Renginiai kraunami

« Visi renginiai

  • Šis renginys jau įvyko.

MALDŲ UŽ KRIKŠČIONIŲ VIENYBĘ SAVAITĖ

22 sausio d. 18:00 - 19:00

Maldų savaitė už krikščionių vienybę, kasmet pradedama sausio 18-ąją ir užbaigiama sausio 25-ąją.

 Sausio 18–25 dienomis kartu su viso pasaulio krikščionimis
švęsime ekumeninę savaitę (aštuondienis), t. y.
susikaupsime maldai už krikščionių vienybę.

Šia intencija mūsų bažnyčioje bus meldžiamasi 18.00 val. vakarinėse Šv. Mišiose.

Krikščionių vienybės dienos

„Visa tebūna viena! Kaip Tu Tėve, esi manyje ir aš Tavyje, tegul ir visi tikintieji būna mumyse viena, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“ (plg. Jn 17, 21), – taip meldėsi Viešpats Jėzus.

KUN.: Melskime, broliai ir seserys už visus Kristų tikinčius, kad juos Viešpats Dievas tiesos keliu surinktų į vieną savo Bažnyčią ir joje išlaikytų.

Tyliai pasimeldžiama arba giedama „ŠVENTAS DIEVE“.

KUN.: Melskimės. Visagali amžinasis Dieve, Tu suburi išsklaidytus ir saugai vienybę; * maloniai pažvelk į savo Sūnaus kaimenę ir suvienyk tikėjimo pilnatve bei meilės ryšiais visus žmones, * kuriuos yra pašventinęs vienas Krikštas.* Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

VISI: Amen.

IMPRIMATUR. + Arkivysk. A. J. Bačkis.
Plg. Liturginis maldynas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. P. 141.

VIEŠPATIE JĖZAU KRISTAU, Tu jungi savyje visas šeimas ir visas pasaulio tautas. Per Tave mes esame vieno Tėvo vaikai. Argi neprivalome gyventi vienybėje, kaip Tu esi viena su savo dangaus Tėvu?! Karštai prašome: sutelk mus į vienybę Tavyje. Tu, Viešpatie, nori, kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas, todėl suvienyk visus krikščionis tikra meilės ir vienybės dvasia. Amen.

IMPRIMATUR. + Arkivysk. A. J. Bačkis.
Plg. Liturginis maldynas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. P. 308.

VIEŠPATIE JĖZAU KRISTAU, Tu meldeisi: “Tegu visi būna viena, kaip Tu, Tėve, esi manyje, o aš – Tavyje”. Mes meldžiame Tavęs vienybės Bažnyčiai. Sugriauk mus skiriančias sienas. Sustiprink tai, kas mus vienija, ir sugriauk tai, kas mus skiria. Suteik mums jėgų, kad ieškotume mus suartinančių kelių. Teateis ta diena, kai galėsime Tave aukštinti ir šlovinti visų tikinčiųjų bendrijoje.

VISAGALI AMŽINASIS DIEVE,
tu išsklaidytus surenki ir surinktus saugai;
pažvelk į savo Sūnaus kaimenę
ir suvienyk tikėjimo pilnybe ir meilės ryšiais visus,
kuriuos yra pašventinęs vienas Krikštas.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

MALONIAI PAŽVELK, VIEŠPATIE, į savo žmones
ir gausiai teik jiems Šventosios Dvasios dovanų,
kad kuo labiau mylėtų tiesą
ir žodžiu bei darbu siektų pilnutinės krikščionių vienybės.
Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Įžanga į 2022 m. Maldos už krikščionių vienybę savaitės temą

„Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome

jo pagarbinti“ (Mt 2, 2)

