Šv. Mišios 8.30, 10.30 ir 18 val.

XXXIII eilinis sekmadienis, 2023 m. lapkričio 19-oji

„Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ (Tob 4, 7)

1. Pasaulinė vargstančiųjų diena, vaisingai žyminti Tėvo gailestingumą, jau septintą kartą lydi mūsų bendruomenių kelionę. Jos minėjimas vis labiau įsitvirtina Bažnyčios pastoraciniame gyvenime ir leidžia vis geriau suvokti pagrindinį Evangelijos turinį. Mūsų kasdienių pastangų priimti vargšus vis dėlto nepakanka. Per mūsų miestus teka skurdo upė, kuri liejasi vis plačiau; atrodo, kad tas srautas mus užtvindys – pagalbos, paramos ir solidarumo prašančių mūsų brolių ir seserų šauksmas tampa vis garsesnis. Štai kodėl sekmadienį prieš Jėzaus Kristaus Visatos Valdovo šventę susirenkame prie jo stalo, kad iš jo dar kartą priimtume dovaną ir įpareigojimą gyventi neturte ir tarnauti vargšams.

„Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ (Tob 4, 7). Šie žodžiai padeda suvokti mūsų liudijimo esmę. Apmąstydami Tobito knygą, mažai pažįstamą, tačiau įtaigų ir kupiną išminties Senojo Testamento tekstą, galime geriau suvokti, kokią žinią norėjo perduoti šventasis autorius. Prieš mus atsiveria šeimos gyvenimo scena: tėvas Tobitas apkabina savo sūnų Tobiją, kuris ruošiasi leistis į ilgą kelionę. Senasis Tobitas baiminasi, kad daugiau niekada nebepamatys sūnaus, todėl palieka jam savo „dvasinį testamentą“. Tobitas buvo ištremtas į Ninevę, o dabar yra aklas, taigi dvigubai vargšas, tačiau visada buvo tikras dėl vieno dalyko, kurį išreiškia jo vardas: „Viešpats yra mano gėris“. Šis vyras, visada pasitikėjęs Viešpačiu, kaip geras tėvas nori palikti sūnui ne tiek kokias nors materialines gėrybes, kiek liudijimą apie deramą gyvenimo kelią, todėl sako jam: „Per visas savo dienas, mano sūnau, atsimink Viešpatį, mūsų Dievą, ir suvaldyk kiekvieną norą nusidėti ar sulaužyti jo įsakymus. Daryk gerus darbus per visas savo gyvenimo dienas ir niekad neik neteisumo keliais“ (4, 5).

2. Kaip iš karto matyti, senasis Tobitas prašo sūnaus neapsiriboti tik paprastu atminimo aktu ar Dievui skirta malda. Jis nurodo konkrečius veiksmus, gerų darbų darymą ir teisingą gyvenimą. Šis paraginimas nusakomas dar aiškiau: „Visiems, vykdantiems teisumą, duok išmaldos iš savo mantos ir neleisk savo akiai šykštauti, kai duodi išmaldą“ (4, 7).

Šio išmintingo senolio žodžiai verčia mus susimąstyti. Primename, kad Tobitas neteko regėjimo po to, kai atliko gailestingumo darbą. Kaip jis pats pasakoja, nuo pat jaunystės savo gyvenimą buvo paskyręs gailestingumo darbams: „Esu davęs daug išmaldos savo giminaičiams ir tautiečiams, ištremtiems su manimi į Ninevę Asirijoje. <…> Dalijausi savo duona su alkstančiais ir savo drabužiais su nuogaisiais. Jei pamatydavau iš savo mirusių tautiečių žmogaus kūną, išmestą už Ninevės sienų, jį palaidodavau“(1, 3. 17).

Dėl tokio jo meilės liudijimo karalius atėmė iš jo visą turtą ir padarė jį visišku vargšu. Tačiau Viešpačiui jis tebebuvo reikalingas; sugrąžintas į valdytojo pareigas, jis nebijojo tęsti savo gyvenimo būdo. Įsiklausykime į jo pasakojimą, kuris ir šiandien mums prabyla: „Per Sekminių iškilmes – Savaičių šventę – buvo man patiekti puikūs pietūs. Aš atsisėdau valgyti. Kai buvo parengtas man stalas ir padėta prieš mane daug įvairių valgių, savo sūnui Tobijui tariau: „Mano vaikeli, išeik ir parvesk kokį tik rastumei vargšą žmogų, visa širdimi garbinantį Dievą, iš mūsų tautiečių tarp tremtinių čia, Ninevėje. Tepavalgo jis su manimi. Iš tikrųjų, sūnau, aš palauksiu, kol tu sugrįši“ (2, 1–2). Kaip būtų reikšminga, jei minėdami Vargstančiųjų dieną ir mes būtume tokie rūpestingi kaip Tobitas! Jei dalyvavę prie Eucharistijos stalo pakviestume dalytis sekmadienio pietumis. Švęsta Eucharistija iš tiesų žymėtų bendrystę. Jei prie Viešpaties altoriaus suvokiame, kad visi esame broliai ir seserys, – nepalyginamai aiškiau taptų matoma mūsų brolystė dalijantis šventiniais valgiais su tais, kuriems trūksta būtiniausių dalykų!

