimus Vyskupui – buvo labai įdomu išgirsti nuotaikingus ir rimtus, linksmus ir išmintingus atsakymus į visokius J mūsų klausimus. Pavyzdžiui į klausimą: kodėl žemė plokščia, Vyskupas atsakė, jog kiekvienas matom tai, ką ir kaip norim matyti ir tam matymui mes turim priežastį. Išlydėję Vyskupą, klausėmės labai jautrių ir prasmingų suaugusių anykštėnių Linos ir Daivos liudijimų apie brandžiame gyvenimo tarpsnyje atsivėrusias tikėjimo paieškas. Labai AČIŪ ketvirtokui Justinui, visą dieną praleidusį kartu su mumis ir liudijusį sykiu su mama. Susitikimą vainikavo grupės „Kūjeliai“ staigmena – nuotaikingus žaidimus pravedė grupės atstovai Julius Vaicenavičius ir Lukas Baziliauskas. Didžiulė padėka Panevėžio vyskupijos jaunimo centro direktorei Monikai ir visiems savanoriams už šauniai organizuotą renginį. Nuoširdžiai dėkojame visiems sutvirtinamiesiems, paaukojusiems šeštadienio dieną KITOKIAM susitikimui. Dėkojame tėveliams, kurie pabudino – paskatino savo vaikus ateiti ir kartu praleisti tikrai puikią dieną. Vyskupas pasidžiaugė mūsų bendruomene. Sutvirtinimo šventė vyks birželio 2 d., 18 val. Prisijunkite.

 

                                        

Atsinaujinimo diena „Nebijok šventumo“

Atsinaujinimo diena „Nebijok šventumo“

Atsinaujinimo diena „Nebijok šventumo“ Utenoje

Kovo 2 dieną grupė mūsų parapijos jaunuolių vyko į Uteną, į atsinaujinimo dieną „Nebijok šventumo“. Pusiaukelėje stabtelėjome prie Rubikių ežero apžvalgos bokšto – pasikrauti geros nuotaikos…

Popiežius Pranciškus sako, kad šventumas neatima iš žmogaus nė lašo veiklumo, gyvumo ir džiaugsmo, o teikia stiprybę ir pasitikėjimą. Šią dieną minėjome Lietuvos ir Panevėžio vyskupijos globėją šv. Kazimierą.  Diena buvo pilna veiklos ir įspūdžių: vyko teminiai užsiėmimai grupelėse, klausėmės liudijimų ir tikrų gyvenimiškų istorijų kaip išgyventi bėdas ir įveikti netekčių bei nesėkmių skausmą. Nustebino netradicinis susitikimas su Panevėžio vyskupu Linu, kunigo Ričardo Doveikos mokymas apie šeimos svarbą nūdienos pasaulyje. Įstrigo Jovitos ir Roko Balsių bei Irmos ir Lino Adomaičių liudijimai. Sujaudino pal. kun. Mykolo Sapočkos hospiso savanorių liudijimai. Klausėmės ypatingų giesmių, kurias atliko šlovinimo grupė „Gyvieji akmenys“. Kartu pietavome, bendravome, susipažinome su naujais žmonėmis ar sutikome senus bičiulius. Labai įspūdingas buvo Eucharistijos šventimas: šv. Mišias aukojo vyskupas Linas ir daugybė Panevėžio vyskupijos kunigų.

 

                        

Popiežiaus Pranciškaus žinia gavėniai

Popiežiaus Pranciškaus žinia gavėniai

Žinia 2019 m. gavėnios proga
„Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19)

Kiekvienais metais per Motiną Bažnyčią Dievas kviečia tikinčiuosius, kad „sąžinę apsivalę, džiaugsmingai lauktume šventųjų Velykų“, naudodamiesi atgimimo sakramentais pasiektume Dievo vaikų malonės pilnatvę (I gavėnios dėkojimo giesmė). Tuo būdu nuo Velykų iki kitų Velykų galime siekti išganymo pilnatvės, kurią jau esame gavę dėl velykinio Kristaus slėpinio: „Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Tas išganymo slėpinys, veikiantis mumyse jau žemiškajame gyvenime, yra dinaminis procesas, apimantis taip pat istoriją ir visą kūriniją. Šventasis Paulius net sako: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Šiuo požiūriu noriu pasidalyti su jumis keliais apmąstymais, kad jie mus lydėtų atsivertimo kelyje per ateinančią gavėnią.

