Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga
maldos intencijos SAUSIO mėnesiui
Brangūs tikintieji – sveiki sulaukę Šventų Kalėdų, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo švenčių!
Kaip gi norisi pabrėžti, paryškinti, išskirti – Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo! Taip, Dievas tapo Žmogumi, tai visa keičiantis įvykis ir mes jį džiugiai švenčiame!
Daugmaž prieš dešimt metų interneto platybėse pasirodė toks tariamas Jėzaus laiškas, prabylantis ir priverčiantis šiek tiek labiau atsimerkti prieš įvykį, kai Dievas tapo Žmogumi. Ką gi mes iš tikrųjų švenčiame? Kalėdų senelio dieną, papuoštų eglučių šventę ar tik šiaip, pasikeičiame dovanėlėmis? Nejaugi tik tiek? Tikriausiai ne, paskaitykime šį Jėzaus laišką.
„Kaip Jūs visi žinote, artinasi mano gimtadienis. Kiekvienais metais mano garbei suruošiama didžiulė šventė, tad manau, kad ir šiais metais ši šventė dar sykį įvyks.
Šiuo laikotarpiu visi skuba, ieško dovanų, mirga daugybė reklamų televizijoje, radijuje bei laikraščiuose – visa tai palaipsniui vis garsiau skelbia, jog mano gimtadienis artinasi. Iš tikrųjų gera žinoti, kad bent kartą metuose kai kurie žmonės galvoja apie mane. Tačiau pastebiu ir kitą dalyką: jei pradžioje žmonės, atrodo, suprato ir, regis, dėkojo už visa, ką jiems padariau, tai laikui bėgant jie, rodos, vis sunkiau beatsimena šios šventės priežastį.
Šeimos ir draugai susiburia maloniai praleisti laiką, bet jau ne visada žino šios šventės prasmę. Atsimenu kaip praeitais metais mano garbei buvo suruošta didžiulė puota. Valgomojo stalas buvo nukrautas skaniausiais patiekalais, pyragais, vaisiais ir saldumynais. Kambaryje buvo nuostabios dekoracijos ir gausybė ypatingai supakuotų puikių dovanų. Bet žinote, ką? Aš nebuvau pakviestas… Teoriškai buvau garbės svečias, bet niekas manęs neatsiminė ir niekas neatsiuntė kvietimo.
Šventė buvo mano garbei, bet kai ta didinga diena atėjo, mane paliko lauke ir prieš pat nosį užtrenkė duris… O aš vis tik norėjau būti kartu su visais ir pasidalinti vaišėmis… Iš tikrųjų, visa tai manęs jau nebestebina, nes jau keletą metų prieš mane užsitrenkia visos durys.
Kadangi nebuvau pakviestas, nusprendžiau prisijungti prie švenčiančiųjų tyliai, kad niekas manęs ir nepastebėtu. Įsitaisiau kamputyje ir stebėjau. Visi gėrė, valgė, krėtė kvailystes ir juokėsi iš visko. Praėjo nemažai laiko. Galiausiai atėjo tas storas žmogelis su balta barzda ir ilgu raudonu drabužiu. Jis nenustodamas juokėsi : „Cha, cha, cha!“, po to atsisėdo į krėslą, o visi vaikai bėgo prie jo ir šaukė: „Kalėdų senelis! Kalėdų senelis!“, tarsi šventė būtu buvusi jo garbei.
Vidurnaktį visi pradėjo sveikinti vienas kitą ir glėbesčiuotis. Plačiai ištiesiau savo rankas ir laukiau, kada kas nors ateis manęs apkabinti. Ir… žinote, ką… niekas pras mane neatėjo. Staiga jie visi ėmė keistis dovanomis ir su didžiausiu įkarščiu vieną po kitos jas išvynioti. Kai viskas jau buvo išpakuota, pažvelgiau, ar neliko netyčia vienos dovanėlės ir man… Ką jūs jaustumėte, jei jūsų gimimo dieną visi keistųsi dovanomis, o jūs negautumėte nė vienos?
Galiausiai supratau, kad šiame vakarėlyje nebuvau nei laukiamas, nei trokštamas ir tyliai išėjau.