Pagal Mato evangeliją (2, 1–12) Judėjos danguje pasirodžiusi žvaigždė reiškia ilgai lauktą vilties
ženklą, vedantį išminčius, o iš tikrųjų visus žemės žmones į vietą, kur apreikštas tikrasis Karalius ir
Išganytojas. Ši žvaigždė yra dovana, Dievo meilingos būties akivaizdos nuoroda visai žmonijai.
Išminčiams tai buvo ženklas, kad gimė Karalius. Savo švytėjimu žvaigždė veda žmoniją į didesnę
šviesą, pas Jėzų. Jis yra naujoji šviesa, nušviečianti kiekvieną žmogų ir vedanti mus į Tėvo šlovę ir jo
spindesį. Per Šventąją Dvasią įsikūnijęs Mergelėje Marijoje ir tapęs žmogumi Jėzus yra šviesa, atėjusi į
mūsų tamsybes. Jėzus yra šviesa, kuri dar giliau įsiskverbė į pasaulio tamsybes, kai dėl mūsų ir mūsų
išganymo jis atsižadėjo savęs ir tapo klusnus iki mirties. Jis tai padarė nušviesdamas mūsų kelią pas
Tėvą, kad mes galėtume pažinti jį, iš meilės už mus atidavusį savo vienatinį Sūnų, kad tikėdami į jį
nepražūtume, bet turėtume amžinąjį gyvenimą.
Išminčiai matė žvaigždę ir sekė ją. Pagal tradicinį aiškinimą išminčių figūrose simboliškai įžvelgiama
tuo metu žinomų tautų įvairovė ir dieviškojo pašaukimo visuotinumo ženklas, pasirodantis iš Rytų
šviečiančios žvaigždės šviesoje. Uoliame įkarštyje, su kuriuo išminčiai ieško naujai gimusio karaliaus,
įžvelgiamas visos žmonijos jaučiamas tiesos, gerumo ir grožio alkis. Nuo pat kūrimo pradžios žmonija
trokšta pažinti Dievą, kad jį pagarbintų. Žvaigždė pasirodė, kai atėjus laiko pilnatvei gimė dieviškasis
Vaikelis. Ji skelbia ilgai lauktą Dievo išganomąjį vyksmą, prasidedantį Įsikūnijimo slėpinyje.
Išminčiai mums apreiškia Dievo norėtą visų tautų vienybę. Jie keliauja iš tolimų šalių ir reprezentuoja
įvairias kultūras, tačiau yra vedami to paties alkio pamatyti ir pažinti naujai gimusį karalių; jie
susirenka mažame Betliejaus namelyje jo pagarbinti ir dovanoti jam dovanas. Krikščionys yra pašaukti
būti ženklu pasauliui, kad Dievas įgyvendina savo trokštamą vienybę. Krikščionys priklauso
skirtingoms kultūroms ir tautoms, kalba įvairiomis kalbomis, tačiau jiems bendra Kristaus paieška ir
troškimas jį pagarbinti. Krikščionių misija yra būti ženklu ir panašiai kaip žvaigždė vesti Dievo
alkstančią žmoniją, vesti visus pas Kristų ir būti priemone, kuria Dievas įgyvendina visų žmonių
vienybę.
Išminčių pagarbinimo akto dalis yra atverti savo brangenybių dėžutes ir dovanoti dovanas, kurias
krikščionys nuo senovės suprato kaip skirtingus Kristaus tapatybės aspektus: auksas žymi jo

