Metai: 2019

„…paskutiniam vagone prie lango…“. Yra tokia daina. Visi žinom. Prie jos dar grįšiu.

Rytas. Visi turintys vaikų puikia žino, kad su mažyliais išsiruošti – jau iššūkis. Pas mus dvi. Mažylės pametinukės… „Ar gerai šitie marškiniai, ar geriau anuos?“ „Ar nepamiršai sūrio? Pyrago?“ Juk šiandien tokai svarbi diena. Ir mes tokie svarbūs. Vos tik trečią kartą Šeimų Mišiose, o jei turim tiek atsakomybių. Ir skaitinį skaitysim, ir duonos-vyno auką prie altoriaus nešim, ir pyragą kepėm… Reikia nepasivesti. Reikia gerai atrodyti…

Myliu Dievą ir jo nuostabų humoro jausmą bei gebėjimą viską parodyti per pavyzdžius.

Jau jau toji iškilmingoji minutė. Jau jau eisim išdidžiai nešti aukos… Paimu mažylę ant rankų… Ir paaiškėja, kad ji padarius dvigubą.. ką ten dvigubą – keturgubą porciją…!!! Ir tikrai viskas netilpę į sauskelnes… Stoviu. Vienoje rankoje mažylė kitoje šventoji duona… „Kvepiu“ dukrelės turiniu ir širdyje juokiuosi: „Dieve, štai kaip paprastai Tu sakai, kad ne maršinių spalva ar pyrago skonis Tau rūpi. Štai kaip vaizdžiai tu primeni man, kad svarbiausia kokia atvira širdimi aš link Tavęs einu. Tu priimsi mane net ir apsi…“

Sunkiai talpinu į raides jausmus. Šiltos, jaukios, liūdnai-linksmos, bičiuliškos šv. Mišios, kuriose tiesiog gera. Nuostabus Vaidos balsas sklendžiantis į pačias bažnyčios kupolo kerteles, vaikų nenustygstantis šurmulys, Dievas kalbantis Antoine de Saint-Exupéry plunksnos pagalba, „Tėve mūsų“ jaučiant bendrystės energiją ateinančią iš berniuko rankos dešinėje, kai ją perleidęs per širdį galiu perduoti vyrukui su kuriuo sukibęs savo kairiąja…  Jausmas, kai esu su bičiuliais, nors daugumos jų vardų dar net nežinau…
„…ten yra tuščia vieta…“ ir panašu mes spėjome į ją įsėsti. Ty mes dar spėjome į dvejus metus važiuojantį „Šeimų bendruomenės traukinį“. Spėjome pamatyti kaip viskas atrodo šiandien…
Rytoj jau bus kitaip. Tikiu, kažkaip kitaip gerai, tačiau kitaip. Net ir būnant nauju, nesunku suprasti kokia svarbi kunigo Mindaugo rolė šioje bendrystėje – Šeimų bendrystėje. Rytoj naujas lapas visiems. Ir liūdna, kaip ir visada, kai kažkas gražaus baigiasi. Ir smalsu, kaip dabar viskas bus..? Ir linksma, na bent jau mums. Nes į mūsų parapiją atvažiuoja naujas klebonas, kuris jau rytoj važiuodamas keliu Andrioniškis-Viešintos pusiaukelėj tolumoj pamatęs aukštai plevėsuojantį Vytį galės nusišypsoti ir pagalvoti – „Aš čia dar visiškai naujas, o jau žinau kur gyvena „prijaukinti“ “

Ačiū Dievui, kad leido surasti jus.

Ačiū Jums, Šeimų bendruomene, kad taip paprastai priimate ir leidžiate būti kartu. Net jei mes ir apsi…

Balčiūnų šeimos vardu irgi Mindaugas

„Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „ Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Jn 20

Priimkime visas Šventosios Dvasios dovanas! Jėzus mus siunčia būti mylinčiais, paguodžiančiais ir atlaidžiais. Atverkime širdis Dievo meilei, tegul ji pripildo, gydo ir skleidžias mumyse, darbuose ir kasdienybėje. Priimkime kitą ir atleiskime. Dėkokime už tai ką turime šiandien: už gera ir bloga, jausdami, kad niekada nebuvome ir nebūsime vieni.

