Kategorija – Bendruomenė

Atsinaujinimo diena „Nebijok šventumo“

Atsinaujinimo diena „Nebijok šventumo“

Atsinaujinimo diena „Nebijok šventumo“ Utenoje

Kovo 2 dieną grupė mūsų parapijos jaunuolių vyko į Uteną, į atsinaujinimo dieną „Nebijok šventumo“. Pusiaukelėje stabtelėjome prie Rubikių ežero apžvalgos bokšto – pasikrauti geros nuotaikos…

Popiežius Pranciškus sako, kad šventumas neatima iš žmogaus nė lašo veiklumo, gyvumo ir džiaugsmo, o teikia stiprybę ir pasitikėjimą. Šią dieną minėjome Lietuvos ir Panevėžio vyskupijos globėją šv. Kazimierą.  Diena buvo pilna veiklos ir įspūdžių: vyko teminiai užsiėmimai grupelėse, klausėmės liudijimų ir tikrų gyvenimiškų istorijų kaip išgyventi bėdas ir įveikti netekčių bei nesėkmių skausmą. Nustebino netradicinis susitikimas su Panevėžio vyskupu Linu, kunigo Ričardo Doveikos mokymas apie šeimos svarbą nūdienos pasaulyje. Įstrigo Jovitos ir Roko Balsių bei Irmos ir Lino Adomaičių liudijimai. Sujaudino pal. kun. Mykolo Sapočkos hospiso savanorių liudijimai. Klausėmės ypatingų giesmių, kurias atliko šlovinimo grupė „Gyvieji akmenys“. Kartu pietavome, bendravome, susipažinome su naujais žmonėmis ar sutikome senus bičiulius. Labai įspūdingas buvo Eucharistijos šventimas: šv. Mišias aukojo vyskupas Linas ir daugybė Panevėžio vyskupijos kunigų.

 

                        

Vaikų dienos stovykla ,,Pažink save per tikėjimą“

Vaikų dienos stovykla ,,Pažink save per tikėjimą“

,,Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“(Jn 11, 26)

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijoje 2019 metais vasario 18 – 19 dienomis vyko vaikų dienos stovykla ,,Pažink save per tikėjimą“. Pirmadienio ryte į parapijos namus sugūžėjo apie keturiasdešimt įvairaus amžiaus vaikų iš trijų miesto mokyklų. Daugiausia susirinko vaikų, kurie šiais metais ruošiasi priimti Eucharistijos ir Atgailos sakramentus. Prie jų prisijungė vyresniosios mergaitės, besiruošiančios Sutvirtinimo sakramentui.

Stovyklos atidarymas prasidėjo bendra visų susirinkusiųjų malda ir giesme. Visus dalyvius palaimino diakonas Vilius Valionis. Panevėžio vyskupijos jaunimo centro komandos vadovė Monika Žydeliūnaitė vaikus sudomino protmūšiu ,,Aš pažįstu Bažnyčią“, pravedė katechezes ,,Bažnyčia tai mes“ ir ,,Biblijos personažai“, žaidė įvairius žaidimus. Vakare stovyklautojai susirinko bažnyčioje. Ten vyko Adoracija. Parapijos kunigas Mindaugas Šakinis mokė vaikus garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą. Keli tėveliai ir vaikai giedojo giesmes. Kitą dieną stovyklautojai pėsčiomis pasiekė riedulį Puntuko brolį. Susipažino su jo atsiradimo kilme ir klausėsi legendos apie žymųjį akmenį. Vaikai taip pat išgirdo Šventojo Jono Nepomuko istoriją. Visas dienas stovyklautojus lydėjo, jiems pasakojo ir su jais buvojo katechetės Daiva Kuprionienė ir Asta Striogienė. Visi dalyviai buvo apdovanoti įvairiais prizais, dovanėlėmis.

Maži ir dideli  mokėsi bendrauti, dėkoti, pažinti save, pažvelgti į kitą ir į Dievą.

 

                                                             

Marijos Legiono jubiliejus

Marijos Legiono jubiliejus

Marijos Legionas

 

Marijos Legionas tai pasauliečių katalikų apaštalavimo organizacija, kuri dvasininkų vadovaujama, tarnauja Bažnyčiai. Jos narių tikslas dvejopas: dvasiškai tobulėti patiems ir per šv. Mariją plėsti Kristaus karalystę.

Įkūrė legioną Pranas Dufas Airijoje 1921 m. rugsėjo 7d. Šiuo metu legionas veikia beveik kiekvienoje šalyje, turi 3 milijonus aktyvių narių ir žymiai daugiau narių – maldos pagalbininkų.