Tobijas pasielgė taip, kaip jam liepė tėvas, bet grįžęs pranešė žinią, kad vienas vargšas buvo nužudytas ir paliktas viduryje aikštės. Senasis Tobijas nedvejodamas pakilo nuo stalo ir nuėjo palaidoti to žmogaus. Grįžo namo pavargęs ir užmigo kieme; ant jo akių užkrito paukščių išmatos ir jis apako (plg. 2, 1–10). Likimo ironija: padarai meilės darbą, o tave ištinka nelaimė! Galėtume taip manyti; tačiau tikėjimas mus moko gilesnės įžvalgos. Tobito aklumas taps jo stiprybe dar geriau atpažinti daugybę jį supančių vargo formų. O Viešpats atėjus laikui grąžins senam tėvui regėjimą ir džiaugsmą vėl išvysti savo sūnų Tobiją. Atėjus tai dienai, „Tobitas, pamatęs savo sūnų, apkabino jį abiem rankomis ir verkdamas kartojo: „Tave, mano sūnau, savo akių šviesą, aš matau!“ Tada jis tarė: „Tebūna pašlovintas Dievas, tebūna pašlovintas jo didingas vardas, tebūna palaiminti visi jo šventieji angelai! Tebūna pašlovintas jo šventasis vardas per visus amžius! Nors jis mane ir nuplakė, bet jis manęs ir pasigailėjo. Štai dabar matau savo sūnų Tobiją!“ (11, 13–14).

3. Galime savęs paklausti: iš kur Tobitas semiasi drąsos ir vidinės stiprybės, kad gali tarnauti Dievui pagonių tautoje ir taip mylėti savo artimą, kad rizikuotų savo gyvybe? Susiduriame su nepaprastu pavyzdžiu: Tobitas yra ištikimas sutuoktinis ir rūpestingas tėvas; jis buvo ištremtas toli nuo tėvynės, kur neteisingai kentėjo, persekiojamas karaliaus ir kaimynų…. Nors ir yra toks geraširdis, jis patiria išbandymą. Kaip mus dažnai moko Šventasis Raštas, Dievas negaili išbandymų tiems, kurie daro gera. Kodėl? Jis tai daro ne tam, kad mus pažemintų, bet kad sutvirtintų mūsų tikėjimą juo.

Išbandymo akimirką Tobitas suvokia savo vargingumą, todėl geba pastebėti vargšus. Jis ištikimas Dievo įstatymui ir laikosi jo įsakymų, tačiau to jam nepakanka. Tobitas įstengia aktyviai rūpintis vargšais, nes pats savo kailiu patyrė vargą. Todėl žodžiai, kuriuos skiria savo sūnui Tobijui, yra jo tikrasis testamentas: „Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ (4, 7). Trumpai tariant, atsidūrę priešais vargšą žmogų negalime nusukti akių, nes tai sutrukdytų mums sutikti Viešpaties Jėzaus veidą. Ir gerai įsidėmėkime tą pasakymą „nė nuo vieno vargšo“. Kiekvienas žmogus yra mūsų artimas. Nesvarbu jo odos spalva, socialinė padėtis, kilmė… Jei esu vargšas, galiu atpažinti, kas iš tikrųjų yra brolis, kuriam manęs reikia. Esame pašaukti susitikti su kiekvienu vargstančiuoju ir susidurti su visokiomis vargo atmainomis, atsikratyti abejingumo ir tuščių deklaracijų, kuriomis dangstome iliuzinę gerovę.

