Kategorija – Lietuvos vyskupai

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos GEGUŽĖS mėnesiui

 

Už pašauktuosius į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą, kad drąsiai ir dosniai atsilieptų.

Dievo malonės Motina, melski už mus.

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos BALANDŽIO mėnesiui

 

Už labiausiai gailestingumo reikalingus, kad priėmę atleidimą, nauju gyvenimu skelbtų Kristaus pergalę.

Išganytojo Motina, melski už mus.

Lietuvos vyskupų velykinis žodis

Lietuvos vyskupų velykinis žodis

Lietuvos vyskupų Velykinis ganytojiškasis laiškas

Brangūs broliai ir seserys,

sveiki sulaukę šventų Velykų – Kristaus prisikėlimo šventės! Šiandien prisikėlimo šviesa įveikė tamsumas. Šiandien Kristus, nugalėjęs nuodėmę ir mirtį, mums visiems dangaus vartus atvėrė. Velykos – tai Pascha, perėjimas iš mirties į gyvenimą, iš vergovės į Dievo vaikų laisvę. Dievas „iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu“ (Ef 1, 5) siuntė mums Gelbėtoją Jėzų ir troškta suvienyti mus su savimi, padaryti savo vaikais. Čia glūdi giliausia Velykų šventės prasmė, iš čia kyla džiaugsmas ir neblėstanti viltis.

Šią prisikėlimo šviesą dažnai užgožia nusivylimo, netikrumo dėl ateities, beprasmybės ar abejingumo debesys. Kristaus prisikėlimas kartais tampa tik gražia istorija, o nuodėme paženklintas gyvenimas atrodo patrauklesnis ir malonesnis, nors jis tėra mirties paunskmė. Prisikėlimo ryto spinduliai sunkiai sklaido mūsų gyvenimo tamsumas. Tačiau pats Kristus mus drąsina: „Nebijok, mažoji kaimene. Aš nugalėjau pasaulį“ (Lk 12, 36; Jn 16, 33). Kristus yra gyvas ir pasilieka tarp mūsų iki pat pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20). Krikštu esame mirę su Kristumi, kad „pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Kristus mus kviečia tapti prisikėlimo bei šviesos vaikais (plg. Jn 12, 36), savo gyvenimu liudyti prisikėlimo tikrovę.

Popiežius Pranciškus Apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium taikliai primena, kad „Kristaus prisikėlimas nėra praeities dalykas, bet turi pasaulį persunkusios gyvybinės jėgos. Kur visa atrodo jau mirę, vėl ima rodytis prisikėlimo daigai. Tai neprilygstama jėga“ (Evangelii Gaudium, 276). Prisikėlimas įmanomas, ir mes galime jame dalyvauti. Kai neleidžiame nusvirti rankoms ir nepasiduodame nusivylimui, mes jau liudijame prisikėlimo viltį. Kai nepritariame blogiui ir nuodėmei, žengiame į gyvenimą. Kai neužmerkiame akių prieš neteisybę, tampame tiesos vaikais. Kai neapsiribojame tik savo interesais ir pastebime mažiausią, jau esame prisikėlimo tikrovėje. Kiekvieną kartą, kai priimame Dievo gailestingumą ir maitinamės Eucharistijos duona, mes keliamės iš dvasinio nuovargio ir mirties naujam gyvenimui.

Šie metai Lietuvai ypatingi. Minime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį ir šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimtpenkmetį. Švenčiame Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos metus ir su džiaugsmu laukiame popiežiaus Pranciškaus atvykstant pas mus šį rudenį. Turime daug gražių ir svarbių progų susiburti kartu, džiaugtis laisve ir dėkoti Dievui už visas suteiktas dovanas. Mūsų nueitas laisvės kelias ne kartą paliudijo, kad prisikėlimas ir naujas gyvenimas įmanomas dėka žmonių drąsos, pasiryžimo, apsisprendimo dėl gėrio, laisvės ir dėl Dievo. Tikėjimas juos vedė pirmyn, o viltis nepalūžo. Šių metų minėjimai ir susitikimai tebus persmelkti Kristaus prisikėlimo šviesos. „Kristus Jėzus – mūsų viltis“, skelbia šv. Tėvo vizito Lietuvoje šūkis, o pats  popiežius Pranciškus ragina mus pabusti iš dvasinio miego ir semtis jėgų iš Kristaus.

