Kategorija – Vatikanas

Popiežiaus Pranciškaus žinia gavėniai

Popiežiaus Pranciškaus žinia gavėniai

Žinia 2019 m. gavėnios proga
„Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19)

Kiekvienais metais per Motiną Bažnyčią Dievas kviečia tikinčiuosius, kad „sąžinę apsivalę, džiaugsmingai lauktume šventųjų Velykų“, naudodamiesi atgimimo sakramentais pasiektume Dievo vaikų malonės pilnatvę (I gavėnios dėkojimo giesmė). Tuo būdu nuo Velykų iki kitų Velykų galime siekti išganymo pilnatvės, kurią jau esame gavę dėl velykinio Kristaus slėpinio: „Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Tas išganymo slėpinys, veikiantis mumyse jau žemiškajame gyvenime, yra dinaminis procesas, apimantis taip pat istoriją ir visą kūriniją. Šventasis Paulius net sako: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19). Šiuo požiūriu noriu pasidalyti su jumis keliais apmąstymais, kad jie mus lydėtų atsivertimo kelyje per ateinančią gavėnią.

1. Kūrinijos atpirkimas

Velykų tridienio, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo, šventimas, kuris yra liturginių metų viršūnė, kiekvieną kartą kviečia mus išgyventi pasirengimą jam suvokiant, kad mūsų panašėjimas į Kristų (plg. Rom 8, 29) yra neįkainojama Dievo gailestingumo dovana.

Jei žmogus gyvena kaip Dievo vaikas, kaip atpirktas asmuo, leidžiantis, kad jam vadovautų Šventoji Dvasia (plg. Rom 8, 14), jei moka atpažinti ir praktikoje įgyvendinti Dievo įstatymą, pradedant nuo to, kuris įrašytas jo širdyje ir gamtoje, jis daro gera taip pat kūrinijai ir bendradarbiauja jos atpirkimo darbe. Todėl kūrinija su ilgesiu laukia – sako šventasis Paulius,– kada bus apreikšti Dievo vaikai, kad tie, kurie jau priėmė velykinio Jėzaus slėpinio malonę, iki galo išgyventų šios malonės vaisius, kuriems skirta pasiekti pilnutinę brandą per žmogiškojo kūno atpirkimą. Kai Kristaus meilė perkeičia šventųjų gyvenimą – dvasią, sielą ir kūną, jie garbina Dievą, o per maldą, kontempliaciją ir meną į tai įtraukia taip pat kūrinius, kaip nuostabiai rodo šv. Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmė“ (plg. Enciklika Laudato si’, 87). Tačiau šiame pasaulyje atpirkimo kildinamai darnai vis dar gresia negatyvi nuodėmės ir mirties galia.

2. Griaunanti nuodėmės galia

Jei negyvename kaip Dievo vaikai, dažnai elgiamės destruktyviai artimo ir kitų kūrinių, taip pat ir savo atžvilgiu, daugiau ar mažiau sąmoningai suvokdami, kad galime jais naudotis, kaip mums patinka. Tuomet ima vyrauti nesaikingumas ir veda į tokį gyvenimo stilių, kai pažeidžiamos ribos, kurias mūsų žmogiškasis būvis ir gamta liepia mums gerbti. Mes imame vadovautis nekontroliuojamais troškimais, Išminties knygoje priskiriamais bedieviams, tokiems žmonėms, kuriems Dievas nėra jų veiksmų atskaitos ašis ir kurie neturi vilties ateičiai (plg. Išm 2, 1–11). Jeigu nuolat nesiekiame Velykų, neturime prieš akis Prisikėlimo horizonto, akivaizdu, jog nugali logika, reikalaujanti visko iškart, siekianti turėti vis daugiau.

Žinome, kad visokio blogio priežastis yra nuodėmė, kuri nuo pat atsiradimo tarp žmonių nutraukė jų bendrystę su Dievu, kitais žmonėmis ir kūrinija, o su ja esame susiję pirmiausia per savo kūną. Bendrystės su Dievu nutraukimas pažeidė taip pat harmoningą žmonių santykį su aplinka, kurioje jie buvo pašaukti gyventi, o sodas tapo dykviete (plg. Pr 3, 17–18). Čia kalbama apie nuodėmę, dėl kurios žmogus laiko save kūrinijos dievu, jaučiasi jos absoliučiu viešpačiu ir naudojasi ja ne taip, kaip norėjo Kūrėjas, bet pagal savo interesus, darydamas žalą kūriniams ir kitiems žmonėms.

Kai atmetamas Dievo įstatymas, meilės įstatymas, tuomet įtvirtinamas stipresniojo valdžios silpnesniam įstatymas. Nuodėmė, gyvenanti žmogaus širdyje (plg. Mk 7, 20 – 23), reiškiasi kaip godumas, perteklinės gerovės troškimas, abejingumas kitų, o dažnai ir savo paties gėriui, o tai veda į kūrinijos, žmonių ir aplinkos išnaudojimą dėl nepasotinamo geismo, kuris kiekvieną troškimą laiko teisėtu ir anksčiau ar vėliau sunaikina ir tą, kuris buvo jo užvaldytas.

3. Gydanti atgailos ir atleidimo galia

Todėl kūrinijai būtinai reikia Dievo vaikų, tapusių „naujais kūriniais“, apreiškimo: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Dėka jų apreiškimo ir pati kūrinija gali „išgyventi Velykas“, atsiverti naujam dangui ir naujai žemei (plg. Apr 21, 1). Kelias į Velykas kaip tik kviečia mus atnaujinti savo krikščioniškąjį veidą ir širdį per atgailą, atsivertimą bei atleidimą, kad galėtume išgyventi visą Velykų slėpinio malonės turtingumą.

Tas „nekantravimas“, tas kūrinijos laukimas išsipildys, kai bus apreikšti Dievo vaikai, t. y. kai krikščionys ir visi žmonės ryžtingai priims tuos „gimdymo skausmus“, kurie reiškia atsivertimą. Drauge su mumis visa kūrinija kviečiama būti „išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgyti Dievo vaikų garbės laisvę“ (plg. Rom 8, 21). Gavėnia yra šio atsivertimo sakramentinis ženklas. Ji ragina krikščionis intensyviau ir konkrečiau įkūnyti Velykų slėpinį asmeniniame, šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, ypač per pasninką, maldą ir išmaldą.

Pasninkauti reiškia mokytis keisti savo santykį su kitais žmonėmis ir kūriniais: nuo pagundos viską „ryti“, norint patenkinti godumą, pereiti prie gebėjimo kentėti iš meilės, kuri gali pripildyti mūsų širdies tuštumą. Melstis, kad gebėtume atsižadėti stabmeldystės ir pasitenkinimo savuoju aš ir pripažintume, jog mums reikia Viešpaties ir jo gailestingumo. Duoti išmaldą – tai atsisakyti gyvenimo kvailybės kaupiant viską sau ir pasiduodant iliuzijai apsirūpinti ateičiai, kuri mums nepriklauso. Taip iš naujo atgaunamas džiaugsmas dėl Dievo plano, apimančio kūriniją ir mūsų širdis, – mylėti Jį, brolius, visą pasaulį ir rasti toje meilėje visišką laimę.

Brangūs broliai ir seserys, Dievo Sūnaus „gavėnia“ buvo išeiti į kūrinijos dykumą, kad ji vėl taptų bendrystės su Dievu sodu, buvusiu iki pirmosios nuodėmės (plg. Mk 1, 12–13; Iz 51, 3). Tebūna mūsų gavėnia ėjimas tuo pačiu keliu, kad Kristaus viltį atneštume taip pat kūrinijai, kad ji būtų „išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgytų Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Neleiskime, kad šis palankus metas praeitų veltui! Prašykime Dievą padėti mums įžengti į tikro atsivertimo kelią. Palikime egoizmą ir įsižiūrėjimą į save, atsigręžkime į Jėzaus Velykas: tapkime artimi sunkumus išgyvenantiems broliams ir seserims dalydamiesi su jais savo dvasinėmis ir medžiaginėmis gėrybėmis. Taip savo konkrečiame gyvenime priimdami Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, nukreipsime jo perkeičiančią galią ir į visą kūriniją.