1. Kūrinijos atpirkimas

Velykų tridienio, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo, šventimas, kuris yra liturginių metų viršūnė, kiekvieną kartą kviečia mus išgyventi pasirengimą jam suvokiant, kad mūsų panašėjimas į Kristų (plg. Rom 8, 29) yra neįkainojama Dievo gailestingumo dovana.

Jei žmogus gyvena kaip Dievo vaikas, kaip atpirktas asmuo, leidžiantis, kad jam vadovautų Šventoji Dvasia (plg. Rom 8, 14), jei moka atpažinti ir praktikoje įgyvendinti Dievo įstatymą, pradedant nuo to, kuris įrašytas jo širdyje ir gamtoje, jis daro gera taip pat kūrinijai ir bendradarbiauja jos atpirkimo darbe. Todėl kūrinija su ilgesiu laukia – sako šventasis Paulius,– kada bus apreikšti Dievo vaikai, kad tie, kurie jau priėmė velykinio Jėzaus slėpinio malonę, iki galo išgyventų šios malonės vaisius, kuriems skirta pasiekti pilnutinę brandą per žmogiškojo kūno atpirkimą. Kai Kristaus meilė perkeičia šventųjų gyvenimą – dvasią, sielą ir kūną, jie garbina Dievą, o per maldą, kontempliaciją ir meną į tai įtraukia taip pat kūrinius, kaip nuostabiai rodo šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmė“ (plg. Enciklika Laudato si’, 87). Tačiau šiame pasaulyje atpirkimo kildinamai darnai vis dar gresia negatyvi nuodėmės ir mirties galia.

2. Griaunanti nuodėmės galia

Jei negyvename kaip Dievo vaikai, dažnai elgiamės destruktyviai artimo ir kitų kūrinių, taip pat ir savo atžvilgiu, daugiau ar mažiau sąmoningai suvokdami, kad galime jais naudotis, kaip mums patinka. Tuomet ima vyrauti nesaikingumas ir veda į tokį gyvenimo stilių, kai pažeidžiamos ribos, kurias mūsų žmogiškasis būvis ir gamta liepia mums gerbti. Mes imame vadovautis nekontroliuojamais troškimais, Išminties knygoje priskiriamais bedieviams, tokiems žmonėms, kuriems Dievas nėra jų veiksmų atskaitos ašis ir kurie neturi vilties ateičiai (plg. Išm 2, 1–11). Jeigu nuolat nesiekiame Velykų, neturime prieš akis Prisikėlimo horizonto, akivaizdu, jog nugali logika, reikalaujanti visko iškart, siekianti turėti vis daugiau.

Žinome, kad visokio blogio priežastis yra nuodėmė, kuri nuo pat atsiradimo tarp žmonių nutraukė jų bendrystę su Dievu, kitais žmonėmis ir kūrinija, o su ja esame susiję pirmiausia per savo kūną. Bendrystės su Dievu nutraukimas pažeidė taip pat harmoningą žmonių santykį su aplinka, kurioje jie buvo pašaukti gyventi, o sodas tapo dykviete (plg. Pr 3, 17–18). Čia kalbama apie nuodėmę, dėl kurios žmogus laiko save kūrinijos dievu, jaučiasi jos absoliučiu viešpačiu ir naudojasi ja ne taip, kaip norėjo Kūrėjas, bet pagal savo interesus, darydamas žalą kūriniams ir kitiems žmonėms.

Kai atmetamas Dievo įstatymas, meilės įstatymas, tuomet įtvirtinamas stipresniojo valdžios silpnesniam įstatymas. Nuodėmė, gyvenanti žmogaus širdyje (plg. Mk 7, 20 – 23), reiškiasi kaip godumas, perteklinės gerovės troškimas, abejingumas kitų, o dažnai ir savo paties gėriui, o tai veda į kūrinijos, žmonių ir aplinkos išnaudojimą dėl nepasotinamo geismo, kuris kiekvieną troškimą laiko teisėtu ir anksčiau ar vėliau sunaikina ir tą, kuris buvo jo užvaldytas.