4. Gyvename istoriniu laikotarpiu, kai nėra skatinamas dėmesys vargingiausiems. Vis garsiau skamba kvietimas siekti gerovės, o skurde gyvenančiųjų balsai nutildomi. Linkstama nekreipti dėmesio į viską, kas neatitinka gyvenimo modelio, pateikiamo jaunajai kartai, kuri yra pažeidžiamiausia dabar vykstančių kultūrinių pokyčių akivaizdoje. Tai, kas nemalonu ir sukelia kančią, išstumiama į užribį, o fizinės savybės išaukštinamos, tarsi jos būtų pagrindinis siektinas tikslas. Virtualioji tikrovė pakeičia tikrąjį gyvenimą, ir vis lengviau supainioti šiuos du pasaulius. Varguoliai tampa įvaizdžiais, kurie gali sujaudinti kelioms akimirkoms, tačiau kai su jais susiduriama konkrečiai gatvėje, jie ima erzinti ir būna atstumiami. Skubėjimas, kasdienis gyvenimo palydovas, neleidžia sustoti, padėti ir pasirūpinti kitu. Gerojo samariečio palyginimas (plg. Lk 10, 25–37) nėra pasakojimas apie praeitį, jis kelia klausimą apie kiekvieno iš mūsų dabartį. Deleguoti kitiems yra lengva; aukoti pinigų, kad kiti galėtų atlikti gailestingumo darbus, yra didžiadvasiškas gestas; asmeniškai įsitraukti yra kiekvieno krikščionio pašaukimas.

5. Dėkokime Viešpačiui, kad yra tiek daug vyrų ir moterų, kurie gyvena atsidavę vargšams bei atstumtiesiems ir dalijasi su jais; tai įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės, kurie reguliariai priima atstumtuosius ir kenčiančiuosius įsipareigodami būti kartu su jais. Tai ne antžmogiai, bet kiekvieną dieną mūsų sutinkami „kaimynai“, kurie tyliai tampa vargšais kartu su vargšais. Jie ne tik ką nors duoda: jie išklauso, kalbasi, stengiasi suprasti situaciją ir jos priežastis, duoti tinkamus patarimus ir teisingus orientyrus. Jie rūpinasi ne tik materialiniais, bet ir dvasiniais poreikiais, visapusišku asmens skatinimu. Šioje didžiadvasiškoje ir neatlygintinai dovanojamoje tarnystėje Dievo karalystė tampa esama ir regima; ji iš tiesų panaši į sėklą, kuri krinta į gerą šių žmonių gyvenimo dirvą ir duoda vaisių (plg. Lk 8, 4–15). Tegul dėkingumas šiems gausiems savanoriams tampa malda, kad jų liudijimas būtų vaisingas.

6. Enciklikos Pacem in terris 60-ųjų metinių proga būtina vėl prisiminti šventojo popiežiaus Jono XXIII parašytus žodžius: „Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, į kūno neliečiamybę, į būtinas ir pakankamas priemones oriam gyvenimui, įskaitant maistą, drabužius, pastogę, medicininę priežiūrą, poilsį ir galiausiai būtinas socialines paslaugas; todėl jis turi teisę į socialinę apsaugą ligos, negalios, našlystės, senatvės, nedarbo ir bet kuriuo kitu atveju, kai ne dėl savo valios netenka pragyvenimo lėšų“ (6).

Kiek daug darbo dar laukia, kad šie žodžiai taptų tikrove, be kita ko, turime rimtai ir veiksmingai angažuotis politikos ir teisėkūros srityje! Nepaisant politikos ribotumo, o kartais negebėjimo įžvelgti bendrąjį gėrį ir jam tarnauti, tegul ir toliau daugybė piliečių, tikinčių savanoriško įsipareigojimo vargšams verte, plėtoja solidarumą ir subsidiarumą. Be abejo, reikia raginti ir net spausti valstybės institucijas gerai atlikti savo pareigas, tačiau neverta likti pasyviems ir laukti, kol viskas bus gauta „iš viršaus“: varge gyvenantys žmonės taip pat turi būti įtraukti bei lydimi pokyčių ir atsakomybės perėmimo procese.

7. Deja, dar kartą turime atkreipti dėmesį į naujas vargo formas, papildančias jau anksčiau aprašytas. Turiu omenyje karo zonose gyvenančius žmones, ypač vaikus, iš kurių atimta taiki dabartis ir ori ateitis. Niekada nevalia susitaikyti su tokia padėtimi; visomis išgalėmis stenkimės, kad įsitvirtintų taika kaip Prisikėlusio Viešpaties dovana ir įsipareigojimo siekti teisingumo bei dialogo vaisius.

Negaliu nepastebėti ir spekuliacijų, dėl kurių įvairiuose sektoriuose smarkiai išauga kainos ir daugelis šeimų dar labiau skursta. Darbo atlygio lėšos greitai išleidžiamos, o tai verčia žmones patirti nepriteklių, kuris pakerta jų orumą. Jei šeimai tenka rinktis tarp maisto produktų ir vaistų, tuomet turi būti išgirstas balsas tų, kurie dėl žmogaus orumo reikalauja teisės į abiejų kategorijų gėrybes.