Kiekvienais metais tai vis labiau pasireiškia. Žmonės atsimena tiktai tai, ką geria ir valgo, kokias dovanas gavo, o apie mane jau nebegalvoja niekas.
Norėčiau, kad per šių metų Kalėdų šventes leistumėte man ateiti į jūsų gyvenimus. Norėčiau tikėtis, kad prisiminsite, jog daugiau kaip prieš 2000 metų aš atėjau į pasaulį, kad už jus atiduočiau savo gyvybę ir galutinai jus išgelbėčiau.
Šiandieną aš tetrošktu vieno, kad jūs VISA ŠIRDIMI tuo tikėtumėte.
Kadangi daugelis nepasikvietė manęs į šventę praeitais metais, šį kartą pats surengsiu savo šventę ir tikiuosi, kad jūs gausiai prie manęs prisijungsite. Teigiamo atsakymo į mano kvietimą vardan paskleiskite šią žinią kuo plačiau – visiems žmonėms, kuriuos pažįstate.
Visą amžinybę būsiu jums už tai dėkingas.
Labai stipriai jus myliu ir bučiuoju.
Pagarbiai, Jėzus.“
Laiško pabaiga.
Prie šios žinios labai tinka filosofo ir poeto Vladimiro Solovjovo žodžiai:
Dievas su mumis!
Ne danguose, ne vėjyje, ne ugnyje,
Ne audroje ir ne pasaulio toliuose,
Ne praeities ūke.
Čia ir dabar! Tuščiam pasaulio šurmuly,
Pilkoj gyvenimo tėkmėj ir kasdienybėj.
Dievas su mumis!
Nepamirškime ką skelbia Kalėdų žinia – Dievas su mumis. Jis ateina pas mus kaip Žmogus ir tampa šv. Mišių Duona, kuri vienija ir perkeičia: kas šalta virsta šilta, kas juoda tampa balta, kas svetima, pasidaro sãva… Ramybės Jums, taikos ir santarvės, neškite Kalėdų žinią visiems – Dievas su mumis.
Jūsų vyskupas Linas, OFM
LVK sekretoriato informacija apie 2017 metų Kūčių ir Kalėdų šventimo tvarką
Adventas – vilties ir pasiruošimo metas. Laukdami atkeliaujančiojo į šį pasaulį dieviškojo Kūdikio, daugiau meldžiamės, mažiau linksminamės, stengiamės dažniau dalintis tuo, ką turime, su stokojančiaisiais. Viena iš Lietuvoje ir Lenkijoje paplitusių tradicijų – pasninkas Kūčių dieną.
Apie pasninką Kūčių dieną – sekmadienį
Šiemet Kūčios švenčiamos ketvirtąjį Advento sekmadienį. „Kai Kūčios būna sekmadienį, tikintieji, pagal Lietuvos tradiciją, tą dieną kviečiami susilaikyti nuo mėsiško maisto, nors sekmadieniais tokios pareigos ir nėra“ (2006 m. LVK instrukcija dėl atgailos ir pasninko dienų).
Tikintieji apsisprendžia savarankiškai, ar Kūčių dieną susilaikyti nuo mėsiško maisto, o Kūčių vakarienei tradiciškai valgo patiekalus be mėsos. Prieš Kūčių vakarienę dera su visa šeima pasimelsti.
Apie sekmadienio ir šv. Kalėdų šventimo tvarką
Katalikams privalomos šventės yra ir sekmadienis, ir Šv. Kalėdos, tad tikintieji yra kviečiami švęsti ir sekmadienio, ir Šv. Kalėdų Eucharistiją, pasirenkant, kuriose iš sekmadienio ir Kalėdų šv. Mišių dalyvauti.
Ketvirtojo Advento sekmadienio šv. Mišios švenčiamos nuo šeštadienio saulėlydžio iki sekmadienio popietės.
Šv. Kalėdų Mišios – tai Kūčių vakaro (aukojamos ne visur), Kalėdų nakties (Lietuvoje ir Lenkijoje liaudiškai vadinamos Piemenėlių), Kalėdų ryto ir Kalėdų dienos Mišios.
Visiems – prasmingo ir palaiminto Advento!
Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas