Kategorija – Bendruomenė

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

„Eik, – sako man širdis, – ieškok jo veido!“

Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! (Ps 27,8)

 

Liko jau tiek nedaug iki Kalėdų. Dienas jau galima skaičiuoti ant pirštų. Jau vis garsiau galima girdėti kalėdines dainas. Ir vis dar ieškome… Bandysiu ir aš surasti tas kelias mintis, kurios vis dar bando slėptis širdies kampučiuose, nedrįsdamos viešai pasirodyti.

Mielas skaitytojau, regiu Tave kaip savo draugą, kuriam noriu parašyti laišką. Laišką, kuriame įdedu dalelę savo gyvenimo, kuriame aš ieškau Tavojo veido ir leidžiu akies krašteliu pamatyti savąjį. Norėčiau palikti kuo didesnius tarpus tarp eilučių, kad galėtum ieškoti to, kas nepasakyta. Ieškoti…

Besibaigiant advento laikui, vis nepaliaujam ieškoję: dovanų, minčių, prasmių, tikrų draugų, šeimos narių, Viešpaties veido… Adventas – ieškojimų metas. Žinoma, visada yra lengviau, kai už Tave ieškoma, surandama, nes ir taip, rodos, to streso užtektinai. Tačiau tikrasis džiaugsmas aplanko tada, kai gali pats garsiai sušukti: „Eureka!“ O mums šiandien dar daug ko reikia ieškoti ir atrasti.

Vaikai mielai ieško šokoladuko, paslėpto už adventinio kalendoriaus durelių. Tik komercija daugiau nieko ir nebepasiūlo, vien saldų momentinį prisiminimą, kol jis tirpsta burnoje. Džiaugiuosi, kad mūsų miesto vaikai ir suaugusieji atsiliepė į kvietimą savo dovanėlėmis pradžiuginti ir kitus vaikus, kurie svajoja apie tikrą Kalėdų džiaugsmą. Taip suteikdami saldžiam laukimui ir prasmės pajautimo. Atnešdami dovanas prie altoriaus mažieji liudija, kad vaikai laukia ir ieško ne vien dovanų. Jie, kaip ir mes daugelis, ieško Viešpaties veido. Ieško to mylinčio Dievo – Kūdikėlio, kuris ateitų į jų namus, jų šeimą. Jie taip pat nori, kad šeimos nariai vienas kitam galėtų surasti daugiau laiko ir dėmesio.

Kaip bebūtų paradoksalu, dažnai tenka ieškoti ir pačių namų. Šventoji Šeima (Marija su Juozapu) ieškojo namų ateinančiam į pasaulį kūdikiui. Ir jiems tais namais tapo paprastutis tvartelis, tačiau nepaprastai turtingas savo šilumos ir jaukumo, žmonių tarpusavio meilės ir pagarbos. Taigi, norisi paklausti, ar aš gyvenu namie? Ką galėčiau atsakyti manęs klausiančiam, kur yra mano namai? Ar tai tolygu nurodomam adresui? Ką pasakytų tie migruojantys šeimos nariai, draugai, pažystami, kurių adresai nuolat kinta? Ar jie turi namus?

Kelių savo draugų to paklausiau ir jie nuoširdžiai bandydami atsakyti, turėjo sustoti ir truputį pamąstyti. Namai yra kur kas daugiau nei adresas, kuriuo galiu būti surastas. Tai šventa vieta, kurioje gera būti, kurioje norisi pasilikti su brangiausiais žmonėmis. Ten, kur galiu parodyti kitam ir pirmiausia sau pačiam savo veidą. Vieta, kur žmogus pasijunta žmogumi, mylimu, svarbiu, gerbiamu, išgirstamu. Ir visai nesvarbu, kur aš tą vieta surasiu: Anykščiuose, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje ar kitame pasaulio kampelyje.

Norint surasti, dažnai tenka išeiti. Norint atrasti tikruosius namus, kartais prireikia juos palikti. Norint atrasti iš naujo artimo žmogaus veidą, reikia išeiti iš kasdieniškų darbų, intrigų ir perdėtų emocijų sūkurio. Norint surasti Viešpaties veidą, reikia leisti širdžiai eiti jo ieškoti.

