Ketvirtadienio vakarą spaudė šaltukas. Jo nepaisė žmonės gausiai susirinkę į miesto biblioteką susitikti su kunigu, rašytoju ir poetu Robertu Grigu, su naujausia poezijos knyga „Dangus ir dykuma“.

Į poeto vidinį pasaulį įvedė smuikininkės Lijanos Žiedelytės atliekama muzika.

Priminęs klausytojams, kad sausio 24-oji šv. Pranciškaus Salezo – literatų globėjo diena, gerb. kunigas trumpai pristatė pirmąją prozos knygą „Rekrūto užrašai“. Tarnaudamas sovietinėje armijoje jis nepriėmė priesaikos, todėl teko išgirsti, iškęsti daug patyčių, nepelnytų bausmių ir smurto. Iš čia ir knygos pavadinimas.

Išgyvendamas sovietinės santvarkos beprasmybes, laisvo žodžio varžymus, aistringai pritardamas disidentų nuotaikoms, kunigas negalėjo tylėti. Taip atsirado poezijos knyga „Benamės svajos“.

Naujausia poezijos knyga „Dangus ir dykuma“. Pavadinimą poetas paaiškino paprastai – žmogus gyvena tarp dangaus ir dykumos, kurie yra šalia mūsų ir mumyse. Savo ribotumo supratimas – dykuma. Pirmieji eilėraščiai parašyti 1989 m. kunigaujant Labanore. Tai pirmoji jo parapija. Dzūkijos gamtos grožis, žmonių šiluma, aršios pokario partizanų kovos su okupantais žadino eiliuotą žodį. Tas ypač ryšku eil. „Mes krikščionys“ ir kt.

Kunigui ir poetui brangi Lietuvos praeitis, rūpi dabartis ir ateitis. Eilėse šviečia Dievo – visada atleidžiančio ir kviečiančio sugrįžti – ilgesys kasdienybėje, žmonių tarpusavio santykiai, amžinųjų vertybių troškulys. Nuskamba ir asmeninė lyrika. Siekiantiems tik materialinių gėrybių poetas siūlo eilėraštį „Sapnavau didžiulę jūrą“:

…Buvo grožio lig svaigimo

Buvo gelmė ir viršūnės

Ir, nepaisant to, aš greitai

Nusivyliau, pavargau:

Tiesdamas rankas į gylį

Tėvo ieškantis klajūnas

Prigimties balsu kartojau:

„Atsiliepkite… kas nors!”

Surinkęs būrelį jaunų entuziastų, dar sovietmečiu kunigas Robertas vyksta aplankyti V. Petkaus į Buriatiją. Kelionės įspūdžiai patenka į poezijos posmus. Skausmingai išgyvena poetas sausio 13-osios įvykius. Daugeliui aukų ir aktyviausiųjų skiriami šilčiausi žodžiai, visa Lietuva kviečiama to nepamiršti.

Užbaigia poetas knygos pristatymą netikėtai – dainuodamas solo pagal savo eilėraštį „Aš nežinau ar gerai“:

… Aš nežinau, nemąstau

Kas man rytoj atsitiks

Aš tik klausau ir laikau

Širdį pakeltą aukštyn…

O kaip tiko poezijos vakaro nuotaikai smuikininkės Lijanos virtuoziškai atlikti kūriniai: J. Naujalio „Svajonė“, Fr. Šuberto „Ave Marija“, melodija „Kur giria žaliuoja“! Antrosios oktavos la suvirpino širdis ilgam.

Išsirikiavusi ilga eilutė autografų – įrodymas, kad anykštėnai myli, skaito poeto knygas, laukia naujų.

Genovaitė R.