Iš Vatikano 2018 m. spalio 4 d.
Per Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventę

PRANCIŠKUS

Popiežiaus žinia Pasaulinei ligonių dienai

Popiežiaus žinia Pasaulinei ligonių dienai

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 27-osios Pasaulinės ligonių dienos proga „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8)

Brangūs broliai ir seserys,

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Šiuos žodžius Jėzus ištarė apaštalams siųsdamas juos skleisti Evangelijos, kad jo Karalystė galėtų plisti per dovanojamos meilės gestus.

27-osios Pasaulinės ligonių dienos proga – ji bus iškilmingai švenčiama 2019 m. vasario 11 d. Kalkutoje, Indijoje,– Bažnyčia, būdama visų savo vaikų, ypač ligonių Motina, primena mums, kad didžiadvasiškos dovanos gestai, tokie kaip Gerojo Samariečio, yra labiausiai įtikinantis evangelizacijos kelias. Ligonių slauga reikalauja profesionalumo, švelnumo, laisvai dovanojamų spontaniškų ir paprastų veiksmų, pavyzdžiui, paglostymo, kurie leidžia kitam pasijusti, jog jis yra „brangus“.

Gyvybė – tai dovana iš Dievo, kaip primena šventasis Paulius: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Būtent todėl, kad gyvenimas yra dovana, jis negali būti laikomas vien turėjimu ar privačia nuosavybe, ypač žvelgiant į medicinos ir biotechnologijų laimėjimus, kurie gali žmogų gundyti manipuliuoti „gyvybės medžiu“ (plg. Pr 3, 24).

Šiandienos išmetimo ir abejingumo kultūros akivaizdoje norėčiau pabrėžti, kad dovana turi būti iškelta kaip paradigma, galinti mesti iššūkį šiandienos individualizmui ir socialinei fragmentacijai, tuo pat metu plėtojant naujus ryšius ir bendradarbiavimo priemones tarp tautų ir kultūrų. Dialogas, būdamas dovanos sąlyga, sudaro santykių erdves žmogiškajam augimui bei plėtrai, o tai įgalina prasiveržti pro nusistovėjusius schemas, pagal kurias visuomenėje vykdoma valdžia. Dovanojimas nėra tapatus dovanų teikimui; dovanojimas apima savęs paties atidavimą, ne vien nuosavybės ar objektų perdavimą. Jis skiriasi nuo dovanų teikimo, nes apima laisvą savęs dovanojimą ir troškimą kurti santykį. Dovana yra tarpusavio pripažinimas, o tai būtinas visuomeninių ryšių bruožas. Dovana – tai Dievo meilės atspindys, pasiekiantis viršūnę Sūnaus įsikūnijimu ir Šventosios Dvasios išliejimu.

Kiekvienas iš mūsų yra vargingas, stokojantis, skurdus. Vos gimus mums reikia tėvų rūpinimosi, kad galėtume išgyventi, ir kiekviename gyvenimo etape negalime visiškai išsilaisvinti nuo kitų žmonių poreikio, apsieiti be jų pagalbos; nė vienas negali įveikti savo bejėgystės, saistančios kitų žmonių ar situacijų atžvilgiu. Tai būklė, būdinga mums kaip „kūriniams“. Šios tiesos nuoširdus pripažinimas išlaiko mus nuolankius ir ragina ryžtingai praktikuoti solidarumą kaip būtiną gyvenimo dorybę.

Toks suvokimas skatina mus veikti atsakingai ir ugdyti atsakomybę siekiant gėrio, kuriame asmeninis aspektas neatsiejamas nuo bendruomeninio. Tik tuomet, kai žmogus suvokia save ne kaip uždarą pasaulį, bet kaip būtybę, pačia savo prigimtimi susijusią su kitais kaip „broliais“, tampa įmanoma socialinio solidarumo praktika, nukreipta į bendrąjį gėrį. Neturėtume bijoti pripažinti, jog stokojame ir negebame patenkinti savo poreikių, nes vien savo pastangomis negalime įveikti savo ribotumo. Nebijokime šitai pripažinti, nes pats Dievas Jėzuje nuolankiai pasilenkė (plg. Fil 2, 8) ir toliau pasilenkia prie mūsų ir mūsų vargingumo, kad mums padėtų ir dovanotų gėrybių, kurių patys negebame įgyti.

Indijoje vyksiančio iškilmingo šventimo proga su džiaugsmu ir pasigėrėjimu norėčiau priminti šventosios Motinos Teresės iš Kalkutos figūrą – ji yra Dievo meilės pavyzdys, ji padarė regimą Dievo meilę vargšams ir ligoniams. Kaip pabrėžiau jos kanonizacijos metu, Motina Teresė „visu savo gyvenimu buvo dosni dieviškojo Gailestingumo skleidėja, pasirengusi tarnauti visiems, priimdama ir gindama žmogiškąją gyvybę, negimusiuosius, apleistuosius ir atmestuosius. <…> Ji pasilenkdavo prie išsekusiųjų, paliktų mirti šalikelėse, įžvelgdama juose Dievo duotą orumą; jos balsą girdėdavo šio pasaulio galingieji, kad pripažintų savo kaltę už nusikaltimus <…> dėl jų pačių sukurto skurdo. Gailestingumas jai buvo „druska“, teikianti skonį kiekvienam jos darbui, taip pat „šviesa“, nušviečianti tamsybes tų, kurie jau nebeturėjo ašarų apverkti savo skurdo ir kančios. Jos misija miestų pakraščiuose ir gyvenimo periferijose mūsų dienomis išlieka Dievo artumo vargingiausiems iš vargšų iškalbingu liudijimu“ (2016 m. rugsėjo 4 d. homilija).

Šventoji Motina Teresė padeda mums suprasti, kad vienintelis mūsų veiklos kriterijus turi būti dovanojama meilė kiekvienam žmogui, nepaisant kalbos, kultūros, etninių ar religinių skirtumų. Jos pavyzdys ir toliau veda mus, atverdamas džiaugsmo bei vilties horizontus žmonėms, kuriems reikia supratimo ir švelnios meilės, ypač kenčiantiesiems.

Žmogiškasis didžiadvasiškumas įkvepia veiklai daugybę savanorių, kurie yra tokie svarbūs socialiniame slaugos sektoriuje ir iškalbingai gyvena Gerojo Samariečio dvasingumu. Dėkoju ir reiškiu padrąsinimą visoms savanorių draugijoms, besirūpinančioms ligonių transportu bei pagalbos teikimu, organizuojančioms kraujo, audinių bei organų donorystę. Ypatinga sritis, kurioje jūsų buvimas išreiškia Bažnyčios dėmesį, yra ligonių teisių gynimas, ypač kenčiančių dėl specialios pagalbos reikalaujančių patologijų; taip pat nedera pamiršti sąmoningumo žadinimo ir prevencijos. Jūsų savanoriška tarnystė medicinos įstaigose ir namie, apimanti tiek medicininę priežiūrą, tiek dvasinę paramą, yra didžiulės svarbos. Ja naudojasi daugybė sergančių, vienišų, senelių, turinčių psichikos ar judėjimo negalių. Raginu jus ir toliau būti Bažnyčios buvimo sekuliarizuotame pasaulyje ženklu. Savanoris yra nesavanaudiškas bičiulis, su kuriuo galima pasidalyti asmeninėmis mintimis ir jausmais; išklausydamas savanoris sukuria sąlygas ligoniui nelikti tik pasyviu slaugos priėmėju, bet ir tapti aktyviu dalyviu bei veikėju abipusiame santykyje, galinčiame atgaivinti viltį ir geriau nuteikti tolesniam gydymui. Savanorystė perteikia vertybes, elgseną ir gyvensenos stilių, kylančius iš troškimo didžiadvasiškai dovanoti. Taip slauga tampa žmogiškesnė.