Adventas nori mus pakviesti tokiai ryžto reikalaujančiai kelionei ir ieškojimams. Pakviesti ne vien puošti mūsų laikinas buveines, bet ir padaryti jas tikrais namais, į kuriuos norėtųsi sugrįžti, kuriuose norėtųsi sulaukti Ateinančiojo. Kur, kaip rašo vaikai, jie galėtų būti visi viena šeima.

Yra pokalbis tarp Dievo ir žmogaus, kuriame dangiškasis Tėvas nori išnuomoti Sūnui namą. Žmogus pirma siūlo du kambarius, dar iš bėdos galėtų tris išnuomoti. Dievas norėtų išsinuomoti visą namą, bet žmogus nelabai nori, nes jam pačiam reikia erdvės. Dangaus Tėvas garantuoja, kad jis nebus išmestas į gatvę ir tos erdvės jam atsiras daugiau nei kada turėjo, kai tame name apsigyvens Jo Sūnus. Kadangi žmogui visa tai pasirodė rizikinga ir nesuprantama, jis teatsakė, kad pagalvos. O Dievas pasakė: „Galiu palaukti. Man čia patinka.“ (visas pasakojimas knygoje „Eik į savo kambarėlį“ psl. 21-22).

Advento laikas skirtas nuoširdiems atsakymams, jų ieškojimams. Kiek aš galėčiau vietos skirti Dievo Sūnui? Kokios baimės neleidžia plačiai atverti duris Ateinančiajam? Dievui patinka mūsų širdies buveinė. Jis norėtų apsigyventi, „neišmetant mūsų į gatvę“. Todėl ir laukia kantriai, kol mes busime pasirengę atsakyti Jam, priimti Jį, gyventi su Juo.

Mielas Drauge, vis dar ieškau Tavojo veido. Širdies raginamas einu ieškoti Viešpaties veido. Ir tie ieškojimai mane veda prie prakartėlės, prie žmogaus, kuriuo tapo Viešpats. Prie Tavęs, sukurto į Dievą panašų. Neslėpk savo veido.

 

Kun. Mindaugas Šakinis

 

Džiaugsminga diena

Džiaugsminga diena

Prieš pat Visų šventųjų bei Vėlinių minėjimą, praėjusį šeštadienį (spalio 27 d.), Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Anykščių skyriaus nariai sulaukė tam pačiam sambūriui priklausančių svečių iš Pasvalio. Susitikimą pradėjome Eucharistijos šventimu Anykščių šv. Mato bažnyčioje, kur kartu su klebonu kun. Petru Baniuliu šv. Mišias taip pat aukojo mūsų parapijoje nemaža metų vikaravęs, o šiuo metu Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje besidarbuojantis kun. Nerijus Papirtis. Pasistiprinę Gyvąja duona, susitikimą tęsėme Parapijos namuose, kur, išklausę diakono Viliaus Valionio pranešimo apie Šventojo Tėvo vizito į Lietuvą reikšmę, pasidalinome į keletą grupelių. Jose dalinomės mintimis apie šio išskirtinio istorinio įvykio prasmę savo gyvenimuose. Dažnas pasisakiusysis kalbėjo apie jam įstrigusį popiežiaus raginimą atsigręžti į savo tautos praeitį bei subrandintą ryžtą permąstyti savo gyvenimą, ieškant būdų dvasiškai tobulėti. Kunigo vikaro žodžiais tariant: „Šventojo Tėvo vizito metu dažnas išgyvenome dvasinį pakilimą, subrandinome pasiryžimą keistis. Dabar turime savęs klausti: ‚O ką darysiu su šiuo pasiryžimu toliau? Ar jam bus lemta būti įgyvendintam? O gal jis taip ir išnyks nepalikęs ryškesnio pėdsako mano gyvenime?‘“ Tose pačiose grupelėse svarstėme apie bendruomenės reikšmę kiekvieno krikščionio „šventėjimo kelyje“, kokią paramą gauname bei su kokiomis kliūtims susiduriame. Neretas sutiko, jog dvasiniam tobulėjimui bendruomenė tiesiog būtina, o kunigo vikaro teigimu: „Tik santykyje su kitu atsiskleidžia tikrosios mano asmeninės savybės. Kol esu vienas, manau, jog esu beveik tobulas krikščionis, tačiau susidūręs su kitu, pastebiu, kiek daug jo trūkumų man nevalingai kelia pasipiktinimą. Esame lyg du ežiukai, kurie turi laikytis saugaus atstumo arba žmonių santykiuose – pagarbos, kad mūsų „spygliai“ vienas kito nesužeistų.“ Be dvasinių pokalbių stiprinomės Česalvos su meile virtais pietumis – gardžiausiais pietumis pasaulyje! – bei vieni kitų atsineštais užkandžiais. Svečiams taip pat aprodėme bažnyčioje įrengtą apžvalgos aikštelę, Lajų taką, A. Vienuolio-Žukausko memorialinį muziejų, A. Baranausko klėtelę. Šilto bendravimo ir puikių įspūdžių kupina diena netruko prabėgti. Svečius išlydėjome namo, tvirtai pasiryžę, pasak kun. Nerijaus, „bendruomenėje sukauptą patirtį barstyti už parapijos ribų, o gal kitų barstomais dalykais pasipildyti“ – bet kuriuo atveju, užsimezgusią bendrystę puoselėti toliau. Telaimina šį mūsų pasiryžimą Viešpats!

