Kategorija – Bendruomenė

Šv. Šeimos sekmadienis

Šv. Šeimos sekmadienis

Šv. Šeimos sekmadienis tapo gražiu besibaigiančių 2017 metų palydėjimu. Šv. Mišiose pavedę Dievui savo šeimas, dėkodami už visas gautas malones, prašydami santarvės bei vienybės tarp šeimos narių, visi pasijutome vienos didelės šeimos – Bažnyčios – nariais. Šventę vainikavo agapė šventoriuje. Visi galėjo paskanauti šilta koše ir karšta arbata. Po 11 val. šv. Mišių mažuosius aplankė Kalėdų Senelis su gausiu dovanų maišu. Vaikai deklamavo gražiausius eilėraščius, džiaugėsi, dovanojo visiems šalia buvusiems savo nuoširdžias šypsenas.

Nuoširdžiai dėkojam klebonui Petrui, savanoriams, kurie sušildė šventės dalyvius maistu ir arbata, visiems parapijiečiams.

 

Tikra šventė

Tikra šventė

Tikroji šventė

Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: ,,Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2,15)

Prasidėjus  Adventui Anykščių Šv. Mato bažnyčioje visi vaikai ir suaugusieji buvo kviečiami pasidalinti saldumynais ir žaislais su tais vaikais,  kurie turi mažiau. Visą advento laikotarpį aukotojai nešė dovanas ir dėjo į tam skirtą dėžę, kuri stovėjo bažnyčioje netoli altoriaus. Tikintieji gausiai dalijosi saldumynais, vaikiškomis knygomis, žaislais.  Dovanų užteko visiems keturiasdešimt devyniems vaikams, kuriems išsipildė kalėdinio stebuklo laukimas. Šv. Kalėdos  atnešė ne tik džiaugsmą, bet ir  pilnus dovanų krepšelius. Po šv. Kalėdų savanoriai kunigas Mindaugas, Gytis, Virginija, Vaida, Sigitas, Asta aplankė dvidešimt vieną šeimą.  Jie pasveikino vaikus su šventėmis ir įteikė kiekvienam vaikui paruoštas dovanėles. Aplankytų vaikų amžius buvo labai skirtingas. Pats jauniausiasis mažylis turėjo vos puse metukų, o vyriausiajam  jaunuoliui buvo 16 metų.

Šeimos džiugiai pasitiko savanorius ir nuoširdžiai dėkojo visiems žmonėms, kurie dosniai pasidalijo gerumu ir savo gėrybėmis. Manome, kad mūsų tikinčiųjų gerumas nesibaigė su šventėmis. Tikimės, kad jis tęsis visus metus ir neliksime abejingi svetimam skausmui ir skurdui.

 

 

Kalėdinis koncertas

Kalėdinis koncertas

Kūčių vakarą mūsų bažnyčioje nuoširdžiais žodžiais ir jaukiom giesmėm susirinkusius tikinčiuosius pasveikino Jono Biliūno gimnazijos I – IV klasių gimnazistai. Girdėjome skaitinius pagal Bruno Ferrero „Pasaka ne pasaka ir „Šeima“, kuriuos įtaigiai skaitė gimnazistai Kristupas ir Ieva. Viktorija pasidalino pačia nuoširdžiausia Šv. Faustinos malda apie gerumą, nuoširdumą, tikėjimą, paprastumą ir gailestingumą. Merginos Laura ir Gabrielė sugiedojo Leonardo Koheno „Aleliuja“ bei giesmę apie Dievą didingą. Gimnazijos muzikos mokytojos Eglės Vaiciekiūtytės suburtas jaunimo choras susirinkusiems parapijiečiams skyrė Franco Gruberio „Tylią naktį“ bei Indros Mažuikaitės „Kalėdų stebuklą“.

Kartu grojo varinių pučiamųjų kvintetas, vadovaujamas Kęstučio Grigaliūno.

 

Nuotraukos Daivos Kuprionienės

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

„Eik, – sako man širdis, – ieškok jo veido!“

Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! (Ps 27,8)

 

Liko jau tiek nedaug iki Kalėdų. Dienas jau galima skaičiuoti ant pirštų. Jau vis garsiau galima girdėti kalėdines dainas. Ir vis dar ieškome… Bandysiu ir aš surasti tas kelias mintis, kurios vis dar bando slėptis širdies kampučiuose, nedrįsdamos viešai pasirodyti.

Mielas skaitytojau, regiu Tave kaip savo draugą, kuriam noriu parašyti laišką. Laišką, kuriame įdedu dalelę savo gyvenimo, kuriame aš ieškau Tavojo veido ir leidžiu akies krašteliu pamatyti savąjį. Norėčiau palikti kuo didesnius tarpus tarp eilučių, kad galėtum ieškoti to, kas nepasakyta. Ieškoti…

Besibaigiant advento laikui, vis nepaliaujam ieškoję: dovanų, minčių, prasmių, tikrų draugų, šeimos narių, Viešpaties veido… Adventas – ieškojimų metas. Žinoma, visada yra lengviau, kai už Tave ieškoma, surandama, nes ir taip, rodos, to streso užtektinai. Tačiau tikrasis džiaugsmas aplanko tada, kai gali pats garsiai sušukti: „Eureka!“ O mums šiandien dar daug ko reikia ieškoti ir atrasti.