Didžiadvasiškumo nuostata turėtų ypač įkvėpti katalikų sveikatos apsaugos institucijas, nes joms būdinga evangelinė logika, ir labiau išsivysčiusiuose, ir vargingesniuose pasaulio regionuose. Katalikų įstaigos pašauktos rodyti dovanojimo, didžiadvasiškumo ir solidarumo prasmę kaip atsaką tokiai mąstysenai, kuria siekiama naudos bet kokia kaina, kai duodama dėl to, kad būtų gaunama, kai išnaudojama neatsižvelgiant į žmones.

Raginu visus įvairiais lygmenimis plėtoti didžiadvasiškumo ir dovanos kultūrą, kuri yra būtina siekiant įveikti pelno ir išmetimo kultūrą. Katalikų sveikatos apsaugos institucijos neturi pakliūti į verslininkiško mąstymo žabangus, jos privalo rūpinimąsi žmogumi iškelti aukščiau už pelną. Žinome, kad sveikata yra susijusi su santykiais, priklausoma nuo sąveikos su kitais ir reikalaujanti pasitikėjimo, draugystės bei solidarumo. Tai gėris, kurio „pilnatve“ galima džiaugtis tik tuomet, kai juo dalijamasi. Didžiadvasiško dovanojimo džiaugsmas yra krikščionio sveikatos rodiklis.

Pavedu jus visus Marijai, Ligonių Sveikatai, Salus Infirmorum. Tepadeda ji mums dalytis dovanomis, kurias gavome dialogo ir tarpusavio priėmimo dvasioje, kad gyventume kaip broliai ir seserys, būdami atidūs vieni kitų poreikiams, gebėtume duoti iš dosnios širdies ir mokytumės nesavanaudiškos tarnystės kitiems džiaugsmo. Su meile laiduoju jums savo artumą maldoje ir iš širdies visiems teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano 2018 m. lapkričio 25 d.

Per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę

PRANCIŠKUS

Mylėkime ne žodžiu, bet darbu

Mylėkime ne žodžiu, bet darbu

Šis sekmadienis, lapkričio 18 d., yra Pasaulinė vargstančiųjų diena. Ir tai gera proga iš naujo išgirsti popiežiaus Pranciškaus žinią.

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia pirmosios Pasaulinės vargstančiųjų dienos proga

Mylėkime ne žodžiu, bet darbu

33 eilinis sekmadienis, 2017 m. lapkričio 19 d.

1. „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Šie apaštalo Jono žodžiai išreiškia imperatyvą, kurio išvengti negali nė vienas krikščionis. „Mylimojo mokinio“ iki mūsų dienų perteikiamo Jėzaus paliepimo rimtumas dar labiau pabrėžiamas kontrastu tarp mūsų lūpose dažnai esančių tuščių žodžių ir konkrečių faktų, su kuriais esame pašaukti susidurti. Meilė nepalieka jokio pasiteisinimo: kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal jo pavyzdį; visų pirma tuomet, kai yra kviečiamas parodyti meilę vargšams. Tas būdas, kuriuo myli Dievo Sūnus, yra gerai žinomas, ir šventasis Jonas aiškiai apie tai rašo. Ši meilė grindžiama dviem kolonomis: Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 10. 19); Jis pamilo atiduodamas visą save, taip pat savo gyvybę (plg. Jn 3, 16).

Tokia meilė negali likti be atsako. Nors ji buvo dovanota vienašališkai ir besąlygiškai, nelaukiant jokio atlygio, ši meilė taip labai uždega širdis, jog kas ją patyrė, jaučiasi kviečiamas atsiliepti į ją nepaisydamas savo ribotumo ir nuodėmių. Tai pavyksta, kai Dievo malonė, jo gailestingoji meilė, kiek įmanoma, priimama mūsų širdyje, sujudina mūsų valią ir jausmus, kreipia mylėti patį Dievą ir  artimą. Šitaip iš Trejybės širdies kylantis gailestingumas gali pasiekti ir sujaudinti mūsų gyvenimą, įkvėpti užuojautą ir gailestingumo darbus vargstančių brolių ir seserų labui.

2. „Štai vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo“ (Ps 34, 7). Bažnyčia visada suvokė šio šauksmo svarbą. Apie tai liudija pirmieji Apaštalų darbų puslapiai, kai Petras paragina išrinkti septynis vyrus, „pilnus Dvasios ir išminties“ (Apd 6, 3) ir jiems pavesti tarnystę vargšams. Tarnystė vargingiausiems iš tikrųjų buvo vienas pirmųjų ženklų, rodantis krikščionių bendruomenę šio pasaulio scenoj. Taip įvyko todėl, kad bendruomenė suprato, jog Jėzaus mokinių gyvenimas turi reikštis broliškumu ir solidarumu, kad atitiktų pamatinį mokymą Mokytojo, vadinusio vargdienius palaimintais ir Dangaus Karalystės paveldėtojais (plg. Mt 5, 3).

„Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 45). Šis sakinys atskleidžia, kuo gyveno pirmieji krikščionys. Evangelistas Lukas, kuris tarp visų šventųjų autorių daugiausia vietos skiria gailestingumui, ne dėl retorikos aprašo ankstyvosios bendruomenės dalijimosi praktiką. Priešingai, pasakodamas apie tai, jis siekia kalbėti būsimųjų kartų tikintiesiems, taip pat ir mums, idant padrąsintų mus liudyti ir paragintų įsipareigoti labiausiai vargstančiųjų labui. Tą patį mokymą su tokiu pačiu įsitikinimu mums perteikė apaštalas Jokūbas, kuris savo laiške pasitelkia stiprius ir įtaigius žodžius: „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? <…> Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.“ (Jok 2, 5–6. 14–17).

3. Tačiau būdavo momentų, kai krikščionys atidžiai nesiklausė šio kvietimo, užsikrėsdami pasaulietiška galvosena. Tačiau Šventoji Dvasia niekad nepaliovė kvietusi jų sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Ji pažadino daugelį vyrų ir moterų, įvairiais būdais aukojusių savo gyvenimą ir tarnavusių vargšams. Kiek daug istorijos puslapių per pastaruosius du tūkstantmečius buvo surašyta krikščionių, kurie paprastai ir nuolankiai, taip pat su didžiadvasiška meilės išmone tarnavo vargingiausiems broliams!

Tarp jų išsiskiria šventasis Pranciškus Asyžietis, kurio pavyzdžiu per šimtmečius sekė daugybė kitų šventų vyrų ir moterų. Jis nepasitenkino vien apkabindamas ir duodamas išmaldą raupsuotiesiems, bet nusprendė vykti į Gubio gyventi drauge su jais. Jis pats tame susitikime įžvelgė savo pašaukimo lūžį: „Kai gyvenau nuodėmėje, raupsuotųjų vaizdas man atrodė labai nemalonus, tačiau pats Viešpats mane atvedė pas juos, ir aš parodžiau jiems gailestingumo. Kai išėjau, tai, kas iš pradžių man atrodė bjauru, pasikeitė į sielos ir kūno saldybę“ (Testamentas 1–3). Šis liudijimas parodo perkeičiančią meilės galią ir krikščioniškojo gyvenimo stilių.