Andrius

Įspūdžiai iš susitikimo su Pranciškumi

Įspūdžiai iš susitikimo su Pranciškumi

Rugsėjo 23-ji. Ankstyvas rytas. Piligrimų būrys išsiskirsto į autobusus. Laimingo kelio ir prasmingos maldos palinki klebonas Petras.

Kelionė neprailgo, nes mus lydėjo malda ir nusiteikimas nekasdieniškam įvykiui: dalyvauti popiežiaus Pranciškaus aukojamose šv. Mišiose, išgirsti Jo pamokantį, padrąsinantį žodį.

Mieste atvykusius pasitiko paslaugūs savanoriai, laukę svečių nuo 4 val. ryto.

8 valanda. Didžiulė aikštė Lietuvos upių tėvo Nemuno ir motulės Neries santakoje pilnutėlė žmonių. Skamba lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų kalba. Įsikuriame B1 sektoriuje. Altorius tolokai, arčiau kabo ekranas. Aiškiai girdime mus sveikinančių žodžius. Meldžiamės rožinį, bandome giedoti giesmes. Dangus pamažu giedrėja. Laukiame Popiežiaus.

Panyru į apmąstymus. Viešpatie, Tavo vietininkas Žemėje sukvietė mus į šį margą būrį. Džiaugiuosi, kad mūsų čia tiek daug, ne tik senukų, bet ir jaunų veidų. Bažnyčia gyva! Tikėjimas nemiršta!

Ačiū, Dievo sūnau, už atpirkimo auką. Netrukus ji bus pakartota ant šio netradicinio altoriaus po atviru dangumi Jo – mūsų mylimo popiežiaus Pranciškaus rankomis ir žodžiais. Žinau, jį slegia metai, jaunystėje persirgta sunki liga, bet Tu, Viešpatie, stiprini Tave mylintį tarną ir siunti kaip piligrimą į šias mažas Pabaltijo valstybėles, pas tikėjimą mylinčiuosius.

Mažytė mūsų Lietuva ir jos kaimynės. Išgyvenę tremtį, kankinimus, pažeminimus, mirtį. Šaldyti Sibiro taigoje, skandinti Laptevų jūroje, marinti badu, mirę nuo ligų, nepakeliamo darbo ir Tėvynės ilgesio…

Rodos jaučiu juos visus susirinkusius čia, kartu su mumis, gyvaisiais, padėkoti Tau, Kristau, už viltį ir maldą ten, Sibire, už atgautą laisvę, už išsaugotą tikėjimą, už Tavo suteiktą stiprybę sunkumuose ir šviesią viltį – mes išliksime čia, mes neišsivaikščiosime…

Pakylėjimas. Minia klaupiasi ir kartu su choru iš tūkstančių širdžių kyla į dangų „Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu. Osana aukštybėse.“

Genovaitė R.

 

 

Esu labai laiminga, nes pro pat mane pravažiavo Šv. Tėvas Pranciškus, palaimino. Jaučiau Jo artumą. Šis įspūdis išliks visam gyvenimui.

Taip pat dėkoju gerajam Dievui už sutiktus gerus žmones, kurie man padėjo surasti savo sektorių, padėjo susirasti traukinį iš Vilniaus į Kauną. Dėkoju už Švč. Sakramento adoraciją belaukiant Šv. Tėvo Pranciškaus, Gyvųjų akmenų šlovinimą. Popiežiaus aukotų Šv. Mišių metu įsiminiau pamokslo žodžius, kad nebijotume sunkių darbų, pajutau, kad esu krikščionė ir kaip gera melstis su kitais tikinčiais.

Inga M.

 

Važiuojant į Kauną, į Šv. Mišias su popiežiumi Pranciškumi, norėjosi jį pamatyti kuo iš arčiau. Deja, mūsų sektorius B1 buvo labai didelis, mes pasirinkome ne pačią geriausią vietą ir popiežiaus praktiškai nematėme. Net abipus scenos esančius ekranus užstojo didesni žmonės. Pasisekė tiems, kurie ėjo į kitą sektorių prie išpažinties. Ten užtruko, išeiti nebeleido, bet pamatė pravažiuojantį Šv. Tėvą iš arti.

Bet buvo labai smagu pajusti bendrystę su žmonėmis iš visos Lietuvos. Visi buvo džiugūs, geranoriški, jautėsi dvasinis pakilimas. Rudeniškai saulei šviečiant neskubėjome skirstytis, grožėjomės Kauno senamiesčiu. Grįžtant autobuse dalinomės savo įspūdžiais.

Bronė T.

 

Nuvykus į Kauną, įspūdį padarė žmonių srautai, einantys susitikti su Šv. Tėvu. Tarp jų buvo ir su mažais vaikais. Popiežiaus vizitą priimu kaip Dievo dovaną man ir visai Lietuvai. Savo kalboje jis ragino nepamiršti savo šaknų, neužsisklęsti rūpesčiuose, bet atvira širdimi priimti siunčiamus išbandymus. Turime nuolankiai ir džiaugsmingai dalintis dovanomis ir geru žodžiu su kitais žmonėmis.

Adelė D.

Maldingas bendravimas

Maldingas bendravimas

Rugpjūčio 6d. mūsų parapijoje lankėsi piligrimai – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios Marijos Legiono maldininkai. Svečius pasitikome šventoriuje. Užėjus į bažnyčią, mūsų Marijos Legiono dvasios vadas kunigas Mindaugas papasakojo bažnyčios istoriją, apibūdino pagrindinius skiriamuosius ženklus, vyskupo Antano Baranausko ir Konstantino Sirvydo atminimo įamžinimą, galingus vargonus ir kt.

Po šv. Mišių, kurias aukojo piligrimus lydintis kunigas dr. Andrius Vaitkevičius, jaukiam pokalbiui susirinkome parapijos namuose.

Atsigaivinę vaisiais, pasidaliję pagrindiniais darbais ir svajonėmis, piligrimai išvyko į Agluoną. Palinkėjome laimingo kelio ir pasikeitėme kontaktais ateities bendravimui.

Anykščių šv. apaštalo ir evangelisto Mato parapijos Marijos Legiono pirmininkė Genovaitė.

 

Viešnagė Prienuose

Viešnagė Prienuose

Praėjusį šeštadienį (birželio 30 d.) Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenei priklausanti Anykščių grupelė (koordinatorė: Ramutė Sargūnienė) svečiavosi Prienuose pas tos pačios bendruomenės Prienų grupelės narius. Tai buvęs atsakomasis vizitas po prieniškių apsilankymo Anykščiuose praeitą žiemą. Idėja lankytis pas bendruomenės vienijančius narius skirtinguose miestuose kilo pernai kasmet Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės rengiamoje vasaros stovykloje, kur dalyviai iš skirtingų Lietuvos kampelių burtų keliu traukė porininkus, su kuriais tęstų bendrystę apsilankymų vieni pas kitus metu. Taip anykštėnams teko didžiulis džiaugsmas bendrauti su prieniškiais.

Viešnagė prasidėjo apsilankymu vos keletą kilometrų nuo Prienų nutolusiame, visuomet savo grožiu ir ramybe garsėjusiame, o dabar dar labiau išpuoselėtame ir gausiai turistų lankomame kurorte – Birštone. Čia, po kelionės, pasistiprinę gardžiais pietumis, įkopę į Vytauto kalną ir nuo jo pasigrožėję kvapą gniaužiančiais Nemuno kilpų peizažais, paragavę mineralinių versmių vandens bei trumpam užsukę į Birštono bažnytelę, stabtelėjome Sakraliniame muziejuje, įsikūrusiame sovietmečiu buvusiame klebonijos pastate, kur tam tikrą laiką gyveno ir vyskupavo palaimintasis Teofilius Matulionis. Muziejuje apžiūrėjome palaimintajam vyskupui-kankiniui skirtą ekspoziciją, kurioje – ne tik iš vyskupavimo, bet ir kalinimo laikmečių išsaugoti įvairūs palaimintojo asmeniniai daiktai. Muziejininkės Romos pasakojimai apie palaimintojo vyskupo gyvenimą, persekiojimus, kalinimus ir begalinį ryžtą visuomet likti ištikimam Dievui ir tiesai nepaliko nei vieno abejingo, priešingai – įkvepė ieškoti būdų darbuotis Dievo ir artimo labui.

Pavakare grįžę į Prienus, jungėmės bendrai maldai šv. Mišių aukoje dar 1750 m. iš medžio statytoje Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje, kerinčia savo paprastumu, šiltumu ir jaukumu. Po šv. Mišių ir birželinių pamaldų buvome pakviesti į kitoje kelio pusėje vos prieš 7 metus statytus, naujutėlaičius Parapijos namus, kur iš anksto preiniškių rūpesčiu gavę klausimus pasidalinimui, vaišindamiesi suneštiniais užkandžiais bei gurkšnodami pievų žolelių arbatą, dalinomės savo mintimis bei patirtimi apie tai, kas yra laimė bei kuris popiežiaus Pranciškaus dekalogo, kaip gyventi laimingą gyvenimą, patarimų yra mums artimiausias. Nors išsakytos mintys ir buvusios skirtingos, kaip skirtingas buvo ir kiekvieno laimės suvokimas, tačiau visi sutarė, jog esame laimingi, kai gyvename bendrystėje su Dievu bei išgyvename darnų santykį su artimaisiais.

Viešnagė netruko prabėgti. Nors į Anykščius grįžome šiek tiek pavargę vos pusvalandžiui likus iki vidurnakčio, tačiau laikas, praleistas su ypatingu šiltumu, jaukumu ir dvasios ramybe gebančiais apsupti Prienų krašto žmonėmis, išliks atmintyje kaip didžiausias turtas, nes tapo dar vienu žingsniu nesumeluotos bendrystės Kristuje linkui.

 

     

         

      

sdr

Vaikų Pirmoji Komunija

Vaikų Pirmoji Komunija

,,Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams tardamas: ,,Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26)

Šeštadienį gegužės 19 dieną  Anykščių švento apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje vyko ypatinga tikėjimo šventė. Septyniasdešimt vaikų priėmė pirmąją Komuniją. Nuo rudens vaikai parapijos namuose mokėsi tikėjimo tiesų, melstis ir tapti Jėzaus draugais. Sekmadieniais 11 valandą mokinukai sugužėdavo į bažnyčią.  Vaikai kartu su tėveliais dalyvaudavo Šventose Mišiose, kurias aukodavo kunigas Mindaugas Šakinis Ir parapijos klebonas Petras Baniulis. Šventės metu pasakytas kunigo Mindaugo pamokslas padarė įspūdį susirinkusiems.  Šventė baigėsi palinkėjimu, kad vaikų tikėjimo kelionė tęstųsi toliau ir stiprėtų bei  būtų auginama Dievo malonės.

 

Maldos ir šlovinimo vakaras

Maldos ir šlovinimo vakaras

Pirmąjį mėnesio penktadienį, kaip įprasta, po vakarinių šv. Mišių Anykščių parapijos tikintieji susirinko šlovinti Dievo. Duona, tapusi Jėzaus kūnu, išstatoma kaip eucharistinis slėpinys, visų mūsų garbinimui tyloje, maldoje, giesmėje.

Gegužės 4 dieną šv. Mato bažnyčioje lankėsi svečias kunigas ir vienuolis Tomas Pilch, Paulių šv. Pranciškaus Asyžiečio kapucinų vienuolyno vyresnysis. Brolis Tomas aukojo šv. Mišias ir vedė maldą per adoraciją. Šv. Mišių metu vienuolis mokė tikinčiuosius klausti ir klausyti bažnyčios ir Šventosios Dvasios, nes taip kalbėjo ir apaštalas Paulius: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina“. Bažnyčia nurodo kelią, kur ir kaip žmogus turi eiti, kad pasiektų uostą – amžinąjį gyvenimą, bet taip pat ir kiekvieną tikintįjį šv. Dvasia moko, guodžia, stiprina, palaiko ir veda. Tačiau jo užduotis yra klausyti ir maldoje ieškoti atsakymų.