„Prisikėlęs ir pašlovintas Kristus yra gilioji mūsų vilties versmė, ir jo pagalbos vykdant jo patikėtąją misiją niekada nestigs“ (Evangelii Gaudium, 275). Leiskime tikėjimo džiaugsmui prabusti, leiskime Kristui mus prikelti, būkime Jo prisikėlimo ir naujo gyvenimo liudytojai bei dalyviai.

 

Lietuvos vyskupai

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos KOVO mėnesiui

 

Už Lietuvos valstybės vadovus ir politikus, kad užtikrintų teisingumą visiems, o labiausiai – silpniausiesiems.

Geroji Patarėja, melski už mus.

Mirė Panevėžio vyskupas JUOZAS PREIKŠAS

Mirė Panevėžio vyskupas JUOZAS PREIKŠAS

Mirė Panevėžio vyskupas emeritas teol. lic. JUOZAS PREIKŠAS (1926-1951-1984-2018)

2018 m. vasario 11 d. Kauno klinikose, eidamas 92-uosius gyvenimo metus mirė Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas.

Vyskupas Juozas Preikšas gimė 1926 m. lapkričio 22 d. Griškabūdžio parapijoje, Šakių r., pirmuoju sūnumi šeimoje. Tėvai buvo darbininkai: tėvas – stalius, motina – siuvėja. Jie užaugino penkis vaikus.

Nuo 1934 m. mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, o nuo 1940 m. Šakių „Žyburio“ gimnazijoje. Karo metu, sudegus gimnazijai persikėlė gyventi į Kauną ir 1945 m. įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1949 m. mažinant seminaristų skaičių, sovietinės valdžios pašalintas iš ketvirtojo kurso. Kurį laiką dirbo vargonininku, vėliau grįžo į seminariją. Būdamas paskutiniame kurse, pirmojo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko 1951 m. rugsėjo 23 d. buvo pašventintas kunigu.

Po šventimų ir mokslų seminarijoje metus ėjo vikaro pareigas Karmėlavos parapijoje, o nuo 1953 m. paskirtas prokuratoriaus pareigoms Kunigų seminarijoje ir kartu gilino teologijos studijas, įsigydamas teologijos licenciato laipsnį.

1954 m. buvo paskirtas Kauno Šv. arkang. Mykolo (Įgulos) parapijos klebonu, 1956 m. greta klebono pareigų pradėjo dėstyti dogmų teologiją ir filosofines disciplinas Kauno kunigų seminarijoje. Čia išdirbo 13 metų.

1959 m. atleistas iš Įgulos parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijų kurijų ekonomu, o 1961 m. Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleriu. 1963 m. atleidžiamas iš kanclerio pareigų, paliekant vien dėstytoju kunigų seminarijoje. 1969 m. atleistas iš dėstytojo pareigų ir skiriamas Vilkaviškio parapijos klebonu ir dekanu.

1984 m. išrenkamas Vilkaviškio vyskupijos kunigų Tarybos ir konsultorių kolegijos nariu. Tais pačiais metais lapkričio 16 d. popiežiaus Jono Pauliaus II nominuojamas tituliariniu Egnacijos vyskupu.

1984 m. gruodžio 2 d. įšventintas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus Liudviko Povilonio pagalbininku. 1988 m., Šventajam Sostui priėmus arkivyskupo Povilonio atsistatydinimą, vyskupas Juozas Preikšas kurį laiką buvo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. 1989 m. paskirtas Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Nuo 1991 m. gruodžio mėnesio – Panevėžio vyskupijos ordinaras.

2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos.

Būdamas emeritu metus gyveno ir patarnavo Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems, vėliau persikėlė gyventi į Kauną, kur, kol sveikata leido, pagelbėdavo Šv. Antano Paduviečio parapijos sielovadai.