karaliavimą, smilkalai – dieviškumą, o mira iš anksto pranašauja jo mirtį. Šių dovanų įvairovė
vaizduoja, kaip skirtingai įvairios krikščionių tradicijos suvokia Jėzaus asmenį ir darbą. Kai krikščionys
susiburia ir, garbindami Kristų atveria savo lobynus ir širdis, per šį pasidalijimą dovanomis visi
praturtėja.
Žvaigždė užtekėjo Rytuose (plg. Mt 2, 2). Rytuose kyla saulė, o Artimaisiais Rytais vadinamame
regione dėl Dievo gailestingumo buvome išganingai palaiminti: „mus aplankė šviesa iš aukštybių“ (Lk
1, 78). Tačiau Artimųjų (arba Vidurinių) Rytų istorija buvo ir vis dar yra paženklinta konfliktų bei
kovų, sulaistyta krauju ir užtemdyta neteisingumo bei priespaudos. XX amžiuje po nakbos
(palestiniečių arabų egzodo per 1948 m. karą) šis regionas patyrė gausybę kruvinų karų ir revoliucijų,
išplito religinis ekstremizmas. Pasakojime apie išminčius taip pat yra daug tamsių elementų, ypač
despotiškas Erodo įsakymas Betliejaus apylinkėse išžudyti visus jaunesnius negu dvejų metų vaikus
(Mt 2, 16–18). Šių istorijų žiaurumai aidi per ilgą Artimųjų Rytų istoriją ir sudėtingą dabartį.
Būtent Artimuosiuose Rytuose Dievo Žodis įsišaknijo ir davė vaisių: trisdešimteriopą,
šešiasdešimteriopą ir šimteriopą derlių. Iš šių Rytų pasklido apaštalai skelbdami Evangeliją iki žemės
pakraščių (Apd 1, 8) Artimieji Rytai davė tūkstančius krikščionių liudytojų ir kankinių. Ir šiandien
mažai krikščionių bendruomenei kyla grėsmė, nes daugelis ieško saugesnio ir giedresnio gyvenimo
svetur. Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenės skleidžiamai šviesai šiais sudėtingais laikais kyla vis
didesnė grėsmė – panašiai grasinta Kūdikio Jėzaus šviesai.
Jeruzalė yra svarbus simbolis krikščionims, nes tai ramybės miestas, kur buvo išgelbėta ir atpirkta visa
žmonija. Bet šiandien šis miestas stokoja ramybės. Įvairios partijos kėsinasi į jį ir negerbia kitų. Net
malda Jeruzalėje tapo politinių ir karinių priemonių objektu. Jeruzalė buvo karalių miestas, į kurį Jėzus
įžengė lydimas triumfo ir sveikinimo šūksnių kaip karalius (Lk 19, 28–44). Todėl šiame karališkame
mieste išminčiai tikėjosi rasti žvaigždės apreikštą ir naujai gimusį karalių. Tačiau pasakojime
pažymima, kad Jeruzalė anaiptol nebuvo palaiminta Gelbėtojo Karaliaus gimimu, bet sunerimo, ir tas
nerimas buvo panašus į šiandienos sumaištį.
Šiandien labiau negu bet kada Artimiesiems Rytams reikia dangiškos šviesos, kuri lydėtų ten
gyvenančius žmones. Betliejaus žvaigždė yra ženklas, kad Dievas keliauja su savo tauta, jaučia jos
skausmą, girdi jos šauksmą ir rodo jai užuojautą. Ji mums laiduoja, kad, nepaisant besikeičiančių
aplinkybių ir baisių katastrofų, Dievas lieka mums ištikimas. Jis nesnaudžia ir nemiega (plg. Ps 121, 4).
Dievas keliauja su savo tauta ir ją gelbsti, kai ji nuklysta ar atsiduria pavojuje. Tikėjimo kelionė yra
ėjimas su Dievu, kuris visada sergėja savo žmones ir veda mus painiais istorijos ir gyvenimo keliais.
Šiai Maldos savaitei Artimųjų Rytų krikščionys pasirinko iš rytų kylančios žvaigždės temą dėl kelių
priežasčių. Vakarų krikščionys švenčia Kalėdas, o daugeliui Rytų krikščionių senesnė ir svarbesnė yra
Epifanijos, arba Viešpaties Apsireiškimo, šventė, kai tautoms apreiškiamas Dievo išganymas Betliejuje
ir prie Jordano. Dėmesio sutelkimas į teofaniją (Viešpaties pasirodymą) tam tikra prasme yra turtas,
kuriuo Artimųjų Rytų krikščionys gali dalintis su savo broliais ir seserimis pasaulyje.