Apie vargšus neturime mąstyti tik kaip apie priėmėjus – tiek savanorių kartą per savaitę atliekamų gerų darbų, tiek spontaniškų geros valios gestų, kuriais siekiame nuraminti savo sąžinę. Tokios patirtys dažnai būna geros ir naudingos siekiant jautriau įsisąmoninti brolių reikmes, taip pat, kas nulemia neteisybes, – vis dėlto jos turėtų mus vesti į tikrą susitikimą su vargšais, taip pat į dalijimąsi, kuris turi tapti mūsų gyvenimo stiliumi. Maldos, mokinystės kelio ir atsivertimo evangelinį tikrumą patvirtina besidalijanti artimo meilė. Iš tokios gyvensenos kyla džiaugsmas ir dvasios giedrumas, nes savo ranka paliečiamas Kristaus kūnas. Jei norime iš tikrųjų sutikti Kristų, būtina paliesti jo kūną vargšų žaizdose, taip atsiliepiant į Eucharistijoje priimamą sakramentinę Komuniją. Šventojoje liturgijoje laužomas Kristaus Kūnas per besidalijančią meilę matomas vargingiausių brolių ir seserų veiduose. Visuomet aktualūs išlieka šventojo vyskupo Jono Auksaburnio žodžiai: „Jei nori pagerbti Kristaus kūną, neniekink jo dėl to, kad yra nuogas; gerbk eucharistinį Kristų ne šilkiniais drabužiais, tuo pat metu paniekindamas kitą Kristų, kuris už Bažnyčios sienų yra nuogas ir kenčia dėl šalčio“ (Hom. in Mattheum, 50, 3:PG 58) ).

Todėl esame kviečiami ištiesti ranką vargšams, susitikti su jais, pažvelgti jiems į akis, juos apkabinti, kad jie pajustų meilės šilumą, ištirpdančią uždarą vienišumo ratą. Į mūsų pusę ištiesta jų ranka yra taip pat pakvietimas išeiti iš mūsų tikrumo ir patogumo, atpažinti pačioje vargdienystėje glūdinčias vertybes.

4. Nepamirškime, kad Kristaus mokiniams vargdienystė pirmiausia yra kvietimas sekti vargdienį Jėzų. Tai sekimas paskui Jį ir ėjimas su Juo keliu, vedančiu į Dangaus Karalystės laimę (plg. Mt 5, 3; Lk 6, 20). Vargdienystė reiškia nuolankią širdį, gebančią priimti save kaip ribotą, nuodėmingą kūrinį ir atsispirti visagalybės pagundai, klaidinančiai nemirtingumo iliuzija. Vargdienystė yra širdies nuostata, neleidžianti žvelgti į pinigus, karjerą ar prabangą kaip į gyvenimo tikslą ir laimės sąlygą. Veikiau būtent vargdienystė sukuria sąlygas laisvai priimti asmenines ir visuomenines atsakomybes, nepaisant savo ribotumo, pasitikint Dievo artumu ir remiantis jo malone. Taip suprantama vargdienystė yra mastas, leidžiantis teisingai naudotis medžiaginėmis gėrybėmis, taip pat išgyventi santykius ir troškimus be egoizmo ir savinimosi (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2445).

Tetampa mums pavyzdžiu šventasis Pranciškus, tikros vargdienystės liudytojas. Būtent jis, kadangi žvilgsnį buvo įsmeigęs į Kristų, galėjo vargšuose Jį atpažinti ir Jam tarnauti. Jei norime savo indėliu veiksmingai prisidėti prie istorijos permainų, prie tikros plėtros, būtina įsiklausyti į vargšų šauksmą ir imtis kelti juos iš visuomeninio nušalinimo būklės. Drauge primenu mūsų miestuose ir bendruomenėse gyvenantiems vargšams, kad jie neprarastų jų gyvenimą ženklinančio evangelinio neturto suvokimo.

5. Žinome, kad šiandienos pasaulyje labai sunku aiškiai identifikuoti vargą. Vis dėlto jis kasdien kaip iššūkis iškyla prieš mūsų akis, jis matomas tūkstančių žmonių veiduose, paženklintuose skausmo, nušalinimo, piktnaudžiavimo, smurto, kankinimų ir kalinimų, karo, laisvės ir orumo atėmimo, neišsilavinimo ir analfabetizmo, nešvaros ir bedarbystės, prekybos žmonėmis ir vergijos, tremties ir skurdo, priverstinės migracijos. Vargas turi moterų, vyrų ir vaikų veidą: jie išnaudojami turint niekšingus interesus, sutrypiami iškrypusios valdžios ir pinigų logikos. Koks negailestingas ir nepabaigiamas susidarytų sąrašas, jei pridurtume vargą, nulemtą socialinio neteisingumo, moralinio skurdo, saujelės žmonių godumo, taip pat visuotinio abejingumo!

Deja, šiandien, kai vis daugiau turtų begėdiškai kaupiama nedaugelio privilegijuotųjų rankose, o tai dažnai lydi nelegalus ir žeidžiantis žmogaus orumo išnaudojimas, taip pat skandalingai visame pasaulyje, plačiuose visuomenės sluoksniuose plinta skurdas. Šio scenarijaus akivaizdoje neįmanoma likti abejingam, arba, kas būtų dar blogiau, rezignuoti. Skurdas gesina daugelio jaunų žmonių iniciatyvą ir trukdo jiems rasti darbo; skurdas atbukina atsakomybės pojūtį, skatina perduoti kitiems įgaliojimus ir ieškoti favoritų; skurdas užnuodija bendruomeniškumo versmes ir nepalieka vietos profesionalumui, taip sumenkindamas tų, kurie dirba ir gamina, nuopelnus, – į visa tai dera atsiliepti nauja gyvenimo ir visuomenės vizija.

Visi tie vargšai – kaip mėgdavo sakyti palaimintasis Paulius VI – priklauso Bažnyčiai pagal „evangelinę teisę“ (Kalba Vatikano II Susirinkimo antrosios sesijos atidarymo proga 1963 m. rugsėjo 29 d.) ir įpareigoja jų reikalui teikti esminę pirmenybę. Todėl palaimintos rankos, atsiveriančios priimti vargšus ir jiems padėti: tai rankos, teikiančios viltį. Palaimintos rankos, įveikiančios kultūros, religijos ir tautos barjerus, užpilančios paguodos aliejaus ant žmonijos žaizdų. Palaimintos rankos, atsiveriančios ir nieko neprašančios kaip atlygio, be „jeigu“, be „bet“ ir be „galbūt“: tai rankos, per kurias ant brolių nužengia Dievo palaiminimas!

6. Baigiantis Gailestingumo Jubiliejui norėjau padovanoti Bažnyčiai Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kad krikščionių bendruomenės visame pasaulyje taptų vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę paskutiniams ir labiausiai vargstantiems. Noriu, kad prie mano pirmtakų įsteigtų kitų Pasaulinių dienų, jau turinčių minėjimo tradiciją mūsų bendruomenių gyvenime, būtų pridėta ši Diena, papildanti jas Evangelijai būdingu elementu: ypatinga Jėzaus meile vargšams.

Kviečiu visą Bažnyčią, visus geros valios vyrus ir moteris, tą ypatingą dieną pažvelgti į visus tiesiančius savo rankas, prašančius pagalbos ir besišaukiančius mūsų solidarumo. Tai mūsų broliai ir seserys, sukurti ir mylimi vienintelio dangiškojo Tėvo. Ši Diena turi skatinti tikinčiuosius atmetimo ir švaistymo kultūrai priešpriešinti susitikimo kultūrą. Tuo pat metu noriu pakviesti visus, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos, konkrečios brolybės ženklan atsiverti bendrystei su vargšais ir kiekvienai solidarumo su jais formai. Dievas sukūrė dangų ir žemę visiems; deja, žmonės nustatė ribas, pastatė sienas ir barjerus, išduodami žmonijai skirtą pirminę dovaną, nuo kurios niekas neturėjo būti atskirtas.