Vyskupo J. Preikšo vadovavimas Panevėžio vyskupijai sutapo su Lietuvos Atgimimo bei Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo laikmečiu. Jam dirbant Panevėžio vyskupu, šioje vyskupijoje buvo pastatytos trys bažnyčios: Berčiūnų, Truskavos ir Pakalnių. Vyskupui J. Preikšui valdant vyskupiją buvo sudaryti sielovadiniai centrai: katechetinis, jaunimo ir šeimos, įkurta vyskupijos Caritas, K. Paltaroko katalikiška mokykla, įsikūrė nemažai katalikiškų organizacijų, suaktyvėjo dvasinis gyvenimas. Vyskupas labai mėgo muziką, turėjo puikų balsą, visi dar ilgai prisiminsime jo gražiai dainuotą Čėzarės Biksio „Mama“.

Testamente a. a. vyskupas nuolankiai atsiprašo, jeigu ką įžeidė, o jį, išeinantį, prašo palydėti malda.

Tesiilsi ramybėje!

Panevėžio vyskupijos kurija

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai

Vyskupų kreipimasis, artėjant Lietuvos paaukojimui Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai

 

 

Šių metų vasario 11 d. 12 val. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Lietuvos vyskupai aukos iškilmingas šv. Mišias, kurių metu Lietuva bus paaukota Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Kokia šio veiksmo prasmė?

 

Lietuvos paaukojimas Švč. Mergelei Marijai – tai tikėjimo veiksmas, kuriuo:

 

išreiškiame pasitikėjimą Marija, kurią Jėzus mums patikėjo kaip Motiną, nuo kryžiaus sakydamas šv. Jonui: „Štai tavo Motina!“ (Jn 19, 27);

atnaujiname tikėjimą, puoselėtą mūsų tėvų ir protėvių, kurio dėka Lietuva tapo žinoma kaip Marijos žemė, o prieš 300 metų Trakų Dievo Motinos atvaizdas karūnuotas popiežiaus pašventintomis karūnomis;

artėjant Vasario 16-ajai, kai švęsime Lietuvos Valstybės atkūrimo 100 metų Jubiliejų, Marijos globai patikime Lietuvos dabartį ir ateitį, su dėkingumu atmindami visus, kurių dėka ją turime.

 

Vasario 11-ąją kviečiame visus nuoširdžiai jungtis į šį bendrą tikėjimo aktą, gausiai susiburiant Trakuose, taip pat kiekvienoje Lietuvos parapijoje, ir kartu su savo kunigais šv. Mišių metu, prieš tikėjimo išpažinimą, vienu balsu ištariant Lietuvos paaukojimo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai žodžius.

Negalinčius atvykti į Trakus ar į savo bažnyčią kviečiame jungtis į šį tikėjimo veiksmą LRT televizijos ar Marijos radijo tiesioginių transliacijų iš Trakų bazilikos pagalba.

Lietuvos paaukojimo Mergelei Marijai maldą šiais Jubiliejiniais Trakų Dievo Motinos metais dažnai kalbėkime parapijose, bendruomenėse, šeimose ar asmeniškai.

Švč. Mergelė Marija tegloboja Lietuvą ir kasdien tekreipia mūsų žvilgsnį į savo Sūnų, kviesdama įsiklausyti į Jo žodį ir Juo sekti. Juk Kristus Jėzus – mūsų viltis! (1 Tim 1, 1).

 

                                                                                                                                             

                                                                                 Lietuvos vyskupai

 

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos VASARIO mėnesiui

 

Už Lietuvą, kad visi jos vaikai atsakingai saugotų ir puoselėtų laisvės dovaną.

Lietuvos Globėja, melski už mus.

Maldos intencijos

Maldos intencijos

Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio ir
Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos vainikavimo 300-ųjų jubiliejinių metų proga

maldos intencijos SAUSIO mėnesiui

 

Už krikščionių vienybės užmojį, kad pasaulis įtikėtų Kristaus tiesa ir šitaip prisidėtų prie taikos eros atėjimo. Taikos Karaliene, melski už mus.

Vyskupo kalėdinis sveikinimas

Vyskupo kalėdinis sveikinimas

Brangūs tikintieji – sveiki sulaukę Šventų Kalėdų, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo švenčių!