Šios Sekminių mišios, kartu su šeimų mišiomis buvo ypatingos! Jauki, pakyli šventa nuotaika, „Tėve mūsų“ malda susikibus už rankų, ramybės linkintys apsikabinimai, šeimų palaiminimai- bendrystės ir Dievo meilės apraiškos, kurias čia gali patirti kiekvienas!

Kartu meldėsi ir giedojo Utenos Dievo apvaizdos seserys ir jaunieji šlovintojai. Dėkojame jiems už buvimą kartu.

Visą šventę apjungė agapė saulėtame šventoriuje.

Primename, kad šeimų mišios vyksta kiekvieno mėnesio antrąjį sekmadienį (ateinančios liepos 14 d.).

Kaip ir visada su vaikais darysime darbelius (vaikų kampelyje), aptarsime dienos evangeliją. Šlovinsim, gausim Dievo meilės ir palaiminimą dovanų 🙂

Parapijiečius kviečiame po mišių prisidėti prie vaišių stalo ir pabūti bendrystėje.

Norinčius prisidėti prie šeimų mišių veiklos, prašome kreiptis numeriu 862130107 (Justė) arba 862510801 (Živilė). Net maža pagalba yra pirmasis žingsnis plečiant mūsų gražią bendruomenę.

Išskėstom rankom priimsime!

Praėjusį sekmadienį, birželio 3 d., Anykščių Šv. apašt. evang. Mato bažnyčioje vyko didelė šventė – Sutvirtinimo sakramentą priėmė 52 jaunuoliai bei 7 suaugusieji.

Nuo rugsėjo pabaigos iki pat gegužės pabaigos visi kandidatai lankė katechezės užsiėmimus, vykstančius kartą per savaitę, parengtus pagal Panevėžio vyskupijos katechetinio centro patvirtintą programą, kiekvieną sekmadienį dalyvaudavo šv. Mišiose. Šioje tikėjimo kelionėje juos lydėjo mokytoja Daiva Kuprionienė, su suaugusiaisiais kartu dirbo ir mokytoja Asta Striogienė.

Sutvirtinimo sakramento priėmimas – tai krikščioniškosios brandos ženklas, liudijantis, kad Šv. Dvasia sustiprina žmogų, pasirengusį gyventi pagal Katalikų bažnyčios tikėjimą ir būti aktyviu parapijos bendruomenės nariu. Sutvirtinimo metu gaunamos septynios Šv. Dvasios dovanos − išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, pagarbi Dievo baimė. Šis sakramentas sieloje įspaudžia neišdildomą žymę, sustiprina tikėjimą.

Apie tai kalbėjo ir parapijos klebonas Petras Baniulis, sveikindamas visus kandidatus. Sutvirtinimo sakramentą teikė J. E. Panevėžio vyskupas ordinaras Linas Vodopjanovas OFM, savo pamoksle pasveikinęs ir Tėvo dienos proga, ir priminęs Šeštinių prasmę, ir sutvirtinamiesiems palinkėjęs kasdien siekti šventumo. „Šventumas prasideda nuo virtuvės: kaip elgiamės su artimu, kaip vyksta kasdienis gyvenimas. Visi esame kviečiami eiti į šventumą. Kaip sekasi – priklausys nuo mūsų. Prasmukti pas Dievą neina – juokavo vyskupas, − bus aiški apyskaita: veidas į veidą. Pasiekti šventumą padeda Šv. Dvasia.“ Ir jaunuoliams, ir suaugusiesiems įstrigo vyskupo nuoširdūs palinkėjimai naujajam gyvenimo etapui: gyventi nepamirštant trijų žodžių. AČIŪ – svarbiausias, vedantis į santykį su kitu: tėvais, seserimis, broliais. Ir su Dievu – turim dėkoti Jam, kad duoda šią dieną, siunčia Šv. Dvasią, kad atleidžia… Be šio žodžio, pasak vyskupo, gyvenimas būtų labai savanaudiškas.  Kitas svarbus žodis – PRAŠAU. Ir – ATSIPRAŠAU; tai nelengva – kaip ir išpažintis, bet tai duoda naują gyvenimą…