7. Šiemet Pasaulinė vargšų diena minima lapkričio 19-ąją, 33-ąjį eilinį sekmadienį. Trokštu, kad krikščionių bendruomenės savaitę prieš šią Dieną angažuotųsi surengdamos daug draugiškų susitikimų, solidarumo ir broliškos pagalbos progų. Po to vargšus ir savanorius bus galima pakviesti bendrai dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje, kad dar autentiškesnė taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė, kurią švęsime po savaitės. Kristaus viešpatavimas galutinai atsiskleidžia Golgotoje, kai Nekaltasis prikalamas prie kryžiaus – vargšas, nuogas, viskuo apiplėštas jis įkūnija ir apreiškia Dievo meilės pilnatvę. Jo visiškas atsidavimas Tėvui, viena vertus, išreiškia visišką neturtą, kita vertus, pabrėžia Meilės, prikeliančios jį Velykų dieną naujam gyvenimui, galią.

Jei mūsų aplinkoje gyvena vargšai, kuriems reikia globos ir pagalbos, tą sekmadienį artinkimės prie jų: tai bus tinkamas momentas susitikti su Dievu, kurio ieškome. Kaip mus moko Šventasis Raštas (plg. Pr 18, 3–5; Žyd 13, 2), priimkime juos kaip privilegijuotus svečius prie stalo; jie gali tapti mokytojais ir padėti mums nuosekliau gyventi tikėjimu. Savo pasitikėjimu ir pasirengimu priimti pagalbą jie mums dalykiškai, dažnai džiaugsmingai, parodo, kaip svarbu gyventi tuo, kas esminga, ir visiškai atsiduoti Dievo apvaizdai.

8. Daugelio tą dieną konkrečiai įgyvendinamų iniciatyvų pagrindas visuomet tebūna malda. Nepamirškime, kad Tėve mūsų yra vargšų malda. Duonos prašymas išreiškia, kad Dievui patikime pamatinius savo gyvenimo poreikius. Tai, ko Jėzus mus moko toje maldoje, išreiškia ir talpina šauksmą tų, kurie kenčia dėl egzistencinio netikrumo ar būtinų dalykų stokos. Į mokinių prašymą išmokyti melstis jis atsakė vargšų žodžiais, kuriais kreipiamasi į vienintelį Tėvą, kuriame visi suvokia esą broliai. Tėve mūsų yra malda, kuria meldžiamės daugiskaita: prašome duonos, kuri yra „mūsų“, o iš to seka gebėjimas dalytis, dalyvauti ir bendra atsakomybė. Toje maldoje visi atpažįstame poreikį nugalėti bet kokią egoizmo formą, kad pasiektume tarpusavio priėmimo džiaugsmą.

9. Prašau brolių vyskupų, kunigų ir diakonų – jų pašaukimas susijęs su misija remti vargšus, prašau pašvęstųjų asmenų, draugijų ir judėjimų, taip pat visų savanorių angažuotis, kad ši Pasaulinė vargstančiųjų diena taptų tradicija ir konkrečiu indėliu evangelizuojant šiandienos pasaulį.

Ši nauja Pasaulinė diena tetampa stipriu raginimu mūsų, tikinčiųjų, sąžinei, kad vis labiau įsitikintume tuo, jog dalijimasis su vargšais leidžia mums suprasti giliausią Evangelijos tiesą. Vargšai nėra problema: jie yra išteklius, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume.

 

Iš Vatikano, 2017 m. birželio 13 d.

Šv. Antano Paduviečio minėjimas

Atlaidai besimeldžiantiems Gailestingumo vainikėlio malda

Atlaidai besimeldžiantiems Gailestingumo vainikėlio malda

Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriato informacinis pranešimas

 

Neseniai Lietuvos vyskupų konferenciją pasiekė Apaštalinės penitenciarijos raštas, informuojantis, kad Šventasis Tėvas Pranciškus palankiai priėmė Vilniaus arkivyskupo metropolito ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko Gintaro Grušo 2017 m. gegužės 9 d. prašymą dėl visuotinių atlaidų įprastinėmis sąlygomis suteikimo visiems tikintiesiems, kurie Lietuvoje pamaldžiai melsis Dievo Gailestingumo vainikėlio malda. Čia pateikiame nutariamąją Apaštalinės penitenciarijos rašto dalį:

 «Visuotiniai atlaidai įprastomis sąlygomis (sakramentine išpažintimi, Eucharistine komunija ir malda Vyriausiojo Pontifiko intencija) suteikiami tam tikinčiajam, kuris su nuoširdžia atgaila bei skatinamas meilės Lietuvos teritorijoje esančioje bažnyčioje ar oratorijoje pamaldžiai melsis Dievo Gailestingumo vainikėlio malda prieš viešai išstatytą arba tabernakulyje saugomą Švenčiausiąjį Eucharistijos Sakramentą.

Lygiai taip pat visuotiniai atlaidai įprastomis sąlygomis, išskyrus atvejus, nurodytus Atlaidų sąvado Nr. 24 ir 25, suteikiami tiems tikintiesiems, kurie dėl ligos (ar kitos pateisinamos priežasties) negalėtų išeiti iš savo namų, bet su pasitikėjimu ir nuoširdžiai, tiek trokšdami Gailestingumo sau, tiek pasiruošę dalytis juo su kitais, melstųsi Dievo Gailestingumo vainikėlio malda.

Kitais panašiais atvejais suteikiami daliniai atlaidai.

Tai, kas čia surašyta, galios visą laiką, be jokio brevės formos Apaštališkojo laiško išsiuntimo. Jokie priešingi nuostatai negalioja.»

 

Kokie atvejai nurodyti Atlaidų sąvado Nr. 24 ir 25?

Nr. 24 nustato, kad nuodėmklausiai gali pakeisti darbą, už kurį suteikiami atlaidai, arba sąlygas jiems gauti tiems tikintiesiems, kurie, sukliudyti teisėtų kliūčių, negali jo atlikti arba negali išpildyti vienos, kelių ar visų jiems atlikti reikalingų sąlygų.

Minėto Sąvado Nr. 25 nustato, kad be Nr. 24 nustatytų nuodėmklausių teisių, hierarchai arba vietos ordinarai savo jurisdikcijoje esantiems tikintiesiems, kurie yra tokiose vietose, kur negali prieiti išpažinties arba priimti Komunijos, dar gali leisti gauti visuotinius atlaidus neatlikus išpažinties ir nepriėmus Komunijos, jei šie širdyje gailisi dėl savo nuodėmių ir ketina priimti abu minėtus sakramentus pirmai progai pasitaikius.

 

Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas

Vilnius, 2018 m. spalio 5 d.

Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje programa

Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje programa

Jo Šventenybė popiežius Pranciškus 2018 m. rugsėjo 22–25 d. su apaštaliniu vizitu lankys tris Baltijos šalis: Lietuvą, Latviją ir Estiją. Susitikti su popiežiumi Lietuvoje bus galima rugsėjo 22–23 d. Vilniuje ir Kaune. Šventojo Sosto spaudos salė skelbia vizito programą.

 

JO ŠVENTENYBĖS POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS APAŠTALINIS VIZITAS LIETUVOJE
2018 m. rugsėjo 22–23 d.