3. Gydanti atgailos ir atleidimo galia

Todėl kūrinijai būtinai reikia Dievo vaikų, tapusių „naujais kūriniais“, apreiškimo: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Dėka jų apreiškimo ir pati kūrinija gali „išgyventi Velykas“, atsiverti naujam dangui ir naujai žemei (plg. Apr 21, 1). Kelias į Velykas kaip tik kviečia mus atnaujinti savo krikščioniškąjį veidą ir širdį per atgailą, atsivertimą bei atleidimą, kad galėtume išgyventi visą Velykų slėpinio malonės turtingumą.

Tas „nekantravimas“, tas kūrinijos laukimas išsipildys, kai bus apreikšti Dievo vaikai, t. y. kai krikščionys ir visi žmonės ryžtingai priims tuos „gimdymo skausmus“, kurie reiškia atsivertimą. Drauge su mumis visa kūrinija kviečiama būti „išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgyti Dievo vaikų garbės laisvę“ (plg. Rom 8, 21). Gavėnia yra šio atsivertimo sakramentinis ženklas. Ji ragina krikščionis intensyviau ir konkrečiau įkūnyti Velykų slėpinį asmeniniame, šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, ypač per pasninką, maldą ir išmaldą.

Pasninkauti reiškia mokytis keisti savo santykį su kitais žmonėmis ir kūriniais: nuo pagundos viską „ryti“, norint patenkinti godumą, pereiti prie gebėjimo kentėti iš meilės, kuri gali pripildyti mūsų širdies tuštumą. Melstis, kad gebėtume atsižadėti stabmeldystės ir pasitenkinimo savuoju aš ir pripažintume, jog mums reikia Viešpaties ir jo gailestingumo. Duoti išmaldą – tai atsisakyti gyvenimo kvailybės kaupiant viską sau ir pasiduodant iliuzijai apsirūpinti ateičiai, kuri mums nepriklauso. Taip iš naujo atgaunamas džiaugsmas dėl Dievo plano, apimančio kūriniją ir mūsų širdis, – mylėti Jį, brolius, visą pasaulį ir rasti toje meilėje visišką laimę.

Brangūs broliai ir seserys, Dievo Sūnaus „gavėnia“ buvo išeiti į kūrinijos dykumą, kad ji vėl taptų bendrystės su Dievu sodu, buvusiu iki pirmosios nuodėmės (plg. Mk 1, 12–13; Iz 51, 3). Tebūna mūsų gavėnia ėjimas tuo pačiu keliu, kad Kristaus viltį atneštume taip pat kūrinijai, kad ji būtų „išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgytų Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Neleiskime, kad šis palankus metas praeitų veltui! Prašykime Dievą padėti mums įžengti į tikro atsivertimo kelią. Palikime egoizmą ir įsižiūrėjimą į save, atsigręžkime į Jėzaus Velykas: tapkime artimi sunkumus išgyvenantiems broliams ir seserims dalydamiesi su jais savo dvasinėmis ir medžiaginėmis gėrybėmis. Taip savo konkrečiame gyvenime priimdami Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, nukreipsime jo perkeičiančią galią ir į visą kūriniją.

Iš Vatikano 2018 m. spalio 4 d.
Per Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventę

PRANCIŠKUS

Arkivyskupas G. Grušas: net ir vienas išnaudojimo atvejis yra per daug

Arkivyskupas G. Grušas: net ir vienas išnaudojimo atvejis yra per daug

Arkivyskupas G. Grušas: net ir vienas išnaudojimo atvejis yra per daug

2019 m. vasario 25 d. Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) pranešimas spaudai

 

Pirmiausiai reikia pasakyti tai, kas svarbiausia – vaikų ir jaunimo saugumas yra ypatingas Bažnyčios rūpestis. Taip spaudos konferencijoje teigė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, pirmadienį grįžęs iš Vatikane vykusio pasaulinio susitikimo dėl nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje.