„Jėzus nori kartu su jumis eiti per gyvenimą“, − šv. Mišiose sakė vyskupas, po pamokslo atlikdamas tradicines Sutvirtinimo sakramento suteikimo apeigas anykštėnams: Krizmos aliejumi kryžiaus ženklu patepdamas sutvirtinamojo kaktą ir tardamas: „Šiuo ženklu priimk Šv. Dvasios dovaną“.

Šią gražią ir prasmingą dieną visiems jos dalyviams primins ne tik asmeniniai sutvirtinamųjų išgyvenimai ir pasiryžimai gyventi kokybiškai naują gyvenimą, bet ir svarbiausių akimirkų nuotraukos.

Rasa

Paskutinįjį balandžio savaitgalį Anykščių Šv. apašt. evang. Mato  parapijoje vyko J. E. Panevėžio vyskupo ordinaro Lino Vodopjanovo OFM vizitacija – savotiškas parapijos ekonominio ir dvasinio gyvenimo „auditas“, numatytas Bažnytinės teisės kodekso. Jo metu ganytojas išsamiai susipažino su parapijos situacija, sielovados darbais, bendravo su parapijiečiais, priėmė klebono ataskaitą, o sekmadienį su visa parapija šventė Eucharistiją.

Darbinis vizitas prasidėjo penktadienį, balandžio 26 d.  Ši diena neabejotinai įeis į parapijos istoriją, nes tokios paskirties vyskupo vizito Anykščiuose nebuvo gerą dvidešimtmetį. Vyskupas, lydimas Panevėžio vyskupijos generalvikaro Eugenijaus Styros ir Anykščių parapijos klebono dekano Petro Baniulio, savo viešnagę Anykščiuose pradėjo simboliškai – lankydamas Antano Baranausko klėtelę, didžiojo anykštėno vyskupo Antano Baranausko atminimo ženklą, ir vietas, kurios mena jo vaikystę bei gražiausią talento proveržį – poemos ‚Anykščių šilelis“ gimimą. Vėliau garbusis svečias sukalbėjo maldą prie rašytojo Antano Žukausko kapo muziejaus kalnelyje, šiltai ir draugiškai pabendravo su muziejininkais.

Visos dienos vizitacija buvo skirta susipažinti su parapijos padėtimi, pajusti jos bendrą situaciją, suprasti, kokiame kontekste vyksta pastoracija. Geriausia tą padaryti ne tik pasikliaujant statistika, bet ir gyvai kalbantis su žmonėmis. Taigi visa diena praėjo lankantis įvairiose įstaigose: po renovacijos atsinaujinusiame Kultūros centre, L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje, Anykščių ligoninės slaugos skyriuje, Jono Biliūno gimnazijoje, UAB „Imenza“, prisėdus dalykiškam pokalbiui su Anykščių rajono savivaldybės meru Sigučiu Obelevičiumi bei su parapijos Pastoracinės tarybos nariais. Anykštėnams susitikimą su vyskupu Linu primins jo dovanotos knygelės su popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje kalbų rinkiniu.

Tradiciškai vizitacija užbaigiama iškilmingomis sekmadienio šv. Mišiomis su visa parapijos bendruomene. Balandžio 28 d. pasitiktas prie šventoriaus vartų, vyskupas, lydimas generalvikaro Eugenijaus Styros, parapijos klebono Petro Baniulio ir diakono Viliaus Valionio, įžengė į bažnyčią, Sumos ir kameriniam chorui „Salve Cantus“ (vad. Rimvydas Griauzdė) giedant tradicinę giesmę „Sveikas, Ganytojau“.

