Mozė ganė savo uošvio Jitro, Midiano kunigo, avis ir ožkas. Vieną gražią dieną, bevarinėdamas gyvulius po stepę, jisai atsidūrė prie Dievo kalno Horebo. Tenai pasirodė jam Viešpaties angelas liepsnoje, kylančioje iš erškėtyno. Mozė pastebėjo, kad krūmas liepsnoja, tačiau nesudega.
Jis tarė sau: „Eisiu ir pasižiūrėsiu to keisto reginio: kodėl gi erškėtis nesudega? Pamatęs, kad Mozė ateina arčiau pažiūrėti, jam Dievas sušuko iš erškėtyno: „Moze, Moze!“
Tasai atsiliepė: „Aš čia“.
Viešpats pasakė: „Arčiau neprieik! Nusiauk savo kurpes, nes vieta, kur tu stovi, šventa yra žemė!“ Ir tęsė: „Aš esu tavo tėvo Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“. Tada prisidengė Mozė veidą, nes pabijojo žiūrėti į Dievą.
O Viešpats kalbėjo: „Aš pamačiau savosios tautos vargus Egipte, išgirdau jos skundą prieš prispaudėjus. Žinau jos kančią. Todėl aš nužengiau jos išvaduoti iš egiptiečių rankų ir išvesti iš tos šalies į gražų ir platų kraštą, kur pienas ir medus upeliais plūsta“.
Tuomet Mozė paklausė: „Taigi, nuėjęs pas izraelitus, aš jiems pasakysiu: ‘Mane pas jus atsiuntė jūsų tėvų Dievas’. Bet jie mane klaus: ‘O kuo jis vardu?’ Ką aš tada jiems sakysiu?“
Dievas Mozei atsakė: „Aš esu Esantysis“. Ir pridūrė: „Izraelitams taip pasakyk: ‘Mane pas jus atsiuntė Esantysis“.
Dievas toliau kalbėjo Mozei: „Štai taip pasakyk izraelitams:
‘Mane pas jus atsiuntė Jahvė (Esantysis), jūsų tėvų Dievas – Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Toks mano vardas visiems laikams, taip aš būsiu vadinamas per visas kartas’“.