Kaip gi norisi pabrėžti, paryškinti, išskirti – Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo! Taip, Dievas tapo Žmogumi, tai visa keičiantis įvykis ir mes jį džiugiai švenčiame!

Daugmaž prieš dešimt metų interneto platybėse pasirodė toks tariamas Jėzaus laiškas, prabylantis ir priverčiantis šiek tiek labiau atsimerkti prieš įvykį, kai Dievas tapo Žmogumi. Ką gi mes iš tikrųjų švenčiame? Kalėdų senelio dieną, papuoštų eglučių šventę ar tik šiaip, pasikeičiame dovanėlėmis? Nejaugi tik tiek? Tikriausiai ne, paskaitykime šį Jėzaus laišką.

 

„Kaip Jūs visi žinote, artinasi mano gimtadienis. Kiekvienais metais mano garbei suruošiama didžiulė šventė, tad manau, kad ir šiais metais  ši šventė dar sykį įvyks.

Šiuo laikotarpiu visi skuba, ieško dovanų, mirga daugybė reklamų televizijoje, radijuje bei laikraščiuose – visa tai palaipsniui vis garsiau skelbia, jog mano gimtadienis artinasi. Iš tikrųjų gera žinoti, kad bent kartą metuose kai kurie žmonės galvoja apie mane. Tačiau pastebiu ir kitą dalyką: jei pradžioje žmonės, atrodo, suprato ir, regis, dėkojo už visa, ką jiems padariau, tai laikui bėgant jie, rodos, vis sunkiau beatsimena šios šventės priežastį.

Šeimos ir draugai susiburia maloniai praleisti laiką, bet jau ne visada žino šios šventės prasmę. Atsimenu kaip praeitais metais mano garbei buvo suruošta didžiulė puota. Valgomojo stalas buvo nukrautas skaniausiais patiekalais, pyragais, vaisiais ir saldumynais. Kambaryje buvo nuostabios dekoracijos ir gausybė ypatingai supakuotų puikių dovanų. Bet žinote, ką? Aš nebuvau pakviestas… Teoriškai buvau garbės svečias, bet niekas manęs neatsiminė ir niekas neatsiuntė kvietimo.

Šventė buvo mano garbei, bet kai ta didinga diena atėjo, mane paliko lauke ir prieš pat nosį užtrenkė duris… O aš vis tik norėjau būti kartu su visais ir pasidalinti vaišėmis… Iš tikrųjų, visa tai manęs jau nebestebina, nes jau keletą metų prieš mane užsitrenkia visos durys.

Kadangi nebuvau pakviestas, nusprendžiau prisijungti prie švenčiančiųjų tyliai, kad niekas manęs ir nepastebėtu. Įsitaisiau kamputyje ir stebėjau. Visi gėrė, valgė, krėtė kvailystes ir juokėsi iš visko. Praėjo nemažai laiko. Galiausiai atėjo tas storas žmogelis su balta barzda ir ilgu raudonu drabužiu. Jis nenustodamas juokėsi : „Cha, cha, cha!“, po to atsisėdo į krėslą, o visi vaikai bėgo prie jo ir šaukė: „Kalėdų senelis! Kalėdų senelis!“, tarsi šventė būtu buvusi jo garbei.

Vidurnaktį visi pradėjo sveikinti vienas kitą ir glėbesčiuotis. Plačiai ištiesiau savo rankas ir laukiau, kada kas nors ateis manęs apkabinti. Ir… žinote, ką… niekas pras mane neatėjo. Staiga jie visi ėmė keistis dovanomis ir su didžiausiu įkarščiu vieną po kitos jas išvynioti. Kai viskas jau buvo išpakuota, pažvelgiau, ar neliko netyčia vienos dovanėlės ir man… Ką jūs jaustumėte, jei jūsų gimimo dieną visi keistųsi dovanomis, o jūs negautumėte nė vienos?

Galiausiai supratau, kad šiame vakarėlyje nebuvau nei laukiamas, nei trokštamas ir tyliai išėjau.

Kiekvienais metais tai vis labiau pasireiškia. Žmonės atsimena tiktai tai, ką geria ir valgo, kokias dovanas gavo, o apie mane jau nebegalvoja niekas.