Šv. Mišių pradžioje klebonas P. Baniulis vyskupo ir parapijiečių akivaizdoje perskaitė ataskaitą apie parapijos pastarojo meto aktualijas, pasiekimus, artimiausius planus. Parapijiečiams tai irgi buvo puiki proga išgirsti, su kokiais iššūkiais susiduria parapija, kokie neatidėliotini darbai laukia (nors, kaip juokavo vyskupas, „remontai niekada nesibaigia ir nesibaigs“), kas turėtų būti svarbiausia parapijos gyvenime. Pasidžiaugęs tuo, kas padaryta, klebonas pabrėžė, jog „norint įveikti nors mažiausią kalną, neužtenka vien tik klebono ar kitų dvasininkų entuziazmo. Visada reikalinga pagalba – ir finansinė, ir fizinė, ir, svarbiausia, geranoriškumas – ir valdžios, ir parapijiečių“. Klebonas įvardijo ir parapijos bėdas, turbūt bendras daugeliui Lietuvos parapijų, – nemažai parapijiečių bažnyčiai priklauso tik formaliai, nešvenčia šv. Mišių, nedalyvauja bendruomenės gyvenime. „Stingant sąmoningumo, bendruomenė ir bažnyčia dažniausiai tapatinama tik su kunigais, pamirštant, kad parapija esame mes visi, ir tik nuo mūsų noro prisidėti prie jos gyvenimo priklausys, kaip mes čia jausimės – kaip namuose, ar tik kaip svečiuose“ – kalbėjo klebonas.

„Gali būti auksiniai skliautai, bet jei bažnyčia bus tuščia, ji taps muziejumi,“ – reziumavo vyskupas, padėkojęs klebonui už išsamią ataskaitą ir priminęs, kad anykštėnai turėtų ne vien džiaugtis bažnyčia kaip gražiu architektūros pastatu, bet ir širdį lenkti prie Dievo. Šv. Mišias vyskupas aukojo už parapijiečius, už Anykščių bažnyčios statytojus, už kunigus, kurie visą šimtmetį rūpinosi bažnyčia ir joje skelbė Dievo žodį; ragino maldoje prisiminti jaunimą, vaikus, sergančiuosius ir kenčiančiuosius, pasidžiaugė, kad skiriamas vis didesnis dėmesys šeimoms („kur šeima, ten parapijos ateitis“), linkėjo visiems augti Dievo pažinime.

Savo nuoširdžioje ir įtaigioje homilijoje vyskupas Linas kalbėjo apie tai, kad didžioji krikščionių jėga ir palaiminimas yra tai, kad mes tikime nematę – mes neprisilietėme Jėzaus žaizdų, realiai jo nematėme, bet tikime, kad jis yra gyvas, kad jis tarp mūsų. Būtent švęsdami sekmadienį mes ir ateiname sutikti Jėzaus, o savo gyvenimo kelionėje mes jį galime sutikti savo artimajame. „Sekmadienis pilnas vilties ir džiaugsmo“, – dar kartą visiems priminė vyskupas.

Anykštėnams vyskupas padarė netikėtą dovaną – priminė mūsų bažnyčios istoriją: atsivežė vyskupijos archyve saugomą 1947 m. čia kunigavusio vikaro Antano Rameikio aprašymą, kaip atrodžiusi parapija.  Buvo įdomu išgirsti, kad jau tuo metu buvusi didelė parapija, turinti apie 6000 tikinčiųjų, trobos medinės, šiaudais dengtos, o anykštėnai, vikaro akimis, buvę vidutinio ūgio, gražaus veido ir linksmo būdo, kiekvieną šventadienį lankydavę bažnyčią, didžiavęsi savo praeitimi, o parapiją kamavusios tos pačios bėdos – nemažas polinkis į svaigiuosius gėrimus…

„Išgirdome, kaip buvo, klebonas papasakojo, kaip dabar yra, bet reikia žvelgti į ateitį“, – vizito pabaigoje linkėjo garbusis svečias, kurio vizitas neabejotinai parapijiečiams suteikė vilties ir sustiprino tikėjime. O anykštėnai ganytojui dėkoja savo vyskupo A. Baranausko žodžiais:

Dieve Aukščiausias, Tėve geriausias,

Vyskupą mum užlaikyk,

Bėdas, nelaimes, ligas ir baimes

Nuo jo galvos nuvaikyk.