Tyloje, trumpais apmąstymais ir giesmėmis brolis Tomas kvietė atsiduoti Jėzui, kiekvienam pailsėti prie Jo kojų, priimti visą Jo dovanojamą meilę ir gailestingumo lobynus. Kiekvienas adoraciją ir maldą išgyvena labai asmeniškai, bet man, dažnai pavargusiai ir neberandančiai laiko pailsėti žmonai ir mamai, šis susitikimas buvo apie Dievą visai šalia, tarsi atėjusį į pasimatymą su mumis – savo bažnyčia. Ne Dievui reikia, kad Jį šlovintume, bet mums patiems. Man asmeniškai toks savo visų rūpesčių atidavimas į mylinčio Dievo rankas neša didelę ramybę. Taip pat šis šlovinimo vakaras man buvo apie bendruomenę. Žinia apie šį renginį sklido iš lūpų į lūpas, pagalvojant apie kitą kaip apie save – jeigu man gera, kodėl neturėčiau pakviesti ir sau artimo; viena šeima iš bendruomenės pakvietė brolį Tomą išgerti arbatos ir pavalgyti; kita šeima priėmė nakvynei. Pats vienuolis vėliau dalijosi: „ne tiek jums, kiek man pačiam buvo reikalingas šis šlovinimas…“. Taigi, visi esame vienas kūnas, viena Kristaus bažnyčia, visi esame susiję ir stiprūs savo vienybėje.

Ir toliau kviečiu pirmiausia trokšti būti bažnyčios dalimi, gyvybingos ir šiuolaikiškos, į mūsų visų poreikius atliepiančios bažnyčios dalimi. Susirinkime čia melstis, dalintis savo išgyvenimais, laiku, talentais ar ištekliais, nes tai yra MŪSŲ bažnyčia.

Ačiū visiems, kurie atėjo ir kartu meldėsi, kurie paaukojo šio vakaro išlaidoms, ačiū broliui Tomui, kad pas mus atvyko, bet turbūt labiausiai – kad iš mūsų pačių kilo troškimas padaryti tokį maldos vakarą. Iki kitų susitikimų!

Justė

 

Marijos Legiono išvyka

Marijos Legiono išvyka

Marijos Legiono prasminga išvyka

Balandžio 15 d. Anykščių šv. apaštalo Mato bažnyčios Marijos Legiono prezidiumo nariai ir maldos pagalbininkai skubėjome į Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje vykusius atlaidus. Turėjome ir kitą progą – Acies šventę – arkangelo Gabrieliaus apreiškimo mergelei Marijai dieną.

Važiavome 18 žmonių. Iš visų vyskupijos Marijos Legiono prezidiumų susirinkome apie 90 maldininkų.

11 – 12 val. meldėmės šv. Rožinį ir kitas Legiono maldas. 12 val. šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Sujaudino ir vertė pamąstyti jo turiningas pamokslas. Po šv. Mišių Krekenavos bažnyčios klebonas Gediminas Jankūnas perskaitė pasiaukojimo Švč. Marijai akto sintezę ir palaimino.

Šventės tęsinys vyko parapijos namų erdvioje salėje. Agapė ir nuoširdi bendrystė „Šypsokimės drauge“ paliko pačius šilčiausius prisiminimus.

Krekenavos jaunimo vaišinami klausėmės Kupiškio parapijos moterų ansamblio dainų.

Paraginti mielo klebono Gedimino, jam pritariant, sudainavome keletą dainų visi agapės dalyviai.

Nuoširdžiai pasimeldę, pavedę save ir savo rūpesčius Aukščiausiajam ir Jo Motinai švč. Marijai, pabedravę, grįžome į Anykščius.

Anykščių prezidiumo pirmininkė Genovaitė Ražanienė

    

        

Nacionalinės viktorinos ,,Esu katalikas“ II etapas

Nacionalinės viktorinos ,,Esu katalikas“ II etapas

Nacionalinė viktorina mokiniams ,,Esu katalikas“ II etapas

O Motina, kuri protėvių sostinėje

Pasirinkai savo sostą,

Ugdyk mūsų žemėje ir širdyse

Savo Sūnaus karalystę…

(Trakų Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, malda)

2018 m. balandžio 20 d. Trakų kultūros centre vyko Nacionalinė viktorina 4 klasių mokiniams ,,Esu katalikas“  II etapas. Į Trakus atvyko trylika mokinių komandų iš įvairių Lietuvos vietų.  Ketvirtokus pasitiko Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro ir Lietuvos katechetikos centro organizatoriai. Viktorinos tikslas buvo gilinti mokinių supratimą apie Švč. Mergelės Marijos išskirtinumą bei kviesti mokinius savo kasdienybėje sekti jos pavyzdžiu.

Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos ketvirtokų komanda: Rasa Blekaitytė, Tėja Juzėnaitė, Einoras Martinkėnas ir Karolis Kontrimavičius aktyviai dalyvavo viktorinoje. Juos lydėjo tikybos mokytoja Asta Striogienė. Po to visi dalyviai aplankė Trakų pilį, kurioje klausėsi gidės pasakojimo apie pilies istoriją, apžiūrėjo senovinius eksponatus. Trakų bazilikoje ketvirtokai susipažino su stebuklinguoju Trakų Dievo Motinos paveikslu, apžiūrėjo bažnyčią. Čia viktorinos dalyviai buvo apdovanoti padėkos raštais, organizatorių prizais. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas visus susirinkusius pasveikino ir suteikė tikintiesiems palaiminimą.

 

   

Gailestingumo sekmadienis

Gailestingumo sekmadienis

Jn 20, 19–31: Palaiminti, kurie tiki nematę

(visus skaitinius galite rasti paspaudę ant nuorodos http://lk.katalikai.lt/2018/04/08 )

Dieviškojo Gailestingumo sekmadienis – pirmą sekmadienį po šv. Velykų švenčiama šventė. Daugelis tikinčiųjų tiki ir pripažįsta Dievą teisingą, bet dar dieviškesnė, dar aukštesnė Jo savybė –  gailestingumas. “Kiekvienam iš mūsų būtų sunku jaustis teisiam Paskutiniojo teismo metu, jeigu Dievas būtų tik teisingas, bet ne gailestingas, nes mes visi esame nusidėję” – kalbėjo kun. Mindaugas Šakinis. Tikintiesiems ši diena labiausiai žinoma kaip Atvelykis, tačiau šv. Popiežius Jonas Paulius II šią dieną į visuotinės Bažnyčios liturginį kalendorių įrašė kaip Dieviškojo Gailestingumo sekmadienį. Žinoma, Dievo meilė ir gailestingumas yra biblinės temos. Tačiau konkrečiau pirmojo sekmadienio po Velykų paskelbimas Gailestingumo sekmadieniu yra susijęs su Vilniuje gyvenusia lenkų vienuole ir mistike Faustina Kowalska. „Trokštu, – Jėzaus žodžius perduoda šventoji Faustina – kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis visoms sieloms, o ypač – vargšams nusidėjėliams. […] Nepaisant mano skausmingos kančios, sielos žūsta. Tad aš joms suteikiu paskutinę viltį – savo Gailestingumo šventę. […] Kas tądien prisiartins prie Gyvybės Versmės, gaus visišką savo kalčių ir bausmių atleidimą. […] Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo įsčios, ir sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo Šaltinio, aš išliesiu visą malonių vandenyną. […] Tegul nė viena siela nebijo prisiartinti prie manęs, net jeigu jos nuodėmės būtų kaip purpuras.“

Evangelija tądien mums pasakojo apie šv. Apaštalo Tomo tikėjimą ir Jėzaus žodžius – „palaiminti, kurie tiki nematę“. Kun. Mindaugas tikintiesiems kalbėjo apie bendruomenės svarbą: „Tomui kiti mokiniai leido būti abejojančiu, taip ir mes turėtumėmė elgtis – leisti kitiems būti tame gyvenimo tarpsnyje, kuriame jie yra. Mokiniai leido Dievui veikti, ir Jis prisiartino prie Tomo tokiais žodžiais: ‚Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.‘ Tačiau mokiniai nebuvo apatiški ar netikri savo tikėjimu – jie papasakojo Tomui, ką matė ir kuo patikėjo“. Ir mūsų visų, sesių ir brolių Kristuje pareiga iš meilės yra kalbėti apie savo tikėjimą – ne nusivilti kitu, kuris neina į bažnyčią, bet papasakoti jam, kas toje bažnyčioje vyksta ir kaip konkrečiai Dievas veikia mano ir tavo gyvenime.

Justė

X