1965 m. popiežius Paulius VI pakvietė Praną Dufą dalyvauti II Vatikano Susirinkime kaip pasaulietį stebėtoją. Taip popiežius pripažino jo didelį įnašą apaštalavimo darbe. 1980 m. lapkričio 7d. Pranas Dufas mirė. Palaidotas Dubline. Pradėta jo beatifikacijos byla.

Anykščių apaštalo šv. Mato bažnyčios Marijos Legiono prezidiumas įsikūrė 2009 m. vasario 9d. Pasirinko vardą „Nekaltasis Prasidėjimas“ (pagal švč. Mergelės Marijos litaniją).

Šiuo metu legione yra 9 aktyvios narės ir 1 kandidatė, 70 maldos pagalbininkių, veikia Elmininkuose patricijų būrelis. Jame 18 narių. Patricijos – garbaus amžiaus moterys bendrai rožinio maldai renkasi kartą į mėnesį, o kasdien meldžiasi tiek, kiek sveikata leidžia.

Aktyviosios narės kiekvieną dieną meldžiasi vieną šv. rožinio dalį, Teseros ir kitas maldas, skaito legiono atmintinę, šv. Raštą, atlieka gailestingumo ir apaštalavimo darbus. Kiekvieną trečiadienį renkasi bendrai maldai, aptaria atliktus darbus, gauna užduotis ateinančiai savaitei.

Maldų pagalbininkai kasdieną meldžiasi 1 rožinio dalį ir Teseros maldas. Bendrai maldai nesirenka.

Legionui vadovauja Dvasios vadas.

Konkretūs darbai – jau minėtos maldos, vienišų ir ligonių lankymas ir įvairūs patarnavimai jiems. Kaimynų, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių kvietimas į šv. Mišias, į adoraciją, gegužines ir birželines pamaldas, šv. Mišių ir kt. šventų sakramentų reikšmės aiškinimas, kvietimas juos praktikuoti, neapleisti. Dalijame religinę literatūrą, meldžiamės laidotuvėse. Legiono narės tvarko apleistus kapus, padeda valyti, puošti bažnyčią. Įsteigta religinės literatūros bibliotekėlė.

Kviečiame prisijungti!

Genovaitė

Kviečiame vasario 17d. švęsti 10 metų įsikūrimo Anykščiuose sukaktį:

9 val. šv. Mišios;

po šv. Mišių rožinio malda;

12 val. šventinė agapė parapijos namuose.

Jaukus poezijos vakaras

Jaukus poezijos vakaras

Ketvirtadienio vakarą spaudė šaltukas. Jo nepaisė žmonės gausiai susirinkę į miesto biblioteką susitikti su kunigu, rašytoju ir poetu Robertu Grigu, su naujausia poezijos knyga „Dangus ir dykuma“.

Į poeto vidinį pasaulį įvedė smuikininkės Lijanos Žiedelytės atliekama muzika.

Priminęs klausytojams, kad sausio 24-oji šv. Pranciškaus Salezo – literatų globėjo diena, gerb. kunigas trumpai pristatė pirmąją prozos knygą „Rekrūto užrašai“. Tarnaudamas sovietinėje armijoje jis nepriėmė priesaikos, todėl teko išgirsti, iškęsti daug patyčių, nepelnytų bausmių ir smurto. Iš čia ir knygos pavadinimas.

Išgyvendamas sovietinės santvarkos beprasmybes, laisvo žodžio varžymus, aistringai pritardamas disidentų nuotaikoms, kunigas negalėjo tylėti. Taip atsirado poezijos knyga „Benamės svajos“.

Naujausia poezijos knyga „Dangus ir dykuma“. Pavadinimą poetas paaiškino paprastai – žmogus gyvena tarp dangaus ir dykumos, kurie yra šalia mūsų ir mumyse. Savo ribotumo supratimas – dykuma. Pirmieji eilėraščiai parašyti 1989 m. kunigaujant Labanore. Tai pirmoji jo parapija. Dzūkijos gamtos grožis, žmonių šiluma, aršios pokario partizanų kovos su okupantais žadino eiliuotą žodį. Tas ypač ryšku eil. „Mes krikščionys“ ir kt.

Kunigui ir poetui brangi Lietuvos praeitis, rūpi dabartis ir ateitis. Eilėse šviečia Dievo – visada atleidžiančio ir kviečiančio sugrįžti – ilgesys kasdienybėje, žmonių tarpusavio santykiai, amžinųjų vertybių troškulys. Nuskamba ir asmeninė lyrika. Siekiantiems tik materialinių gėrybių poetas siūlo eilėraštį „Sapnavau didžiulę jūrą“:

…Buvo grožio lig svaigimo

Buvo gelmė ir viršūnės

Ir, nepaisant to, aš greitai

Nusivyliau, pavargau:

Tiesdamas rankas į gylį

Tėvo ieškantis klajūnas

Prigimties balsu kartojau:

„Atsiliepkite… kas nors!”