Rasa Bražėnaitė

Kun. P. Baniulio ir R. Bražėnaitės nuotraukos:

1. Vyskupas prie poeto ir vyskupo A. Baranausko klėtelės
2. Su muziejininkais prie klėtelės
3. Prie rašytojo A. Žukausko-Vienuolio kapo
4. Anykščių kultūros centro scenoje. Viduryje – direktorė Dijana Petrokaitė
5. Naujoji kultūros centro kino salė
6. Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje vyskupą priima direktorė Regina Drūsienė (antra iš dešinės) ir tikybos mokytoja Daiva Kuprionienė
7. Anykščių rajono savivaldybės mero Sigučio Obelevičiaus (pirmas iš kairės) kabinete
8. L. ir S. Didžiulių bibliotekoje
9. 
   11-15. Iškilmingos šv. Mišios Anykščių Šv. apašt. evang. Mato bažnyčioje

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą.

Didįjį šeštadienį krikščionių bendruomenė nešvenčia Eucharistijos, nėra nei Mišių, nei Komunijos. Kodėl nešvenčiama Eucharistija? Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, tačiau tai nėra nebuvimo tuštuma, o laukimo, ir netrukus ji prisipildys prisikėlusio Viešpaties artumo. Laukdami ir melsdamiesi liudijame ir savo viltį bei tikėjimą prisikėlimu ir antruoju Viešpaties atėjimu.

 Velyknakčio budėjimas

Velyknakčio budėjimo liturgiją sudaro keturios dalys:

Per Šviesos, arba Žiburių, liturgiją bažnyčios šventoriuje uždegama ir šventinama ugnis, nuo kurios šventinama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Šventindamas Velykų žvakę, celebrantas įbeda penkis kryžiaus formos smilkalų grūdus, simbolizuojančius penkias Jėzaus žaizdas. Velykų žvakė simbolizuoja prisikėlusį Kristų, Pasaulio šviesą.

Žodžio liturgijos metu Biblijos skaitiniai pasakoja apie Dievo meilę, skaitomos ištraukos pradedant pasaulio sukūrimu, pažadais, Sandora ir baigiant Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, naująja Sandora.

Per Krikšto liturgiją Kristaus šviesa nušvies katechumenų, kurie pasiruošė krikštui, gyvenimus. Celebrantas, panardindamas Velykų žvakę į vandenį, jį pašventina. Krikštijami katechumenai, o bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus.

Eucharistijos liturgija – tai Velyknakčio ašis. Susitikdami Komunijoje su Prisikėlusiuoju tampame Jo pergalės prieš mirtį ir blogį dalyviais, Kristus triumfuoja, nugalėjęs mirtį, o mes, džiaugdamiesi Jo pergale, tampame naujais kūriniais, Kristaus Velykos yra ir mūsų Velykos, Bažnyčios Velykos. Kartu su Kristumi ir mes prisikeliame naujam vilties gyvenimui.

Krikščionių tikėjimas ir viltis gimsta Velykų slėpinyje, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas suteikia mums gilesnį įvykių supratimą ir leidžia pamatyti Dievo meilę bei perkeičiančią jo jėgą ir ten, kur kiti randa tik neviltį ir nusiminimą.

Nušviesti Prisikėlusiojo šviesos, parnešime ją į savo šeimas ir pasidalysime džiaugsmu ir viltimi, kad su Jėzumi įmanoma nugalėti egoizmą, smurtą, mirtį, kad kiekvieno žmogaus kentėjime yra gyvybės ir pilnatvės viltis, kad mirtyje paslėpta pergalė, kuri kaip kviečio grūdas, krentantis į žemę, ir miršta, kad atneštų gausų derlių.