 

Šeštadienis, rugsėjo 22 d.
ROMA–VILNIUS

7.30 val.
Išvykimas lėktuvu iš Romos oro uosto / Fiumicino į Vilnių

11.30 val.
Atvykimas į Vilniaus tarptautinį oro uostą
PASISVEIKINIMO CEREMONIJA
MANDAGUMO VIZITAS PAS PREZIDENTĘ Prezidento rūmuose
SUSITIKIMAS SU VALDŽIOS IR VISUOMENĖS ATSTOVAIS, DIPLOMATINIO KORPUSO NARIAIS S. Daukanto aikštėje

16.30 val.
AUŠROS VARTŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS, GAILESTINGUMO MOTINOS, KOPLYČIOS LANKYMAS
SUSITIKIMAS SU JAUNIMU Katedros aikštėje
Apsilankymas Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje

 

Sekmadienis, rugsėjo 23 d.
VILNIUS–KAUNAS–VILNIUS

8.15 val.
Išvykimas į Kauną
ŠV. MIŠIOS Kauno Santakos parke
VIEŠPATIES ANGELO MALDA Kauno Santakos parke
Pietūs su vyskupais Kauno kurijos rūmuose
SUSITIKIMAS SU KUNIGAIS, VIENUOLIAIS (-ĖMIS), PAŠVĘSTAISIAIS (-SIOMIS), SEMINARISTAIS Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje
Išvykimas į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų Vilniuje
OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS LANKYMAS IR MALDA

 

Pirmadienį, rugsėjo 24 d., popiežius vyks į Latviją, o antradienį, rugsėjo 25 d. – į Estiją.

Norintys savarankiškai dalyvauti šv. Mišiose ir (arba) jaunimo susitikime su popiežiumi registruotis internetu galės nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. Ketinantys šiuose susitikimuose dalyvauti su parapijos bendruomene, kviečiami jau dabar kreiptis į savo parapijos, bažnyčios kunigus. Į kitus renginius registracija nenumatoma.

Popiežiaus žinia gavėniai

Popiežiaus žinia gavėniai

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 2018 m. gavėnios proga

„Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12)

Brangūs broliai ir seserys!

Štai ir vėl artinasi Viešpaties Velykos! Rengiantis joms Dievo Apvaizda kasmet pasiūlo gavėnią, „mūsų atsivertimo sakramentinį ženklą“ [1], skelbiantį bei įgyvendinantį galimybę visa širdimi ir visu gyvenimu atsigręžti į Viešpatį.

Šiais metais šita žinia trokštu padėti visai Bažnyčiai šį malonės metą išgyventi kupinai džiaugsmo bei tiesos ir tai darau vadovaudamasis Jėzaus žodžiais Mato evangelijoje: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12).

Šie žodžiai yra kalboje apie laiko pabaigą ir buvo ištarti Jeruzalėje, Alyvų kalne, kur prasidės Viešpaties kančia. Atsakydamas į mokinių klausimą, Jėzus skelbia didžiulius išmėginimus bei nusako situaciją, kurioje gali atsidurti tikinčiųjų bendruomenė: skausmingų įvykių akivaizdoje keli netikri pranašai daugelį apgaus, todėl meilė, kuri yra visos Evangelijos šerdis, gali užgesti.

Netikri pranašai

Įsiklausykime į šį Evangelijos tekstą ir paklauskime savęs: kokį pavidalą gali įgyti šie netikri pranašai?

Jie gali priminti „gyvačių kerėtojus“, kurie pasinaudoja žmonių emocijomis, kad juos pavergtų ir vestų ten, kur nori. Kiek daug Dievo vaikų yra apakinti akimirksnio malonumų, painiojamų su laime! Kiek vyrų ir moterų gyvena pavilioti apgaulingo pinigų spindesio, paverčiančio juos vien pelno ir žemų interesų vergais! Kiek daug gyvena manydami, jog jiems pakanka jų pačių, ir galop tapdami vienatvės grobiu!

Kiti netikri pranašai yra „šarlatanai“, kaip atsaką į kančią siūlantys paprastus ir greitus sprendimus, priemones, kurios pasirodo esančios visiškai neveiksmingos: kokiai daugybei jaunuolių kaip panacėja siūlomi narkotikai, „pasinaudok ir išmesk“ santykiai, lengvo, bet nesąžiningo pasipelnymo galimybė! O kiek dar panirusiųjų į visiškai virtualų gyvenimą, kur santykiai atrodo paprastesni bei spartesni, kol galop dramatiškai atsiskleidžia kaip stokojantys prasmės! Tokie beverčius dalykus siūlantys apgavikai atima tai, kas vertingiausia, – kilnumą, laisvę ir gebėjimą mylėti. Apgaulinga tuštybė skatina mus pūstis kaip povus, kad paskui apsijuoktume; o iš apsijuokimo sunku išbristi. Nestebėtina: demonas, kuris yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), blogį pateikia kaip gėrį, o melą – kaip tiesą, kad sujauktų žmogaus širdį. Todėl kiekvienas iš mūsų yra pašauktas pažvelgti į savo širdį ir ištirti, ar nepasiduodame tų netikrų pranašų melui. Turime išmokti žvelgti giliau, nepaviršutiniškai ir atpažinti, kas mumyse palieka gerus ir tvarius pėdsakus, kadangi tai ateina iš Dievo ir tikrai tarnauja mūsų gerovei.

Šalta širdis

Aprašinėdamas pragarą, Dantė Aligjeris įsivaizduoja velnią, sėdintį ledo soste [2]; jis gyvena uždusintos meilės speige. Tad dabar paklauskime: kaip mumyse atšąla meilė? Kokie ženklai rodo, kad meilei mumyse kyla grėsmė išblėsti?

Meilę pirmiausia gesina godulystė pinigų, „visų blogybių šaknis“ (1 Tim 6, 10), paskui – Dievo atmetimas ir, vadinasi, atsisakymas ieškoti paguodos Jame, pirmenybę Dievo žodžio bei sakramentų atžvilgiu teikiant savo nevilčiai [3]. Visa tai virsta smurtu, nukreiptu į tuos, kurie laikomi grėsme mūsų „tikrumui“, – į negimusį kūdikį, pasiligojusį garbaus amžiaus žmogų, pro šalį keliaujantį svečią, ateivį, bet sykiu ir į mūsų lūkesčių neatitinkantį artimą.

Tokį meilės atšalimą liudija ir kūrinija: žemė užnuodyta nerūpestingai ir abejingai išmestomis atliekomis; jūroms, irgi užterštoms, deja, taip pat tenka priglausti gausybės laivo sudužimą patyrusių priverstinių migrantų palaikus; dangus – pagal Dievo planą skirtas giedoti giesmes jo garbei – yra raižomas mirties įrankius barstančių mašinų.

Meilė atšąla ir mūsų bendruomenėse: apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium mėginau nusakyti aiškiausius tokio meilės stygiaus ženklus: tai savanaudiškas vangumas, bergždžias pesimizmas, pagunda izoliuotis bei įsitraukti į nepaliaujamus brolžudiškus karus, supasaulėjusi mąstysena, skatinanti užsiimti vien tuo, kas regima, ir slopinanti užsidegimą misionieriauti [4].

Ką daryti?

Jei savyje ir savo aplinkoje pastebime minėtuosius ženklus, Bažnyčia, mūsų Motina ir Mokytoja, išvien su karčiu tiesos vaistu šiuo gavėnios metu siūlo ir saldžią gydymo priemonę – maldą, išmaldą ir pasninką.

Skirdami laiko maldai, savo širdžiai leidžiame atrasti slaptus melus, kuriais apgaudinėjame patys save [5], ir galop imti ieškoti Dievo paguodos. Jis yra mūsų Tėvas ir trokšta, kad mes gyventume.

