Pirmąjį mėnesio penktadienį, kaip įprasta, po vakarinių šv. Mišių Anykščių parapijos tikintieji susirinko šlovinti Dievo. Duona, tapusi Jėzaus kūnu, išstatoma kaip eucharistinis slėpinys, visų mūsų garbinimui tyloje, maldoje, giesmėje.

Gegužės 4 dieną šv. Mato bažnyčioje lankėsi svečias kunigas ir vienuolis Tomas Pilch, Paulių šv. Pranciškaus Asyžiečio kapucinų vienuolyno vyresnysis. Brolis Tomas aukojo šv. Mišias ir vedė maldą per adoraciją. Šv. Mišių metu vienuolis mokė tikinčiuosius klausti ir klausyti bažnyčios ir Šventosios Dvasios, nes taip kalbėjo ir apaštalas Paulius: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina“. Bažnyčia nurodo kelią, kur ir kaip žmogus turi eiti, kad pasiektų uostą – amžinąjį gyvenimą, bet taip pat ir kiekvieną tikintįjį šv. Dvasia moko, guodžia, stiprina, palaiko ir veda. Tačiau jo užduotis yra klausyti ir maldoje ieškoti atsakymų.

Tyloje, trumpais apmąstymais ir giesmėmis brolis Tomas kvietė atsiduoti Jėzui, kiekvienam pailsėti prie Jo kojų, priimti visą Jo dovanojamą meilę ir gailestingumo lobynus. Kiekvienas adoraciją ir maldą išgyvena labai asmeniškai, bet man, dažnai pavargusiai ir neberandančiai laiko pailsėti žmonai ir mamai, šis susitikimas buvo apie Dievą visai šalia, tarsi atėjusį į pasimatymą su mumis – savo bažnyčia. Ne Dievui reikia, kad Jį šlovintume, bet mums patiems. Man asmeniškai toks savo visų rūpesčių atidavimas į mylinčio Dievo rankas neša didelę ramybę. Taip pat šis šlovinimo vakaras man buvo apie bendruomenę. Žinia apie šį renginį sklido iš lūpų į lūpas, pagalvojant apie kitą kaip apie save – jeigu man gera, kodėl neturėčiau pakviesti ir sau artimo; viena šeima iš bendruomenės pakvietė brolį Tomą išgerti arbatos ir pavalgyti; kita šeima priėmė nakvynei. Pats vienuolis vėliau dalijosi: „ne tiek jums, kiek man pačiam buvo reikalingas šis šlovinimas…“. Taigi, visi esame vienas kūnas, viena Kristaus bažnyčia, visi esame susiję ir stiprūs savo vienybėje.

Ir toliau kviečiu pirmiausia trokšti būti bažnyčios dalimi, gyvybingos ir šiuolaikiškos, į mūsų visų poreikius atliepiančios bažnyčios dalimi. Susirinkime čia melstis, dalintis savo išgyvenimais, laiku, talentais ar ištekliais, nes tai yra MŪSŲ bažnyčia.

Ačiū visiems, kurie atėjo ir kartu meldėsi, kurie paaukojo šio vakaro išlaidoms, ačiū broliui Tomui, kad pas mus atvyko, bet turbūt labiausiai – kad iš mūsų pačių kilo troškimas padaryti tokį maldos vakarą. Iki kitų susitikimų!

Justė