 

Kaip pabrėžė arkivyskupas G. Grušas, vienintelė galima Bažnyčios reakcija į seksualinį vaikų išnaudojimą – sąžiningai ieškoti tiesos ir teisingumo, taip pat veikti jų pagrindu. Net ir vienas atvejis yra per daug, tad privalu padaryti viską, kas įmanoma, kad nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo išnaudojimo.

 

Apžvelgdamas pasaulinį susitikimą, vasario 21–24 dienomis vykusį Vatikane, popiežius Pranciškus išskyrė prioritetus, kurie buvo labiausiai akcentuoti. Visų pirma, kiekvienas vaikas ir pažeidžiamas žmogus bažnytinėje aplinkoje turi būti saugus.

 

Pasak Šventojo Tėvo, visi nusikaltimų atvejai turi būti ištirti rimtai ir nepriekaištingai, o kaltininkai nubausti. Reikia apsivalymo. Turime blaiviai suvokti savo apsileidimus ir kaltes, nekaltinti kitų. Reikia kelti sielovadininkų ir Bažnyčios institucijų darbuotojų ugdymo kokybę. Visos vyskupijos privalo turėti aiškias veikimo gaires, pagal kurias galėtų laiku ir veiksmingai reaguoti į iškeliamus senus ir pasitaikančius naujus nusikaltimų atvejus, nuoširdžiai, solidariai, su atjauta padėti nukentėjusiems būnant jų pusėje.

 

Bendrystės su visuotine Bažnyčia dvasioje, popiežius išreiškė intenciją sukurti kompetentingų asmenų darbo grupes, kurios padėtų vyskupų konferencijoms ir vyskupijoms, susiduriančioms su sunkumais sprendžiant problemas ir inicijuojant konkrečias nepilnamečių apsaugos priemones.

 

Pasak susitikimui vadovavusio tėvo Federico Lombardi SJ, netrukus bus imtasi ir kitų konkrečių veiksmų. Tarp jų – naujasis popiežiaus dokumentas motu proprio dėl nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugos, kurio tikslas sustiprinti šių nusikaltimų prevenciją Romos kurijoje ir Vatikane. Šis dokumentas turtėtų papildyti Vatikano miesto valstybės bei Romos vikariato gaires tuo pačiu klausimu.

 

Iš Tikėjimo mokymo kongregacijos laukiama Vademecum, kurio tikslas padėti viso pasaulio vyskupams aiškiai suprasti jų pareigas ir užduotis nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugos srityje.

 

Pirmadienį, vasario 25 dieną, organizacinis komitetas su Romos kurijos vadovais, dalyvavusiais pasauliniame forume dėl nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje, apsibrėžė, kokiomis kryptimis veiksmingiausia siekti įvardytų tikslų, kad susitikimas nesibaigtų vien kalbomis, kaip pabrėžė Šventasis Tėvas.

 

„Šie pirmieji žingsniai kaip vilties  ženklai lydės mus mūsų misijoje skelbti Evangeliją ir tarnauti visiems pasaulio vaikams, solidariai su visais geros valios žmonėmis, kurie siekia išgyvendinti bet kokį smurtą, visų pirma prieš nepilnamečius“, – sakė pasauliniam susitikimui dėl nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje vadovavęs jėzuitas t. F. Lombardi.

 

Lietuvoje galioja bendra nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje tvarka

 

Seksualinę prievartą prieš vaikus Bažnyčia laiko sunkia nuodėme, reikalaujančia vienareikšmiškai drausminėmis priemonėmis reaguoti į asmenis, pripažintus padarius tokias veikas, ir kad tokia situacija nepasikartotų ateityje.

 

Lietuvos vyskupų konferencija 2014 metų vasarį priėmė „Gaires dėl Katalikų Bažnyčioje dirbančių dvasininkų ir pasauliečių elgesio su nepilnamečiais“, kurias patvirtino Tikėjimo mokymo kongregacija Vatikane: http://lvk.lcn.lt/archyvas/gaires/20140213/. Jos pristatytos visų Lietuvos vyskupijų kunigams, su jomis supažindami kunigų seminarijose studijuojantys seminaristai, o per vadovus – katalikiškų organizacijų savanoriai ir darbuotojai.