Išmalda išlaisvina iš godumo ir padeda mums atrasti, kad kitas yra mano brolis: tai, ką turiu, niekada nepriklauso vien man. Kaip norėčiau, kad išmaldos dalijimas virstų visų tikra gyvensena! Kaip norėčiau, kad mes, kaip krikščionys, sektume apaštalų pavyzdžiu ir galimybę dalytis su kitais savo gėrybėmis laikytume bendrystės, kuria gyvename Bažnyčioje, konkrečiu liudijimu. Šiuo atžvilgiu pakartoju šventojo Pauliaus paraginimą, kuriuo jis kvietė korintiečius surengti rinkliavą Jeruzalės bendruomenei: „Tai naudinga jums“ (2 Kor 8, 10). Tai ypač galioja gavėnios metu, kai daug organizacijų renka aukas vargstančioms Bažnyčioms ir vargstantiems žmonėms. Tačiau, kaip norėčiau, kad ir mūsų kasdienių santykių srityje kiekvieną pagalbos prašantį brolį laikytume dieviškosios Apvaizdos kreipimusi: kiekviena išmalda yra proga prisidėti prie Dievo rūpinimosi savo vaikais! Jei šiandien manimi naudojasi, kad padėtų mano broliui, tai argi Jis, nepralenkiamas dosnumu, rytoj nepasirūpins ir mano poreikiais? [6]

Pagaliau pasninkas atima iš mūsų smurto jėgą, nuginkluoja mus ir yra svarbi proga augti. Viena vertus, mums leidžiama patirti tai, ką išgyvena tie, kurie stokoja būtiniausių dalykų ir pažįsta kasdienį alkį. Kita vertus, juo išreiškiama mūsų dvasios, alkstančios gėrio ir trokštančios Dievo gyvenimo, būklė. Pasninkas mus supurto, padaro dėmesingesnius Dievui bei artimui, atgaivina norą paklusti Dievui, kuris vienintelis numalšina mūsų alkį.

Norėčiau, kad mano balsas peržengtų Katalikų Bažnyčios ribas ir pasiektų jus visus, geros valios vyrai ir moterys, kurie esate atviri išgirsti Dievo balsą. Jei jus, kaip ir mus, liūdina pasaulyje plintantis neteisingumas, jei jums rūpi širdis ir veiksmus paralyžiuojantis speigas, jei regite, kaip pražūtin ritasi buvimo vienos žmonių šeimos nariu prasmė, prisidėkite prie mūsų kartu šaukdamiesi Dievo, kartu pasninkaudami ir kartu duodami tai, ką įmanoma, vargstantiems broliams!

Velykų ugnis

Pirmiausia Bažnyčios narius kviečiu uoliai žengti gavėnios keliu dalijant išmaldą, pasninkaujant ir meldžiantis. Jei kartais atrodo, jog meilė daugelio širdyse gęsta, ji visada liepsnoja Dievo širdyje! Jis mums visada dovanoja naujų progų vėl imti mylėti.

Gera proga tam ir šiais metais bus iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kviečianti švęsti Sutaikinimo sakramentą Eucharistinės adoracijos kontekste. 2018-aisiais ji vyks kovo 9-ąją, penktadienį, ir 10-ąją, šeštadienį, ir įkvėpimo semsis iš Ps 130, 4 žodžių: „Tu turi galybę atleisti.“ Kiekvienoje vyskupijoje bent viena bažnyčia bus atvira viena po kitos 24 valandas, suteikdama galimybę adoracijos maldai ir sakramentinei išpažinčiai.

Velyknaktį vėl išgyvensime įtaigias Velykų žvakės uždegimo apeigas: sklindanti iš „naujos ugnies“, šviesa pamažu išsklaidys tamsą ir apšvies liturginį susirinkimą. „Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą“ [7], kad visi galėtume dar kartą išgyventi mokinių iš Emauso patirtį. Girdint Viešpaties žodį ir maitinantis Eucharistijos duona, mūsų širdys teužsidega tikėjimu, viltimi ir meile.

Nuoširdžiai jus laiminu ir už jus meldžiuosi. Neužmirškite melstis už mane.

Vatikanas, 2017 m. lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų iškilmė

PRANCIŠKUS

IŠNAŠOS

[1] Romos mišiolas, Gavėnios pirmojo sekmadienio Pradžios malda.

[2] „Skausmų ir sielvartų šalies vadovas, krūtinę savo iš ledų iškišęs“ (Pragaras, XXXIV, 28–29).

[3] „Keista, bet dažnai baiminamės paguodos, būti paguosti. Negana to, savo liūdesyje bei neviltyje jaučiamės saugesni. Ar žinote kodėl? Todėl, kad liūdesyje jaučiamės esą tarsi pagrindiniai veikėjai. Paguodoje, priešingai, pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia“ (Viešpaties angelo malda, 2014 12 07).

[4] 76–109.

[5] Plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 33.

[6] Plg. Pijus XII. Enciklika Fidei donum, III.

[7] Romos mišiolas, Velyknaktis, Žiburių liturgija.

Ligonių diena

Ligonių diena

Popiežius PRANCIŠKUS

Žinia 26-osios Pasaulinės ligonių dienos proga

Mater Ecclesiae: „Štai tavo sūnus <…> Štai tavo motina! Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 26–27)

2018 m. vasario 11-oji

Brangūs broliai ir seserys,

Bažnyčios tarnystė ligoniams ir tiems, kurie jais rūpinasi, turi būti tęsiama su nuolat atnaujinama energija ir ištikimybe pagal Viešpaties paraginimą (plg. Lk 9, 2–6; Mt 10, 1–8; Mk 6, 7–13) ir labai iškalbingą Bažnyčios Steigėjo ir Mokytojo pavyzdį.

Šiais metais Pasaulinės ligonių dienos tema yra žodžiai, kuriuos iškeltas ant kryžiaus Jėzus skiria savo motinai Marijai ir Jonui: „Štai tavo sūnus <…> Štai tavo motina! Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 26–27).

1. Šie Viešpaties žodžiai nušviečia Kryžiaus slėpinio gelmę. Tai nėra beviltiška tragedija, bet vieta, kur Jėzus parodė savo šlovę ir perteikia savo paskutinę meilės valią, kuri tampa krikščionių bendruomenės ir kiekvieno mokinio gyvenimo taisykle.

Pirmiausia Jėzaus žodžiai kildina motiniškąjį Marijos pašaukimą visos žmonijos atžvilgiu. Ji bus ypač savo Sūnaus mokinių motina, jais rūpinsis ir lydės juos kelyje. Žinome, kad motiniškas rūpinimasis sūnumi ar dukra apima tiek medžiaginius, tiek dvasinius ugdymo aspektus.

Neapsakoma kryžiaus kančia perveria Marijos sielą (plg. Lk 2, 35), tačiau jos neparalyžiuoja. Priešingai, prasideda jos, kaip Viešpaties motinos, naujas atsidavimo kelias. Jėzus ant kryžiaus rūpinasi Bažnyčia ir visa žmonija, ir Marija pašaukta dalyvauti jo rūpinimesi. Apaštalų darbuose aprašomame Šventosios Dvasios išliejime Sekminių dieną parodoma, kad Marija pradėjo vykdyti savo užduotį pirmojoje Bažnyčios bendruomenėje. Tai užduotis, kuri niekuomet nesibaigia.

2. Mylimasis mokinys Jonas įkūnija Bažnyčią ir mesijinę tautą. Jis turi pripažinti Mariją kaip savo motiną. Pripažindamas ją motina, Jonas turi ją priimti, joje kontempliuoti mokinio pavyzdį, taip pat Jėzaus jai patikėtą motiniškąjį pašaukimą drauge su tuo susijusiais rūpesčiais bei planais: tai Motina, mylinti ir gimdanti vaikus, gebančius mylėti pagal Jėzaus įsakymą. Taip motiniškasis Marijos pašaukimas rūpintis vaikais pereina Jonui ir visai Bažnyčiai. Visa mokinių bendruomenė įtraukiama į motinišką Marijos pašaukimą.