Norėčiau, kad per šių metų Kalėdų šventes leistumėte man ateiti į jūsų gyvenimus. Norėčiau tikėtis, kad prisiminsite, jog daugiau kaip prieš 2000 metų aš atėjau į pasaulį, kad už jus atiduočiau savo gyvybę ir galutinai jus išgelbėčiau.

Šiandieną aš tetrošktu vieno, kad jūs VISA ŠIRDIMI tuo tikėtumėte.

Kadangi daugelis nepasikvietė manęs į šventę praeitais metais, šį kartą pats surengsiu savo šventę ir tikiuosi, kad jūs gausiai prie manęs prisijungsite. Teigiamo atsakymo į mano kvietimą vardan paskleiskite šią žinią kuo plačiau – visiems žmonėms, kuriuos pažįstate.

Visą amžinybę būsiu jums už tai dėkingas.

Labai stipriai jus myliu ir bučiuoju.

Pagarbiai, Jėzus.“

Laiško pabaiga.

Prie šios žinios labai tinka filosofo ir poeto Vladimiro Solovjovo žodžiai:

Dievas su mumis!

Ne danguose, ne vėjyje, ne ugnyje,

Ne audroje ir ne pasaulio toliuose,

Ne praeities ūke.

Čia ir dabar! Tuščiam pasaulio šurmuly,

Pilkoj gyvenimo tėkmėj ir kasdienybėj.

Dievas su mumis!

 

Nepamirškime ką skelbia Kalėdų žinia – Dievas su mumis. Jis ateina pas mus kaip Žmogus ir tampa šv. Mišių Duona, kuri vienija ir perkeičia: kas šalta virsta šilta, kas juoda tampa balta, kas svetima, pasidaro sãva… Ramybės Jums, taikos ir santarvės, neškite Kalėdų žinią visiems – Dievas su mumis.

 

Jūsų vyskupas Linas, OFM

Kūčių ir Kalėdų šventimo tvarka

Kūčių ir Kalėdų šventimo tvarka

LVK sekretoriato informacija apie 2017 metų Kūčių ir Kalėdų šventimo tvarką

 

Adventas – vilties ir pasiruošimo metas. Laukdami atkeliaujančiojo į šį pasaulį dieviškojo Kūdikio, daugiau meldžiamės, mažiau linksminamės, stengiamės dažniau dalintis tuo, ką turime, su stokojančiaisiais. Viena iš Lietuvoje ir Lenkijoje paplitusių tradicijų – pasninkas Kūčių dieną.

Apie pasninką Kūčių dieną – sekmadienį

Šiemet Kūčios švenčiamos ketvirtąjį Advento sekmadienį. „Kai Kūčios būna sekmadienį, tikintieji, pagal Lietuvos tradiciją, tą dieną kviečiami susilaikyti nuo mėsiško maisto, nors sekmadieniais tokios pareigos ir nėra“ (2006 m. LVK instrukcija dėl atgailos ir pasninko dienų).

Tikintieji apsisprendžia savarankiškai, ar Kūčių dieną susilaikyti nuo mėsiško maisto, o Kūčių vakarienei tradiciškai valgo patiekalus be mėsos. Prieš Kūčių vakarienę dera su visa šeima pasimelsti.

Apie sekmadienio ir šv. Kalėdų šventimo tvarką

Katalikams privalomos šventės yra ir sekmadienis, ir Šv. Kalėdos, tad tikintieji yra kviečiami švęsti ir sekmadienio, ir Šv. Kalėdų Eucharistiją, pasirenkant, kuriose iš sekmadienio ir Kalėdų šv. Mišių dalyvauti.

Ketvirtojo Advento sekmadienio šv. Mišios švenčiamos nuo šeštadienio saulėlydžio iki sekmadienio popietės.

Šv. Kalėdų Mišios – tai Kūčių vakaro (aukojamos ne visur), Kalėdų nakties (Lietuvoje ir Lenkijoje liaudiškai vadinamos Piemenėlių), Kalėdų ryto ir Kalėdų dienos Mišios.

Visiems – prasmingo ir palaiminto Advento!

 

                                                Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas

X