 

Arkivyskupo G. Grušo žodžiais, visi žinome, kad nepilnamečiai yra priklausomi nuo suaugusiųjų, ypač vadovaujančių ir turinčių pasitikėjimą asmenų. Todėl labai svarbu, kad visi suaugusieji, dalyvaudami bažnytinėje ir visuomeninėje tarnystėje, protingai ir teisingai elgtųsi su nepilnamečiais. Itin didelis atsargumas būtinas dirbant su socialiai pažeidžiamais nepilnamečiais.

 

Elgesio su nepilnamečiais gairėse nurodoma vengti fizinio kontakto esant vienam ar vienai su nepilnamečiu, atvejais, kai toks kontaktas (pvz., apsikabinimas) būtinas ir tinkamas, nurodoma vadovautis protingumu ir išlaikyti santūrumą.

 

Atsakingieji už nepilnamečių sielovadą privalo pasirūpinti, kad jiems skirtuose renginiuose dalyvautų pakankamai atsakingų suaugusių asmenų. Vasaros stovyklose, kelionėse privalo būti ir pakankamai vadovų pasauliečių.

 

Dvasininkui ir dirbančiam Bažnyčioje pasauliečiui neleidžiama vienam ir niekam nežinant pasilikti su nepilnamečiu gyvenamosiose arba uždarose patalpose, nebent jos tiesiogiai skirtos sielovados tarnystei atlikti ir tiktai jos metu.

 

Pagal taisykles, asmuo, kuris pažeidžia minėtas ir kitas nuostatas, nedelsiant nušalinamas nuo pareigų, susijusių su nepilnamečių sielovada ar ugdymu.

 

„Bažnyčios vykdoma nepilnamečių ir vaikų sielovada orientuota į jų žmogišką ir dvasinę brandą. Kiekvienas asmuo, suprasdamas ypač didelę atsakomybę darbe su nepilnamečiais, įpareigotas pasirūpinti tinkama aplinka ir erdve, kurioje galima užtikrinti visapusišką nepilnamečių apsaugą“, – pabrėžė LVK pirmininkas arkivyskupas G. Grušas.

 

Padariusiems nusikaltimą – ne tik Bažnytinės, bet ir civilinės bausmės

 

Šiandien Bažnyčia laikosi labai griežtų ir aiškių principų dėl seksualinio nepilnamečių išnaudojimo.

 

Pagal popiežiaus Benedikto XVI 2010 m. gegužės 21 d. patvirtintą naują motu proprio redakciją, nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atveju senaties terminas yra 20 metų, tačiau atskirais atvejais Tikėjimo mokymo kongregacija senatį gali panaikinti.

 

Pagal Kanonų teisės kodeksą (1395 kan. § 2), dvasininkas, kuris padarė kitą nusikaltimą pagal šeštą dekalogo įsakymą (…) su nepilnamečiu, (…) turi būti baudžiamas teisingomis bausmėmis, (…) neatmetant pašalinimo iš dvasininkų luomo.

 

Nepilnamečių seksualinis išnaudojimas yra ne tik labai sunki nuodėmė, nusižengimas pagal kanonų teisę, bet ir nusikaltimas, už kurį civilinėje teisėje numatyta bausmė.

 

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu nei 16 m. asmeniu, nesant prievartavimo, privertimo lytiškai santykiauti požymių ir lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio (iki 18 m.) asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą užtraukia laisvės atėmimo bausmę iki trejų metų, o senatis yra aštuoneri metai.

 

Pagal Baudžiamojo kodekso 153 straipsnį, nepilnamečio (iki 18 m.) privertimas lytiškai santykiauti, mažamečio (iki 14 m.) tvirkinimas užtraukia laisvės atėmimo bausmę, nemažesnę kaip treji metai, bet neviršijančią šešerių metų, o senatis yra dvylika metų.

