Lietingą ir ūkanotą rugsėjo 21 d. rytą dalis abiejų Anykčiuose veikiančių krikščioniškojo gyvenimo bendruomenių narių leidosi į kelionę Kražių miestelio Kelmės rajone link. Prie mūsų dar prisijungė molėtiškiai ir panevėžiečiai, tad Kražius pasiekėme jau, nors mažas, bet beveik pilnas autobusas pakeleivių. Dienos kelionė į Kražius, pasak dr. Liudo Jovaišos, apdovanota keleta prasmių: „viena vertus, tai išėjimas iš didmiesčių ar miestų ir pajudėjimas į kuklią provinciją, kas gali padėti įsijausti į popiežiaus Pranciškaus kvietimą pakilti nuo patogaus gyvenimo sofų ir eiti į visuomenės pakraščius. Kita vertus, ši kelionė į atokų Lietuvos kampelį leidžia įsivaizduoti, su kokiais jausmais prieš keturis šimtmečius jėzuitai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės leisdavosi kelionėn į agrarinį provincialų Žemaitijos kraštą.“

Iš tiesų, Kražiai, kur iš skirtingų Lietuvos vietų susirinko įvairios krikščioniškosios šv. Ignaco Lajolos dvasingumą puoselėjančios bendruomenės, susitikimui pasirinkti neatsitiktinai. Čia prieš daugiau nei keturis šimtmečius jėzuitų įkurta ir sėkmingai ilgą laiką veikė Kražių kolegija. Kražiuose darbavosi ir garsusis poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kurio vardu šiandien pavadintas renovuotame kolegijos pastate įsikūręs kultūros centras. Kražiai garsūs ir dėl savo praeityje tvirtumo ginant savąjį tikėjimą nuo rusų carinės valdžios persekiojimo – čia 1893 m. kazokų raiteliai pačioje bažnyčioje užkapojo jiems pasipriešinusius tikinčiuosius.

Į susitikimą atvykome gerai nusiteikę, nes ir oras kiek pagerėjo – buvo vėjuota, bet nebelijo. Vieni su kitais susipažinę ir kiek pabendravę su jau pažįstamais bendruomeniškiais, vidurdienį šventę pradėjome šv. Mišiomis, kurias aukojo tėvai jėzuitai: Gintaras Vitkus, Algirdas ir Aldonas Gudaičiai, Antanas Saulaitis ir kt. Nors vėjas nerimo, tačiau po mišių vaišindamiesi įvairiais skanėstais, šildėmės vieni kitų nesumeluotomis šypsenomis bei bendryste. Vėliau Kražių Ž. Liauksmino gimnazijos mokinių ir mokytojų bendruomenė mums dovanojo pažintį su Kražių miestelio įžymybėmis: Vytauto kalnu, kur kažkada stovėjusi pirmoji Kražių bažnyčia – jėzuitų misijos vieta, dabartine Kražių šventove – visoje šalyje garsia tikėjimo gynėja, ir, aišku, Kražių gimnazija ir Kultūros centru – šiandieniniais krašto mokslo ir kultūros židiniais.

Susitikimą baigėme, kaip šventei ir dera, žemaitiškais šokiais, leidusiais pamiršti apie bet kokį visą dieną siautėjusio vėjo keltą diskomfortą. Namo grįžome jau sutemus, kiek pavargę, bet laimingi ir kupini gero jausmo, kad, dr. L. Jovaišos žodžiais tariant: „palikę savo miestus ir susitikę neutralioje vietoje, „niekieno žemėje“, kokia galima vadinti Kražius, galėjome sklandžiau bendrauti ir pažindintis su bičiuliais, susirinkusiais iš visos Lietuvos – ir pajusti, kad esama idėjos ar bendrystės, dėl kurios bendraminčiai ar bičiuliai ryžtasi ir trokšta susirinkti draugėn.“