Kaip galime nepastebėti etinės netvarkos, esančios darbo pasaulyje? Nežmoniškas elgesys su daugeliu darbuotojų – vyrų ir moterų; neadekvatus atlygis už atliktą darbą; nesaugumo dėl darbo vietos rykštė; nelaimingų atsitikimų darbe aukų gausa, dažnai nulemta mentaliteto, kuris pirmenybę teikia tiesioginiam pelnui saugumo sąskaita… Atmintini šventojo Jono Pauliaus II žodžiai: „Pirmasis darbo vertinimo pagrindas yra pats žmogus. […] Žmogus skirtas ir jis pašauktas darbui, bet vis dėlto darbas yra „dėl žmogaus“, o ne žmogus „dėl darbo“ (Enc. Laborem exercens, 6).

8. Šis sąrašas, jau pats savaime dramatiškas, tik iš dalies atspindi vargo situacijas, kurios yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Ypač negaliu nepaminėti kasdien vis akivaizdžiau pasireiškiančios negerovės, kuri paliečia jaunimą. Kiek daug nusivylusių gyvenimu ir net savižudžių jaunų žmonių, suklaidintų kultūros, įteigiančios, jog jie esą „nevykėliai“ ir „niekam tikę“. Padėkime jiems reaguoti į šias piktybines įtakas, kad kiekvienas rastų kelią, kuriuo eidamas galėtų įgyti tvirtą ir didžiadvasišką tapatybę.

Kalbant apie vargšus lengva nuslysti į retorinių frazių kartojimą. Taip pat klastinga pagunda sustoti ties statistika ir skaičiais. Vargšai yra žmonės, jie turi veidus, istorijas, širdis ir sielas. Jie yra broliai ir seserys, turintys savo privalumų ir trūkumų, kaip ir visi kiti, todėl svarbu užmegzti asmeninį santykį su kiekvienu iš jų.

Tobito knyga mus moko, kaip konkrečiai turime veikti su vargšais ir dėl jų. Tai teisingumo reikalas, jis įpareigoja mus visus ieškoti ir susitikti vieniems su kitais, kad puoselėtume darną, būtiną tikros bendruomenės tapatybei. Domėjimasis vargšais nėra tik skubotas išmaldos davimas; jis reikalauja atkurti teisingus tarpasmeninius santykius, kuriuos sužalojo skurdas. Taigi „nenusukant veido nuo vargšų“ pelnoma gailestingumo bei meilės, kuri suteikia prasmę ir vertę visam krikščioniškajam gyvenimui.

9. Tegul mūsų dėmesys vargšams visada pasižymi evangeliniu realizmu. Dalijimasis turi atitikti konkrečius kito poreikius, o ne būti tik priemonė atsikratyti daiktų pertekliaus. Čia taip pat reikia įžvalgumo vadovaujant Šventajai Dvasiai, kad atpažintume tikruosius brolių ir seserų poreikius, o ne savo siekius. Jiems iš tikrųjų neatidėliotinai reikia mūsų žmogiškumo, atviros meilei mūsų širdies. Nepamirškime: „Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti“ (Evangelii gaudium, 198). Tikėjimas mus moko, kad kiekvienas vargšas yra Dievo vaikas ir kad jame ar joje yra Kristus: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

10. Šiemet minimos 150-osios šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės gimimo metinės. Savo „Vienos sielos istorijoje“ ji rašo: „Dabar suprantu, kad tobula artimo meilė – tai pakanta kitų žmonių trūkumams, mokėjimas nesistebėti jų silpnybėmis, rasti sau atsparos net ir mažiausiose jų praktikuojamose dorybėse, o ypač supratau, kad toji meilė neturi būti slepiama širdies gilumoje: „Niekas nevožia indu degančio žiburio, – pasakė Jėzus, – bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.“ Man atrodo, kad tas žibintas vaizduoja artimo meilę, kuri privalo šviesti ir džiuginti ne tik tuos, kurie yra man brangiausi, bet ir visus, kurie yra namuose, visus aliai vieno“ (Vienos sielos istorija. Vilnius, 1995, p. 245–246 [Ms C, 12r]).

Šiuose namuose, kurie yra pasaulis, kiekvienas turi teisę būti nušviestas artimo meilės šviesos, iš nieko nevalia jos atimti. Tegul nenuilstanti šventosios Teresės meilė įkvepia mūsų širdis šią Pasaulinę vargstančiųjų dieną, tegul padeda mums „nenusukti savo veido nuo vargšo“ ir visada kreipti žvilgsnį į žmogiškąjį ir dieviškąjį Viešpaties Jėzaus Kristaus veidą.

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. birželio 13 d., Šventojo Antano Paduviečio, vargšų globėjo, minėjimas.

Pranciškus