 

Sunkiems nusikaltimams priskiriamas nepilnamečio (iki 18 m.) išžaginimas, nepilnamečio (iki 18 m.) seksualinis prievartavimas užtraukia laisvės atėmimo bausmę ne mažesnę kaip šešeri metai, bet neviršijančią dešimties metų, o senatis yra penkiolika metų. Labai sunkus nusikaltimas – mažamečio (iki 14 m.) išžaginimas, mažamečio (iki 14 m.) seksualinis prievartavimas – užtraukia laisvės atėmimo bausmę, didesnę kaip dešimt metų, o senatis yra dvidešimt penkeri metai.

 

Už šiuos nusikaltimus baudžiamojon atsakomybėn asmenys patraukiami nesant nukentėjusiojo skundo.

 

Kas padaryta Bažnyčioje per daugiau nei 30 metų

 

Šventasis Sostas primena, kad Kanados vyskupų konferencija buvo viena pirmųjų, 1987 metais paskelbusių direktyvas, skirtas užkirsti kelią seksualiniam vaikų išnaudojimui. Po poros metų buvo įkurtas specialus komitetas, 1992 metais paskelbęs dokumentą „Nuo kančios iki vilties“ su penkiasdešimčia rekomendacijų vyskupams, pasauliečiams ir atsakingiems už kunigų ugdymą.

 

1992 metais ir Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų vyskupų konferencija paskelbė principus, kurių reikia laikytis pasiekus žiniai apie galimą seksualinį vaiko išnaudojimą: nušalinti įtariamą kunigą nuo pareigų, atlikti medicininę ekspertizę. 2002 m. balandžio mėnesį įvyko popiežiaus Jono Pauliaus II ir JAV kardinolų susitikimas Romoje, skirtas seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje problemai.

 

1994 metais Airijoje įsteigtas specialus bažnytinis komitetas, nagrinėjantis dvasininkų ir vienuolių piktnaudžiavimą, nuo 1995 metų skelbia kasmetines viešas ataskaitas.

 

1996–1997 metais Australijos katalikų Bažnyčia parengė gaires ir procedūras, kuriomis vadovaujamasi kiekvienoje vyskupijoje.

 

Po 2000 metų pradėta viso Kanonų teisės kodekso peržiūra. 2001 metais paskelbtame Jono Pauliaus II dokumente (motu proprio) Sacramentorum sanctitatis tutela, nepilnamečių išnaudojimas ir dvasininkų piktnaudžiavimas įrašytas tarp sunkiausių kanoninių nusikaltimų, kurie turi būti nagrinėjami Romoje. Prie to nemažai prisidėjo kardinolas Josephas Ratzingeris, kurį išrinkus popiežiumi 2010 metais buvo patvirtintos naujos „normos dėl sunkiausių nusikaltimų“. Jose nusikaltimo senaties terminas padidintas nuo dešimties iki dvidešimties metų ir tai yra gerokai daugiau, nei paprastai numato pasaulietinė teisė. Taip pat įrašytas vaikų pornografijos nusikaltimas, skiriant dideles bausmes.

 

2002 metais normas dėl nepilnamečių išnaudojimo paskelbė ir Vokietijos episkopatas.

 

2009 metais Airijoje paskelbta Ryano ataskaita apie vaikų išnaudojimą mokyklų sistemoje ir Murphy ataskaita apie išnaudojimo atvejus Dublino arkivyskupijoje. 2010 metais paskelbtame Benedikto XVI laiške airiams katalikams dar kartą akcentuojamas išnaudojimo blogis ir išdavystė, į kuriuos reikia atsakyti „iš tiesų evangeliškai“: skaidriai, teisingai, veiksmingai.

 

2008 metais Benediktas XVI pradėjo rengti reguliarius susitikimus su seksualinių išnaudojimų aukomis. Šią tradiciją tęsia popiežius Pranciškus, kuris nuolatos susitinka su patyrusiais seksualinį išnaudojimą. Susitikimai dažniausiai vyksta Šv. Mortos namuose, kuriuose popiežius gyvena.

 

2011 metais visų pasaulio vyskupų konferencijų paprašyta parengti gaires, kuriose aiškiai būtų numatyta, ką daryti įtariamo ar patvirtinto seksualinio išnaudojimo atveju, kaip padėti aukai, apibrėžta vyskupo atsakomybė.