 

Surinkęs būrelį jaunų entuziastų, dar sovietmečiu kunigas Robertas vyksta aplankyti V. Petkaus į Buriatiją. Kelionės įspūdžiai patenka į poezijos posmus. Skausmingai išgyvena poetas sausio 13-osios įvykius. Daugeliui aukų ir aktyviausiųjų skiriami šilčiausi žodžiai, visa Lietuva kviečiama to nepamiršti.

Užbaigia poetas knygos pristatymą netikėtai – dainuodamas solo pagal savo eilėraštį „Aš nežinau ar gerai“:

… Aš nežinau, nemąstau

Kas man rytoj atsitiks

Aš tik klausau ir laikau

Širdį pakeltą aukštyn…

 

O kaip tiko poezijos vakaro nuotaikai smuikininkės Lijanos virtuoziškai atlikti kūriniai: J. Naujalio „Svajonė“, Fr. Šuberto „Ave Marija“, melodija „Kur giria žaliuoja“! Antrosios oktavos la suvirpino širdis ilgam.

Išsirikiavusi ilga eilutė autografų – įrodymas, kad anykštėnai myli, skaito poeto knygas, laukia naujų.

Genovaitė R.

             

Lyg nauja giesmė

Lyg nauja giesmė

Per pastaruosius metus Anykščių šv. Mato parapijoje atsirado nemažai naujų veidų, naujų šeimų, kurioms Anykščių miestas tapo namais. Nauji parapijiečiai atvyko iš įvairių Lietuvos kampelių, kupini idėjų ir iniciatyvų. Atsirado poreikis skirti daugiau dėmesio ir sielovados šeimoms, todėl džiugu yra paskelbti apie naujai susikūrusią „Anykščių šv. Mato parapijos ŠEIMŲ BENDRUOMENĘ“. Bendruomenės iniciatyva buvo nuspręsta, jog kiekvieną antrąjį mėnesio sekmadienį vienuoliktos valandos šv. Mišios nuo šiol vadinsis „ŠEIMŲ MIŠIOMIS“.

Sausio 13 dieną, kartu su Laisvės gynėjų minėjimu bei šimtmečio anykštėnų paskelbimu, džiaugėmės ir dėkojome mūsų Viešpačiui Jėzui už mūsų šeimas: už vaikus, tėvus, senelius… Svečiuose buvo šlovinimo grupė „Viena diena“ iš Vilniaus – Augustė, Gediminas ir Vaida, bei mažoji Teresėlė, kuri drąsiai vaikščiojo priešais altorių ir giedojo giesmes. Vaikai, kurie susirinko į vaikų kampelį, su savanore Živile klijavo Lietuvos vėliavėles bei spalvino Jėzaus krikšto sceną. Šeimų bendruomenės nariai skaitė skaitinius ir nešė aukas.

Artimiausios ŠEIMŲ MIŠIŲ datos: VASARIO 10 d., KOVO 10 d., BALANDŽIO 14 d., GEGUŽĖS 12 d, ir t.t. Kviečiame visas šeimas prisijungti kartu švęsti Jėzaus pergalę ir kartu stiprinti mūsų mažąsias Bažnyčias- šeimas dėkingumo ir meilės dvasioje.

Visus šv. Mišių dalyvius kviečiame aktyviai dalyvauti:

  • Ant lapelių, kurie bus padėti bažnyčios gale, parašyti „laišką Dievui“ – prašymus ir dėkojimus, kurie bus paaukoti Mišių metu;
  • Giedoti giesmes, kurios bus leidžiamos per projektorių;
  • Vaikučius, kurie dar nesiruošia pirmajai Komunijai, ateiti į „Vaikų kampelį“, kuriame su savanoriais jie galės daryti specialias tos dienos Evangeliją aiškinančias užduotėles;
  • Didesniuosius vaikus atsisėsti priekyje, specialiai jiems paskirtuose suoluose ir klausytis vaikiško pamokslo;
  • Visas šeimas Mišių pabaigoje ateiti specialiai jiems skirto palaiminimo;
  • Po Mišių visiems dalyvavusiems susitikti prie arbatos puodelio.

 

Jeigu turite pasiūlymų arba norėtumėte įsijungti į Anykščių šv. Mato šeimų bendruomenę, kreipkitės tel. 862130107, Justė

 

Pastebėk. Pasidalink. Aplankyk.

Pastebėk. Pasidalink. Aplankyk.