Žvaigždė veda išminčius per sumaištį, tvyrančią Jeruzalėje, kur Erodas kėsinasi žudyti nekaltas
gyvybes. Ir šiandien įvairiose pasaulio dalyse nekaltieji patiria smurtą ar jo grėsmę, o jaunos šeimos
bėga nuo tokių tironų kaip Erodas ar Augustas. Tokiomis aplinkybėmis žmonės ieško ženklo, kad
Dievas yra su jais. Jie ieško naujai gimusio Karaliaus, romumo, ramybės ir meilės Karaliaus. Tačiau
kur ta žvaigždė, kuri veda pas Jį? Bažnyčios misija yra būti ta žvaigžde, nušviečiančia kelią pas Kristų,
pasaulio šviesą. Būdama tokia žvaigždė, Bažnyčia tampa vilties ženklu problemų pilname pasaulyje ir
žymi Dievo buvimą su savo tauta, lydėdama žmones per gyvenimo sunkumus. Krikščionys žodžiu ir
veikimu kviečiami būti kelio šviesa, kad Kristus iš naujo galėtų būti apreikštas tautoms. Tačiau mūsų
susiskaldymai temdo krikščioniškojo liudijimo šviesą ir užstoja kelią, trukdydami kitiems rasti kelią
pas Kristų. Priešingai, vieningi krikščionys, garbinantys Kristų ir tarpusavyje besidalinantys savo
lobynų dovanomis, tampa Dievo visai kūrinijai trokštamos vienybės ženklu.
Artimųjų Rytų krikščionys dovanoja šią Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagą suvokdami,
kad ir kitur pasaulyje patiriama panašių vargų ir problemų ir kad pasaulis ilgisi šviesos, kuri vestų pas
Išganytoją, galintį įveikti tamsybes. Pasaulinės Covid-19 pandemijos sukelta ekonominė krizė,
politinių, ekonominių bei socialinių struktūrų negebėjimas apsaugoti silpniausius ir pažeidžiamiausius
žmones primygtinai parodė, kad visiems reikia šviesos, kuri šviestų tamsybėse. Rytuose,
Artimuosiuose Rytuose, prieš du tūkstančius metų nušvitusi žvaigždė tebekviečia mus prie prakartėlės,
ten, kur gimė Kristus. Ji veda mus ten, kur Dievo Dvasia yra gyva ir veikli, į mūsų Krikšto tikrovę ir į
mūsų širdžių permainą.
Susitikę su Išganytoju ir drauge jį pagarbinę išminčiai grįžta į savo šalis kitu keliu, kadangi buvo įspėti
sapne. Panašiai bendrystė, kuria dalijamės mūsų bendroje maldoje, turi mus įkvėpti naujais keliais
grįžti į savo gyvenimą, savo Bažnyčias ir savo pasaulį. Keliavimas naujais keliais reiškia kvietimą į
atgailą ir mūsų asmeninio gyvenimo, mūsų Bažnyčių ir mūsų visuomenės atnaujinimą. Sekimas
Kristumi ir yra mūsų naujas kelias, o nestabiliame ir besikeičiančiame pasaulyje krikščionys turi likti
tvirti ir patikimi kaip šviečiantys žvaigždynai ir planetos. Tačiau ką tai reiškia praktiškai? Tarnauti
Evangelijai šiandien reiškia įsipareigoti ginti žmogaus orumą, ypač vargingiausiųjų, silpniausių ir
marginalizuotų žmonių. Tai reikalavimas, kad Bažnyčios santykiuose su pasauliu ir tarpusavyje
vadovautųsi skaidrumu ir atskaitomybe. Todėl Bažnyčios turi bendradarbiauti ir siekti palengvinti
gyvenimą vargstantiesiems, svetingai priimti tremtinius, nešioti kitų naštas ir kurti teisingą ir sąžiningą
visuomenę. Tai kvietimas Bažnyčioms darbuotis drauge, kad jauni žmonės galėtų kurti ateitį,
atitinkančią Dievo širdį, ateitį, kurioje visi žmonės gali patirti gyvenimą, ramybę, teisingumą ir meilę.
Šis naujas Bažnyčių kelias yra regimos vienybės kelias, kurio siekiame pasiaukodami, drąsiai ir
ryžtingai, diena iš dienos, „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Medžiagos rengimas