 

Kad seksualinio išnaudojimo problema būtų geriau suvokta psichologiškai, teisiškai, morališkai ir sielovadiškai, 2012 metais Popiežiškasis Grigaliaus universitetas surengė tarptautinę konferenciją, Grigaliaus universitete įsteigtas specializuotas Nepilnamečių apsaugos centras, kurio užduotis informuoti ir formuoti asmenis seksualinio išnaudojimo bažnytinėje aplinkoje klausimais.

 

2013 metais, popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžioje, įkurta Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija suvienodino prevencijos ir reagavimo gaires, įsteigė nuolatinius kursus vyskupams, kuriuose kalba ir išnaudojimo aukos, pasiūlė Pasaulinę maldos už išnaudojimo aukas dieną.

 

Kaip ir anksčiau, konkrečius galimo smurto prieš nepilnamečius atvejus tiria Tikėjimo mokymo kongregacija. 2014 metais prie jos įsteigta Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija, siekianti užtikrinti greitesnį bylų ištyrimą ir sprendimų priėmimą. Ją sudaro šešiolika asmenų – aštuonios moterys ir aštuoni vyrai iš skirtingų žemynų ir turintys skirtingas profesines kompetencijas. Sprendimai priimami atsižvelgiant į realias bendruomenių galimybes, vietinį kontekstą, kultūrą bei valstybių teisinę bazę.

 

Komisijos interneto puslapyje www.protectionofminors.va galima rasti ne tik informacijos apie šios komisijos sudėtį, jos funkcijas, tikslus, bet taip pat ir vertingos praktinės medžiagos, skirtos vyskupijoms, parapijoms ar vietinėms bendruomenėms, kaip reaguoti į nusikaltimus, padėti prievartos aukoms bei jų artimiesiems.

 

2016 metų popiežiaus Pranciškaus dokumentu motu proprio atnaujintos kanoninės normos patikslino vyskupų atsakomybę už blogą išnaudojimo bylų tvarkymą ir numatė jų atstatydinimą.

 

2017 metais Popiežiškasis Grigaliaus universitetas surengė tarptautinę konferenciją „Vaiko orumas skaitmeniniame pasaulyje“. Tai dar vienas svarbus rūpesčio nepilnamečių apsauga aspektas.

 

2018 metais paviešinus išnaudojimų Čilėje atvejus, popiežius Pranciškus pripažino padarytas klaidas. Laiške „Kelyje esančiai Dievo tautai Čilėje“ popiežius padėkojo išnaudojimo aukoms už tai, kad netylėjo ir pabrėžė visų atsakomybę.

 

Rugpjūtį Šventasis Tėvas paskelbė laišką, adresuotą visiems pasaulio katalikams, Dievo tautai pasaulyje. Laiške įvardijo ryšį tarp seksualinių piktnaudžiavimų ir piktnaudžiavimų valdžia bei sąžine. Norint išrauti piktnaudžiavimų blogį, reikia rauti klerikalizmą. Tai rugpjūčio mėnesį popiežius akcentavo ir Pasauliniame šeimų susitikime Airijoje.

 

Naujausias Pranciškaus sielovadinis dokumentas išnaudojimų ir nepilnamečių apsaugos klausimu yra 2019 m. sausio mėnesio laiškas JAV vyskupams, kuriame dar kartą pabrėžiama, jog tikras problemos sprendimas ir pasitikėjimo atgavimas reikalauja ne vien naujų procedūrų, bet ir vidinio atsivertimo, kitokio būdo melstis, elgtis su pinigais ir galia, naudoti autoritetą.

 

Nepaisant pažangos atskiruose kraštuose, teisingumo atkūrimas ir atgaila, aukų gydymas ir sutaikymas, prevencijos pažanga skirtinguose žemynuose nėra tokie greiti, kaip norėtųsi. Vasario 21–24 Vatikane vykęs susitikimas – dar vienas žingsnis pirmyn pasauliniu lygiu.

 

 

 

 

LVK atstovė spaudai Ieva Urbonaitė-Vainienė, 8 656 31156