Dievo Žodžio sekmadienis

Maldos už krikščionių vienybę aštuondienis

Šv. Mišios 9, 11 ir 18 val.

Po 11 val. Šv. Mišių bus skaitoma visa Evangelija pagal Luką ir bus Adoracija.

Popiežius Pranciškus paskelbė apaštališkąjį laišką „Aperuit illis“ ir nurodė, kad kasmet visoje Bažnyčioje trečiasis eilinis liturginių metų sekmadienis būtų švenčiamas kaip Dievo Žodžio sekmadienis.

Dievo Žodžio sekmadieniu norima sužadinti didesnį tikinčiųjų dėmesį Biblijai, kad ji būtų skaitoma, apmąstoma, kad ji būtų tikinčiųjų maldos ir švenčių šerdis, atsimenant šv. Jeronimo įspėjimą, kad „kas nėra susipažinęs su Biblija, tas nepažįsta Kristaus“.

Popiežiaus apaštališkajame laiške nurodyta, kad iniciatyva spontaniškai kilo vietinėse Bažnyčiose, kad patys vietinių Bažnyčių ganytojai paprašė daugiau dėmesio ir laiko skirti Šventajam Raštui. Be to, kaip irgi užsiminta popiežiaus laiške, jau Vatikano II Susirinkimas prieš daugiau kaip penkis dešimtmečius kalbėjo apie būtinumą labiau supažindinti visus tikinčiuosius su Šventuoju Raštu, paskatinti didesnį domėjimąsi, kad Šventasis Raštas kartu su Eucharistija būtų krikščionių gyvenimo židinys.

Naujosios evangelizacijos popiežiškosios tarybos primininkas arkivyskupas Rino Fisichella, komentuodamas popiežiaus sprendimą įvesti kasmet minimą Dievo Žodžio sekmadienį, sakė, kad, žinoma, kiekvienas sekmadienis krikščionims yra ypatingai švenčiama Dievo Žodžio ir Eucharistijos diena. Kiekvieną sekmadienį dalyvaudami Mišiose mes ypatingai išgyvename prisikėlusio ir su mumis pasilikusio Viešpaties artumą. Ir nors kiekvienas sekmadienis yra tarsi savaime suprantama Eucharistijos ir Dievo Žodžio diena, jau daug šimtmečių kasmet švenčiame Devintines – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Panašiai kaip Devintinės atkreipė didesnį tikinčiųjų dėmesį į Eucharistijos slėpinį, taip Dievo Žodžio sekmadienio įvedimu siekiama, kad Šventasis Raštas būtų iškilmingiau skelbiamas, giliau apmąstomas, kad tą sekmadienį taip pat išoriniais regimais ženklais tikintieji paliudytų, kaip jie brangina Bažnyčiai suteiktą Dievo Žodį. (JM / VaticanNews)

Dievo Žodžio sekmadienis. Popiežių ir Bažnyčios mokymas (1)

„Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“, – sako kunigas šv. Jeronimas, Biblijos vertėjas. Jo IV amžiuje parengto Biblijos vertimo į lotynų kalbą pagrindu parengtos visos ateinančių kartų visomis kalbomis išleistos Šventųjų Raštų knygos, iki pat naujausių laikų, kai vėl pradėta atsižvelgti į Biblijos šaltinius graikų kalba.

Popiežius Pranciškus apie Dievo Žodžio sekmadienio įvedimą paskelbė apaštališkajame laiške Aperuit ills. Pranciškus rašo:

„Biblija, Šventasis Raštas, kalba apie Kristų ir skelbia jį kaip tą, kuris turi pereiti per kančią ir įžengti į šlovę (plg. AI 26). Apie jį kalba ne atskira jų dalis, bet visi Raštai. Be Raštų jo mirties ir prisikėlimo būtų neįmanoma išskaityti. Štai kodėl viename seniausių tikėjimo išpažinimų pabrėžiama: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui“ (1 Kor 15, 3–5). Taigi Raštai kalba apie Kristų ir leidžia mus tikėti, kad jo mirtis ir prisikėlimas priklauso ne mitologijos sričiai, bet yra istorinis įvykis ir sudaro jo mokinių tikėjimo branduolį.

Gilus ryšys sieja Šventąjį Raštą ir tikinčiųjų tikėjimą. Kadangi tikėjimas gimsta iš klausymo, o klausymas – iš Kristaus žodžio skelbimo (plg. Rom 10, 17), tikintieji kviečiami suvokti, kaip neatidėliotina ir svarbu klausytis Viešpaties žodžio tiek liturginiame vyksme, tiek meldžiantis ar asmeniškai jį apmąstant. (AI 7)

„Kai Šventasis Raštas yra skaitomas ta pačia dvasia, kuria buvo parašytas, jis visuomet išlieka naujas. Senasis Testamentas niekuomet nėra senas, nes yra Naujojo dalis, o viskas perkeičiama vienos jį įkvepiančios Dvasios. Visas Šventasis Tekstas vykdo pranašišką funkciją: jis susijęs ne su praeitimi, bet su dabartimi tų, kurie maitinami tuo žodžiu. Pats Jėzus tai aiškiai patvirtina savo tarnystės pradžioje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kas kasdien maitinasi Dievo žodžiu, panašiai kaip Jėzus gyvena dabartyje visų tų, su kuriais susiduria; toks žmogus nėra gundomas atsiduoti nevaisingam praeities ilgesiui, taip pat bekūnei ateities utopijai.

Šventojo Rašto pranašiškasis veikimas pirmiausia reiškiasi jo klausančiojo atžvilgiu. Jis sukelia saldybę ir kartumą. Čia prisimintini pranašo Ezekielio žodžiai – Viešpaties pakviestas suvalgyti knygos ritinį, jis pripažįsta: „… mano burnoje jis tapo saldus tartum medus“ (Ez 3, 3). Ir evangelistas Jonas Patmo saloje išgyvena tą pačią knygos valgymo patirtį kaip Ezekielis, tačiau dar priduria: „Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto“ (Apr 10, 10).

Dievo Žodis yra saldus. Jis ragina mus dalytis juo su žmonėmis, kuriuos sutinkame savo gyvenime, kad taip išreikštume jame glūdinčios vilties tikrumą (plg. 1 Pt 3, 15–16). Kartumas dažnai patiriamas suvokiant, kaip mums sunku nuosekliai gyventi Dievo Žodžiu, taip pat konkrečiai išgyvenant jo atmetimą, kai nepasitikima, kad jis gali suteikti prasmę gyvenimui. Todėl būtina niekuomet neapsiprasti su Dievo Žodžiu, bet juo maitintis, kad vis labiau atskleistume ir intensyviau išgyventume ryšį su Dievu ir broliais“. (AI 12)