Vaikai mielai ieško šokoladuko, paslėpto už adventinio kalendoriaus durelių. Tik komercija daugiau nieko ir nebepasiūlo, vien saldų momentinį prisiminimą, kol jis tirpsta burnoje. Džiaugiuosi, kad mūsų miesto vaikai ir suaugusieji atsiliepė į kvietimą savo dovanėlėmis pradžiuginti ir kitus vaikus, kurie svajoja apie tikrą Kalėdų džiaugsmą. Taip suteikdami saldžiam laukimui ir prasmės pajautimo. Atnešdami dovanas prie altoriaus mažieji liudija, kad vaikai laukia ir ieško ne vien dovanų. Jie, kaip ir mes daugelis, ieško Viešpaties veido. Ieško to mylinčio Dievo – Kūdikėlio, kuris ateitų į jų namus, jų šeimą. Jie taip pat nori, kad šeimos nariai vienas kitam galėtų surasti daugiau laiko ir dėmesio.

Kaip bebūtų paradoksalu, dažnai tenka ieškoti ir pačių namų. Šventoji Šeima (Marija su Juozapu) ieškojo namų ateinančiam į pasaulį kūdikiui. Ir jiems tais namais tapo paprastutis tvartelis, tačiau nepaprastai turtingas savo šilumos ir jaukumo, žmonių tarpusavio meilės ir pagarbos. Taigi, norisi paklausti, ar aš gyvenu namie? Ką galėčiau atsakyti manęs klausiančiam, kur yra mano namai? Ar tai tolygu nurodomam adresui? Ką pasakytų tie migruojantys šeimos nariai, draugai, pažystami, kurių adresai nuolat kinta? Ar jie turi namus?

Kelių savo draugų to paklausiau ir jie nuoširdžiai bandydami atsakyti, turėjo sustoti ir truputį pamąstyti. Namai yra kur kas daugiau nei adresas, kuriuo galiu būti surastas. Tai šventa vieta, kurioje gera būti, kurioje norisi pasilikti su brangiausiais žmonėmis. Ten, kur galiu parodyti kitam ir pirmiausia sau pačiam savo veidą. Vieta, kur žmogus pasijunta žmogumi, mylimu, svarbiu, gerbiamu, išgirstamu. Ir visai nesvarbu, kur aš tą vieta surasiu: Anykščiuose, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje ar kitame pasaulio kampelyje.

Norint surasti, dažnai tenka išeiti. Norint atrasti tikruosius namus, kartais prireikia juos palikti. Norint atrasti iš naujo artimo žmogaus veidą, reikia išeiti iš kasdieniškų darbų, intrigų ir perdėtų emocijų sūkurio. Norint surasti Viešpaties veidą, reikia leisti širdžiai eiti jo ieškoti.

Adventas nori mus pakviesti tokiai ryžto reikalaujančiai kelionei ir ieškojimams. Pakviesti ne vien puošti mūsų laikinas buveines, bet ir padaryti jas tikrais namais, į kuriuos norėtųsi sugrįžti, kuriuose norėtųsi sulaukti Ateinančiojo. Kur, kaip rašo vaikai, jie galėtų būti visi viena šeima.

Yra pokalbis tarp Dievo ir žmogaus, kuriame dangiškasis Tėvas nori išnuomoti Sūnui namą. Žmogus pirma siūlo du kambarius, dar iš bėdos galėtų tris išnuomoti. Dievas norėtų išsinuomoti visą namą, bet žmogus nelabai nori, nes jam pačiam reikia erdvės. Dangaus Tėvas garantuoja, kad jis nebus išmestas į gatvę ir tos erdvės jam atsiras daugiau nei kada turėjo, kai tame name apsigyvens Jo Sūnus. Kadangi žmogui visa tai pasirodė rizikinga ir nesuprantama, jis teatsakė, kad pagalvos. O Dievas pasakė: „Galiu palaukti. Man čia patinka.“ (visas pasakojimas knygoje „Eik į savo kambarėlį“ psl. 21-22).

Advento laikas skirtas nuoširdiems atsakymams, jų ieškojimams. Kiek aš galėčiau vietos skirti Dievo Sūnui? Kokios baimės neleidžia plačiai atverti duris Ateinančiajam? Dievui patinka mūsų širdies buveinė. Jis norėtų apsigyventi, „neišmetant mūsų į gatvę“. Todėl ir laukia kantriai, kol mes busime pasirengę atsakyti Jam, priimti Jį, gyventi su Juo.

