Praėjusį šeštadienį (birželio 30 d.) Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenei priklausanti Anykščių grupelė (koordinatorė: Ramutė Sargūnienė) svečiavosi Prienuose pas tos pačios bendruomenės Prienų grupelės narius. Tai buvęs atsakomasis vizitas po prieniškių apsilankymo Anykščiuose praeitą žiemą. Idėja lankytis pas bendruomenės vienijančius narius skirtinguose miestuose kilo pernai kasmet Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės rengiamoje vasaros stovykloje, kur dalyviai iš skirtingų Lietuvos kampelių burtų keliu traukė porininkus, su kuriais tęstų bendrystę apsilankymų vieni pas kitus metu. Taip anykštėnams teko didžiulis džiaugsmas bendrauti su prieniškiais.
Viešnagė prasidėjo apsilankymu vos keletą kilometrų nuo Prienų nutolusiame, visuomet savo grožiu ir ramybe garsėjusiame, o dabar dar labiau išpuoselėtame ir gausiai turistų lankomame kurorte – Birštone. Čia, po kelionės, pasistiprinę gardžiais pietumis, įkopę į Vytauto kalną ir nuo jo pasigrožėję kvapą gniaužiančiais Nemuno kilpų peizažais, paragavę mineralinių versmių vandens bei trumpam užsukę į Birštono bažnytelę, stabtelėjome Sakraliniame muziejuje, įsikūrusiame sovietmečiu buvusiame klebonijos pastate, kur tam tikrą laiką gyveno ir vyskupavo palaimintasis Teofilius Matulionis. Muziejuje apžiūrėjome palaimintajam vyskupui-kankiniui skirtą ekspoziciją, kurioje – ne tik iš vyskupavimo, bet ir kalinimo laikmečių išsaugoti įvairūs palaimintojo asmeniniai daiktai. Muziejininkės Romos pasakojimai apie palaimintojo vyskupo gyvenimą, persekiojimus, kalinimus ir begalinį ryžtą visuomet likti ištikimam Dievui ir tiesai nepaliko nei vieno abejingo, priešingai – įkvepė ieškoti būdų darbuotis Dievo ir artimo labui.
Pavakare grįžę į Prienus, jungėmės bendrai maldai šv. Mišių aukoje dar 1750 m. iš medžio statytoje Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje, kerinčia savo paprastumu, šiltumu ir jaukumu. Po šv. Mišių ir birželinių pamaldų buvome pakviesti į kitoje kelio pusėje vos prieš 7 metus statytus, naujutėlaičius Parapijos namus, kur iš anksto preiniškių rūpesčiu gavę klausimus pasidalinimui, vaišindamiesi suneštiniais užkandžiais bei gurkšnodami pievų žolelių arbatą, dalinomės savo mintimis bei patirtimi apie tai, kas yra laimė bei kuris popiežiaus Pranciškaus dekalogo, kaip gyventi laimingą gyvenimą, patarimų yra mums artimiausias. Nors išsakytos mintys ir buvusios skirtingos, kaip skirtingas buvo ir kiekvieno laimės suvokimas, tačiau visi sutarė, jog esame laimingi, kai gyvename bendrystėje su Dievu bei išgyvename darnų santykį su artimaisiais.
Viešnagė netruko prabėgti. Nors į Anykščius grįžome šiek tiek pavargę vos pusvalandžiui likus iki vidurnakčio, tačiau laikas, praleistas su ypatingu šiltumu, jaukumu ir dvasios ramybe gebančiais apsupti Prienų krašto žmonėmis, išliks atmintyje kaip didžiausias turtas, nes tapo dar vienu žingsniu nesumeluotos bendrystės Kristuje linkui.