2022 m. Maldos už krikščionių vienybę savaitei

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos ir Pasaulio Bažnyčių tarybos Tikėjimo ir tvarkos komisijos
bendrai sudaryta tarptautinė grupė, kuriai buvo pavesta parengti tekstus Maldos už krikščionių vienybę

savaitei, dėl pandemijos negalėjo tiesiogiai susitikti, todėl turėjo darbuotis su šiais tekstais nuotoliniu
būdu.
Popiežiškosios krikščionių vienybės taryba pavedė Libane, Beirute, įsikūrusiai Artimųjų Rytų
Bažnyčių tarybai parinkti 2022 m. Maldos savaitės temą ir parengti tekstų projektą. Buvo pasirinkta
tema „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2). Šiais sunkiais laikais
labiau negu bet kada mums reikia šviesos, šviečiančios tamsoje; krikščionys skelbia, kad ši šviesa
pasirodė Jėzuje Kristuje.
Vietinė ekumeninė grupė dėjo daug pastangų virtualiuose susitikimuose pristatydama savo darbo
rezultatus – tai vyko pasaulio regione, kur dažnai paminamos žmogaus teisės dėl neteisingų politinių
bei ekonominių interesų, susidūrus su beprecedente tarptautine sveikatos krize, dorojantis su 2020 m.
rugpjūčio 24 d. Beirutą nuniokojusio sprogimo žmogiškaisiais ir medžiaginiais padariniais. Širdingai
dėkojame jiems ir meldžiame, kad didesnė vienybė tarp krikščionių Artimuosiuose Rytuose ir visame
pasaulyje prisidėtų prie visų žmonių oresnio, teisingesnio ir taikingesnio gyvenimo mūsų laikais ir
ateityje.

Kad susivienytume, turime mylėti

Maldų už krikščionių vienybę savaitė radosi amerikiečių kunigo, tėvo Polio Votsono (Paul Wattson), iniciatyva. Tokia savaitė pirmąsyk vyko 1908 m. T. Polis Votsonas parinko jai datas tarp sausio 18 ir 25 d., kad maldų aštuondienis baigtųsi Šv. Pauliaus Atsivertimo šventės dieną. Juk krikščionių vienybė reikalauja atsivertimo; ji neįmanoma be perkeičiančios Kristaus šviesos. Tai toji šviesa kelyje į Damaską iki širdies gelmių sukrėtė Paulių. Ji perkeičia ir mūsų žvilgsnį, kuriuo žiūrime vieni į kitus, ji leidžia mums palikti išankstines nuostatas ir jau pramintus kelius.

Maldų už krikščionių vienybę savaitė dabartinę formą įgijo Liono katalikų kunigo Polio Kutiurjė (Paul Couturier) dėka. Per ketvirtąjį–penktąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius jis suteikė jai naują įkvėpimą ir išpopuliarino. Šitaip perkeista toji savaitė nuo tada kasmet suburia daugybę krikščionių visame pasaulyje – tiek katalikų, tiek ortodoksų ir protestantų.

Aišku, įvairių konfesijų krikščionys jau gerokai anksčiau melsdavosi už Bažnyčios vienybę. Tačiau paprastai jie tai darydavo likę „namie“, savo pačių bažnyčiose. Kunigas Kutiurjė suprato, kaip svarbu, kad krikščionys melstųsi ir kartu, toje pačioje vietoje. Jis tikėjosi, kad taip Maldų už vienybę savaitė prisidės prie to, kad būtų įveiktas abipusis nepasitikėjimas, tais laikais trukdęs daugumai krikščionių eiti melstis į kitos konfesijos bažnyčias.