Mielas Drauge, vis dar ieškau Tavojo veido. Širdies raginamas einu ieškoti Viešpaties veido. Ir tie ieškojimai mane veda prie prakartėlės, prie žmogaus, kuriuo tapo Viešpats. Prie Tavęs, sukurto į Dievą panašų. Neslėpk savo veido.

 

Kun. Mindaugas Šakinis

 

Marijos Nekaltojo Prasidėjimo atlaidai

Marijos Nekaltojo Prasidėjimo atlaidai

Svečiuose – Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčios vikaras Žilvinas Treinys

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai aš siunčiu pirma tavęs

savo pasiuntinį,

kuris nuties tau kelią.

Tyruose šaukiančiojo balsas:

Taisykite Viešpačiui kelią!

Ištiesinkite jam takus!

Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.

Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“

Mk 1,1-8

 

Antrąjį Advento sekmadienį Anykščių parapijiečiai turėjo galimybę susipažinti su Utenos Dievo apvaizdos bažnyčios vikaru Žilvinu Treiniu. „Kas yra tyruose šaukiančiojo balsas ir kaip reikia laukti Ateinančiojo?“ – klausė kunigas Žilvinas susirinkusiųjų. Dienos skaitiniai (http://lk.katalikai.lt/2017/12/10) mums kalbėjo apie naują dangų ir naują žemę, kvietė ištiesinti ateinančiam Viešpačiui takus. Dabar mes esame laukime, kaip ir Jonas Krikštytojas tuomet buvo. „Nepasitenkinkite Carito žvakutės nupirkimu ar sriubos nunešimu vargšams, nes tai yra labai lengva!“- kalbėjo svečias. Daug sunkiau yra mylėti šalia esantį, nukęsti blogą žodį nuo vyro, kuriam šiandien bloga nuotaika, mylėti ir įžvelgti išmintį mamos, kuri katik atėmė išmanųjį telefoną. Toks ateinančio Jėzaus laukimas bus išties prasmingas, taip turime laukti ir laikų pabaigos – budint. Jonas Krikštytojas, paskutinis Senojo Testamento pranašas, išties gyveno Mesijo laukimu. Ir mes turime būti į jį panašūs – ilgėtis Viešpaties, laukti Jo karalystės išsipildymo, melstis, kad nepražiopsotume galimybių pamatyti Jėzų artimame, eiti išpažinties – atsiprašyti ir susitaikyti su Dievu, ne esame netobuli, atsisakyti nebūtinų dalykų, atleisti kitiems žmonėms už nusižengimus. Labai dažnai žmonės negali atleisti- dalinosi kun. Žilvinas. Atleidimas, būdamas Dievo malone, gimsta iš supratimo, jog patys esame nusidėjėliai. Neprašykite – man padėk priimti skausmą, o jam atleisk, prašykite – atleisk mums abiems, nes mes esame nusidėjėliai… Kas pasakys, jog panašioje situacijoje nebūtum pasielgę taip pat – išdavę, pasmerkę, palikę? Mes taip pat širdyje esame nusidėjėliai. Mes turime tapatintis su Jėzumi ir prisiminti, jog jis ant kryžiaus prisiėmė visų kaltųjų nuodėmes. Toks supratimas mus gali išlaisvinti iš prisirišimo, jog kitas žmogus yra mums kaltas ar skolingas. Dovanokime vieni kitiems kaltes – ragino svečias, dovanokime tam, kuris pavogė iš jūsų piniginę – su šypsena, kaip kalėdinę dovaną…

Justė

 

Marijos Legiono šventė

Marijos Legiono šventė

Prasminga šventė

Gruodis – trumpiausių dienų, ilgiausių sutemų ir naktų metas. Akis ir ausis rėžiančios reklamos bando pradžiuginti žmones.

Tikinčiajam tikrą šviesą ir džiaugsmą atneša kiti dalykai!

Gruodžio 8 – tąją švenčiame Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę. Pasirinkdamas Ją, Viešpats parengė tinkamą būstą savo Sūnui, mūsų Atpirkėjui Jėzui Kristui.

Marijos Legiono nariams ši diena ypač brangi. Anykščių šv. apaštalo Mato bažnyčios Nekaltojo Prasidėjimo prezidiumo narės šventę pradėjome bažnyčioje šv. Mišiomis. Po jų meldėmės parapijos namuose. Čia pažadą Švč. Mergelei Marijai davė du buvę kandidatai Tomas Bakūra ir Julijona Mieželienė. Labai tuo džiaugiamės, sveikiname naujus narius ir kviečiame prie mūsų jungtis visus, norinčius savo gyvenimą patikėti šv. Marijos globai.

Naujokus pasveikino ir Dievo palaimos linkėjo Dvasios Vadas kunigas Mindaugas.

Po maldų susėdome agapei.

Šiltą, seserišką pasibuvimą užbaigėme 12 val., melsdamiesi šv. Marijos litaniją, prasidėjus Jos malonių valandai.

Genovaitė Ražanienė

 

 

X