Svečiuose – Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios vikaras Žilvinas Treinys

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai aš siunčiu pirma tavęs

savo pasiuntinį,

kuris nuties tau kelią.

Tyruose šaukiančiojo balsas:

Taisykite Viešpačiui kelią!

Ištiesinkite jam takus!

Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“

Mk 1,1-8

Antrąjį Advento sekmadienį Anykščių parapijiečiai turėjo galimybę susipažinti su Utenos Dievo apvaizdos bažnyčios vikaru Žilvinu Treiniu. „Kas yra tyruose šaukiančiojo balsas ir kaip reikia laukti Ateinančiojo?“ – klausė kunigas Žilvinas susirinkusiųjų. Dienos skaitiniai (http://lk.katalikai.lt/2017/12/10) mums kalbėjo apie naują dangų ir naują žemę, kvietė ištiesinti ateinančiam Viešpačiui takus. Dabar mes esame laukime, kaip ir Jonas Krikštytojas tuomet buvo. „Nepasitenkinkite Carito žvakutės nupirkimu ar sriubos nunešimu vargšams, nes tai yra labai lengva!“- kalbėjo svečias. Daug sunkiau yra mylėti šalia esantį, nukęsti blogą žodį nuo vyro, kuriam šiandien bloga nuotaika, mylėti ir įžvelgti išmintį mamos, kuri katik atėmė išmanųjį telefoną. Toks ateinančio Jėzaus laukimas bus išties prasmingas, taip turime laukti ir laikų pabaigos – budint. Jonas Krikštytojas, paskutinis Senojo Testamento pranašas, išties gyveno Mesijo laukimu. Ir mes turime būti į jį panašūs – ilgėtis Viešpaties, laukti Jo karalystės išsipildymo, melstis, kad nepražiopsotume galimybių pamatyti Jėzų artimame, eiti išpažinties – atsiprašyti ir susitaikyti su Dievu, ne esame netobuli, atsisakyti nebūtinų dalykų, atleisti kitiems žmonėms už nusižengimus. Labai dažnai žmonės negali atleisti- dalinosi kun. Žilvinas. Atleidimas, būdamas Dievo malone, gimsta iš supratimo, jog patys esame nusidėjėliai. Neprašykite – man padėk priimti skausmą, o jam atleisk, prašykite – atleisk mums abiems, nes mes esame nusidėjėliai… Kas pasakys, jog panašioje situacijoje nebūtum pasielgę taip pat – išdavę, pasmerkę, palikę? Mes taip pat širdyje esame nusidėjėliai. Mes turime tapatintis su Jėzumi ir prisiminti, jog jis ant kryžiaus prisiėmė visų kaltųjų nuodėmes. Toks supratimas mus gali išlaisvinti iš prisirišimo, jog kitas žmogus yra mums kaltas ar skolingas. Dovanokime vieni kitiems kaltes – ragino svečias, dovanokime tam, kuris pavogė iš jūsų piniginę – su šypsena, kaip kalėdinę dovaną…

Justė