Jis žinojo, kad be meilės nebus žengiama pirmyn vienybės keliu. Troško, kad širdyse įsižiebtų broliškosios meilės ugnis. Be kita ko, jis sėmėsi įkvėpimo ir iš kito ekumenizmo pradininko – kardinolo Mersjė (Mercier), 1926 m. mirusio Malino (Malines)[1] arkivyskupo, įžvalgos: „Kad susivienytume, turime mylėti vienas kitą; kad mylėtume vienas kitą, turime atpažinti vienas kitą; kad atpažintume vienas kitą, reikia eiti vienas kitą susitikti.“ Krikščionims susitinkant bendroje maldoje, Šventoji Dvasia gali įžiebti dieviškosios meilės ugnį, sudeginančią nesupratimo, nepasitikėjimo, o kartais ir pagiežos užtvaras.

Dar 1928 m. popiežius Pijus XI rašė: „Apie krikščionių vienybę negalima mąstyti kitaip, kaip tik padedant atskalūnams sugrįžti į vienintelę tikrąją Kristaus Bažnyčią.“ Po kelerių metų kunigas Kutiurjė teigė: „Reikia melstis už vienybę, prašant Dievo, kad ji būtų įgyvendinta tada, kai Jis norės, ir taip, kaip Jis norės.“ Galbūt čia ir glūdi didžioji kunigo Kutiurjė siūlomos Maldų už vienybę savaitės naujybė: jos esmė – nebe melstis, taip sakant, „prieš kitus“, kad užkariautume juos, o melstis kartu, drauge ieškant Dievo valios.

Tėvas Kutiurjė glaudžiai susijęs su Taizé bendruomenės įkūrimu. Jau nuo 1941 m. jis drąsino ir palaikė bendruomenę steigiantį brolį Rožė (Roger). Bendruomenė turėjo tapti tokia vieta, kurioje būtų be atvangos trokštama krikščionių vienybės ir už ją meldžiamasi. Tiek broliui Rožė, tiek kunigui Kutiurjė krikščionių vienybė negalėjo reikšti vienų pergalės prieš kitus. Brolis Rožė rašė: „Krikščionių vienybė nebus vienų triumfas prieš kitus. Jei vieni turėtų nugalėti, o kiti – pralaimėti, niekas nepritartų tokiai vienybei.“ (Roger Schutz, Dynamique du provisoire).

Būtent melsdamiesi kartu atsižadame noro triumfuoti prieš kitus. Malda daro mus nuolankius. Maldoje įsisąmoniname, jog Dievas didesnis – didesnis už mus, didesnis už mūsų skirtumus. Brolis Aloyzas (Alois), pakeitęs brolį Rožė kaip Taizé bendruomenės prioras, rašo: „Kai kartu gręžiamės į Kristų, kai susirenkame bendrai maldai, Šventoji Dvasia jau vienija mus. Maldoje nuolankiai mokomės priklausyti vieni kitiems.“ (Brolis Aloyzas (Alois), Laiškas iš Kalkutos).

Laimei, Maldų už krikščionių vienybę savaitė tapo gražia tradicija. Tačiau ką daryti, kad Bažnyčių gyvenimuose ji neliktų tik aštuoniomis dienomis kas sausio mėnesį? 2007 m. pabaigoje mūsų bendruomenės organizuotame Europos jaunimo susitikime Ženevoje, kuriame dalyvavo daug jaunų lietuvių, brolis Aloyzas kalbėjo: „Dažniau susiburkime Dievo akivaizdoje klausytis Jo Žodžio, tylėti ir šlovinti.“ Ir jis pasiūlė jaunimui kartą per mėnesį sukviesti miesto ar rajono krikščionis į „susitaikinimo vakarą“.

Brolis Richard,
Taizé bendruomenė

Informacija

Data:
22 sausio
Laikas:
18:00 - 19:00
Renginys kategorija:

Vieta

Anykščių bažnyčia
Vilniaus g. 8
Anykščiai, LT-29145 Lietuva