 Pagal Bernardinai.lt

20.00 val. vyks iškilmingos Velyknakčio pamaldos. Pamaldose bus šventinama ugnis ir vanduo. Ugnies pašventinimui ir krikšto pažadų atnaujinimui atsineškite žvakes.

Prasmė.

Didįjį penktadienį prisimename Viešpaties kančią ir mirtį, be kurių nebūtų prisikėlimo. Šis Jėzaus kančios ir mirties prisiminimas yra vilties ir pergalės pranašas. Šiandien mintimis sustojame ties kryžiumi ir Viešpaties kentėjimais; ne siekdami susigraudinti, tačiau norėdami prisiminti Jo meilę, kuria mus mylėjo iki paskutinio kraujo lašo, kad gautų atleidimą už mūsų nuodėmes.

Didįjį penktadienį nešvenčiama Eucharistija; liturgija, skirta Viešpaties Kančios minėjimui, paprasta ir tyli, jos metu klausome Viešpaties Kančios istorijos, lydimos kitų Biblijos skaitinių, padedančių suprasti nesibaigiančią Jėzaus meilę mums.

Baigiant Kryžiaus pagerbimą, patarnautojai paruošia altorių komunijai. Eucharistija, kuri bus padalijama Komunijoje, yra atnešama iš altoriaus, kur buvo padėta po Didžiojo ketvirtadienio iškilmių.

Šios dienos šventimas baigiasi šv. Komunijos padalijimu – taip kiekvienam suteikiama galimybė asmeniškai vienytis su Viešpačiu, kuris savo mirtimi suteikė mums gyvybę.

Kryžius lieka išstatytas tikinčiųjų garbinimui; tyloje ir rimtyje įsižiebia prisikėlimo viltis.

 Kaip gyventi šį laiką?

Apmąstome Viešpaties kančią ir mirtį. Šiandien pasistenkime atverti širdis ir priimti Dievo gailestingą meilę, kai Jis, mėgindamas užjausti mus mūsų varguose, atsiuntė mylimą Sūnų, kad išlaisvintų mus iš nuodėmių, žaizdų ir kentėjimų.

Viešpaties mirties apmąstymas padeda mums nelikti abejingiems artimo kentėjimui, kuriame tęsiasi Jėzaus Kančia. Prašome malonės būti jautriems kitų kančiai ir pažvelgti į kitus kenčiančius meilės akimis, padėti jiems ir užjausti.

Viešpaties mirtis gali sugriauti mūsų egoizmo sienas ir pakeisti mūsų akmenines širdis į kūniškas širdis, jautrias ir žmogiškas.

Patikėkime Nukryžiuotajam Viešpačiui savo artimųjų, draugų ir visos žmonijos bėdas, kentėjimus, nuodėmes: „Viešpatie, dėl skausmingos Tavo Kančios, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.“

Dalyvavimas Kryžiaus kelyje nėra kokia eilinė procesija ar pasyvus religinio teatro pasirodymo stebėjimas. Leidęsi į Kryžiaus kelią, lydėkime Kristų savo malda, išgyvendami su dėkingumu ir meile Jo Kančią.

Kai garbiname Kristaus kryžių, prisiminkime, kad tai nėra vien paprasta lenta, kurią bučiuojame ir kuriai lenkiamės, tačiau tai atpirkimo kryžius, aplaistytas atpirkėjo krauju, priminimas mums, kad Jis dovanojo mums gyvenimą.

Priimdami Jėzų komunijoje dėkokime už Jo meilę ir junkime savo kentėjimus su Jo. Prašykime, kad mūsų širdis Dievas pripildytų meilės, kuria per mus Jis galėtų dovanoti gyvenimą visiems sutiktiesiems kelyje.

Parengta pagal www.bernardinai.lt

19.00 val. Kristaus Kančios pamaldos, kurios susideda iš keturių dalių: Žodžio liturgijos, Kryžiaus pagerbimo, Komunijos ir procesijos į Kristaus kapą.

Po pamaldų bus einamas Kryžiaus Kelias.