3. Jonas kaip mokinys, viskuo dalijęsis su Jėzumi, žino, jog Mokytojas trokšta visus žmones nuvesti į susitikimą su Tėvu. Jis gali paliudyti, kad Jėzus sutikdavo daug žmonių, kurių sirgo dvasia, nes buvo pilni puikybės (plg. Jn 8, 31–39), taip pat kenčiančių nuo kūno ligos (plg. Jn 5, 6). Jis visiems dovanojo gailestingumą ir atleidimą, o ligoniams ir fizinį išgydymą, ženklinantį pilnatvišką gyvenimą Karalystėje, kur bus nušluostyta kiekviena ašara. Kaip Marija, mokiniai pašaukti rūpintis vienas kitu, bet ne tik tuo. Jie žino, jog Jėzaus širdis yra atverta visiems be išimties. Visiems turi būti skelbiama Karalystės Evangelija, o krikščionių artimo meilė skirta visiems, kam jos reikia, tiesiog todėl, kad jie yra Dievo vaikai.

4. Tas motiniškas Bažnyčios pašaukimas vargstančiųjų ir sergančiųjų atžvilgiu dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje buvo konkrečiai įgyvendinamas daugybe ligoniams skirtų iniciatyvų. Nedera pamiršti tos aukojimosi istorijos. Ji ir šiandien tęsiasi visame pasaulyje. Šalyse, kur egzistuoja pakankamai veiksmingos viešosios sveikatos apsaugos sistemos, katalikiškų kongregacijų, vyskupijų ir jų įsteigtų ligoninių veikla siekiama ne tik teikti kokybišką medicinos pagalbą, bet taip pat ir žmogų traktuoti kaip svarbiausią gydymo procese, o mokslinius tyrimus vykdyti gerbiant gyvybę ir krikščioniškąsias moralines vertybes. Šalyse, kuriose sveikatos apsaugos sistemos nepakankamai išplėtotos arba jų nėra, Bažnyčia sveikatos apsaugos srityje siekia suteikti žmonėms tai, kas įmanoma, kovojant su kūdikių mirtingumu ir kai kuriomis plačiai paplitusiomis ligomis. Ji visur siekia padėti, nors ne visada gali išgydyti. Bažnyčios kaip „karo lauko ligoninės“, atviros visiems gyvenimo sužeistiesiems, įvaizdis yra labai konkreti tikrovė, nes kai kuriose pasaulio vietose tik misionierių ir vyskupijų ligoninės teikia žmonėms būtinąją pagalbą.

5. Ligoniams teikiamos tarnystės ilgos istorijos atminimas yra pagrindas džiaugtis krikščionių bendruomenei, pirmiausia tiems, kurie mūsų laikais vykdo šią tarnystę. Tačiau reikia pažvelgti į praeitį, pirmiausia todėl, kad būtume jos praturtinti. Turime iš jos mokytis: didžiadvasiškumo iki visiško atsidavimo, kaip darė daugelis ligoniams tarnaujančių institutų steigėjų; mokytis meilės įkvėpto kūrybingumo, pasireiškusio daugelį amžių vykdytose iniciatyvose; angažuotis į mokslinius tyrinėjimus, siekiant pasiūlyti ligoniams naujovišką ir patikimą gydymą. Šis praeities paveldas padeda gerai planuoti ateitį. Pavyzdžiui, katalikiškas ligonines apsaugant nuo gresiančio verslininkiško požiūrio, pagal kurį visame pasaulyje sveikatos apsaugą siekiama taikyti prie rinkos, o to padarinys galiausiai yra vargšų atmetimas. Organizacinis sumanumas ir meilė reikalauja, kad būtų gerbiamas ligonio asmens orumas ir kad jis visuomet išliktų gydymo proceso centre. Tokių nuostatų turi laikytis ir krikščionys, dirbantys viešosiose struktūrose, būdami pašaukti savo tarnyste teikti gerą Evangelijos liudijimą.

6. Jėzus paliko Bažnyčiai dovaną – savo gydymo galią. „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: <….> Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16, 17–18). Apaštalų darbuose skaitome apie išgydymus, įvykusius per Petrą (plg. Apd 3, 4–8), taip pat per Paulių (plg. Apd 14, 8–11). Jėzaus dovaną atitinka Bažnyčios užduotis: žvelgti į ligonius tokiu pačiu žvilgsniu kaip Viešpats, kupinu švelnumo ir užuojautos. Sveikatos apsaugos sielovada yra ir visuomet išliks būtina ir esminė užduotis, kurią dera įgyvendinti su vis nauju užmoju, pradedant nuo parapijų bendruomenių iki pat geriausių sveikatos apsaugos institucijų. Čia negalima neatsiminti švelnumo ir ištvermės, su kuriais daugelis šeimų rūpinasi savo chroniškai sergančiais ar labai neįgaliais vaikais, tėvais ir giminaičiais. Šeimoje teikiama globa yra ypatingas meilės liudijimas žmogui; tai turi būti palaikoma deramu pripažinimu ir remiama tinkama politika. Todėl gydytojai ir slaugytojai, kunigai, pašvęstieji asmenys ir savanoriai, šeimų nariai ir visi įsitraukusieji į ligonių globą dalyvauja toje Bažnyčios misijoje. Tai bendra atsakomybė, kuri praturtina kiekvieno žmogaus kasdienės tarnystės vertę.

7. Švelnumo Motinai Marijai norime patikėti visus, kurių serga dvasia ar kūnas, kad ji stiprintų jų viltį. Jos prašome taip pat padėti mums priimti savo sergančius brolius. Bažnyčia žino, kad jai reikia specialios malonės tinkamai atlikti evangelinę tarnystę ligonių slaugos srityje. Visi susivienykime atkakliai maldaudami Viešpaties Motiną, kad kiekvienas Bažnyčios narys su meile išgyventų pašaukimą tarnauti gyvybei ir sveikatai. Tegul Mergelė Marija lydi maldos užtarimu šią 26-ąją Pasaulinę ligonių dieną; tepadeda Ji ligoniams išgyventi savo kančias susivienijus su Viešpačiu Jėzumi ir tepalaiko tuos, kurie jais rūpinasi. Visiems – ligoniams, sveikatos apsaugos darbuotojams ir savanoriams – iš širdies teikiu apaštališkąjį palaiminimą.

Iš Vatikano, 2017 m. lapkričio 26 d., Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė

PRANCIŠKUS

Popiežiaus intencija gruodžio mėnesiui

Popiežiaus intencija gruodžio mėnesiui

Už senyvo amžiaus žmones

Pasaulinis popiežiaus maldos tinklas pirmadienį paskelbė popiežiaus intencijų video žinią gruodžio mėnesiui. Šventasis Tėvas kviečia melstis už senolius, jų neužmiršti, o globoti, nes senoliai saugoja tautos patirtį, atmintį ir išmintį, ir gali prisidėti prie ateities kartų ugdymo. Intencijų video žinioje popiežius Pranciškus primena tai, ką pasakė Senolių susitikime Vatikane 2014 metais. Popiežiaus Pranciškaus vadovautame susitikime dalyvavo tūkstančiai Romos vyskupijos senolių, įskaitant popiežių emeritą Benediktą XVI. Popiežius intencijų video žinioje primena ir ragina:

„Tauta, kuri negloboja senelių, kuri su jais pagarbiai nesielgia, neturi ateities.

Senoliai saugo išmintį.

Jiems pavesta perduoti gyvenimo, šeimos, bendruomenės ir tautos istorijos patirtį.

Neužmirškime senyvo amžiaus žmonių, kad jie, savo šeimų ir krikščioniškų bendruomenių remiami, savo išmintimi ir patirtimi prisidėtų prie ateities kartų ugdymo.“