,,Mūsų viltis Viešpatyje, – Jis yra mūsų pagalba ir skydas“ (Ps 33,20)

Prasidėjus Adventui visa Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bendruomenė buvo pakviesta dalyvauti akcijoje, kuri skirta vienišiems, apleistiems žmonėms, seneliams. Tikintieji buvo kviečiami pastebėti netoliese gyvenantį artimą, kuriam reikalinga bendrystė, pabuvimas kartu, šiltas žodis, materiali ir visokeriopa pagalba. Bažnyčios bendruomenė buvo kviečiama aukoti maisto produktus ir kitus reikalingus daiktus.

Kvietimą išgirdo ir gausiai aukojo nemažas būrys geros valios žmonių. Jie pasidalijo būtinais maisto produktais, saldumynais, medumi, uogiene ir kitais daiktais. Vaikai, kurie ruošiasi Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams, padarė kalėdinius atvirukus. Jie pasveikino senelius ir vienišus žmones.

Kūčių dieną nemažas savanorių būrys susirinko į parapijos namus. Prie parapijos kunigo Mindaugo ir suaugusiųjų savanorių  prisijungė ir aktyviai dalyvavo skirstant ir dalijant dovanas Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos aštuntokas Dovydas ir  Anykščių technologijos mokyklos studentas Tadas. Savanoriai aplankė senelius, vienišus žmones ir įteikė jiems aukotojų dovanas.

Plačiau apie akciją galėsite sužinoti gruodžio 30 dieną 18 val. apsilankę Anykščių Šv. Mato bažnyčioje.

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

Viešpaties veido ieškojimas – adventinis pamąstymas

„Eik, – sako man širdis, – ieškok jo veido!“

Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau! (Ps 27,8)

 

Liko jau tiek nedaug iki Kalėdų. Dienas jau galima skaičiuoti ant pirštų. Jau vis garsiau galima girdėti kalėdines dainas. Ir vis dar ieškome… Bandysiu ir aš surasti tas kelias mintis, kurios vis dar bando slėptis širdies kampučiuose, nedrįsdamos viešai pasirodyti.

Mielas skaitytojau, regiu Tave kaip savo draugą, kuriam noriu parašyti laišką. Laišką, kuriame įdedu dalelę savo gyvenimo, kuriame aš ieškau Tavojo veido ir leidžiu akies krašteliu pamatyti savąjį. Norėčiau palikti kuo didesnius tarpus tarp eilučių, kad galėtum ieškoti to, kas nepasakyta. Ieškoti…

Besibaigiant advento laikui, vis nepaliaujam ieškoję: dovanų, minčių, prasmių, tikrų draugų, šeimos narių, Viešpaties veido… Adventas – ieškojimų metas. Žinoma, visada yra lengviau, kai už Tave ieškoma, surandama, nes ir taip, rodos, to streso užtektinai. Tačiau tikrasis džiaugsmas aplanko tada, kai gali pats garsiai sušukti: „Eureka!“ O mums šiandien dar daug ko reikia ieškoti ir atrasti.

Vaikai mielai ieško šokoladuko, paslėpto už adventinio kalendoriaus durelių. Tik komercija daugiau nieko ir nebepasiūlo, vien saldų momentinį prisiminimą, kol jis tirpsta burnoje. Džiaugiuosi, kad mūsų miesto vaikai ir suaugusieji atsiliepė į kvietimą savo dovanėlėmis pradžiuginti ir kitus vaikus, kurie svajoja apie tikrą Kalėdų džiaugsmą. Taip suteikdami saldžiam laukimui ir prasmės pajautimo. Atnešdami dovanas prie altoriaus mažieji liudija, kad vaikai laukia ir ieško ne vien dovanų. Jie, kaip ir mes daugelis, ieško Viešpaties veido. Ieško to mylinčio Dievo – Kūdikėlio, kuris ateitų į jų namus, jų šeimą. Jie taip pat nori, kad šeimos nariai vienas kitam galėtų surasti daugiau laiko ir dėmesio.

Kaip bebūtų paradoksalu, dažnai tenka ieškoti ir pačių namų. Šventoji Šeima (Marija su Juozapu) ieškojo namų ateinančiam į pasaulį kūdikiui. Ir jiems tais namais tapo paprastutis tvartelis, tačiau nepaprastai turtingas savo šilumos ir jaukumo, žmonių tarpusavio meilės ir pagarbos. Taigi, norisi paklausti, ar aš gyvenu namie? Ką galėčiau atsakyti manęs klausiančiam, kur yra mano namai? Ar tai tolygu nurodomam adresui? Ką pasakytų tie migruojantys šeimos nariai, draugai, pažystami, kurių adresai nuolat kinta? Ar jie turi namus?

Kelių savo draugų to paklausiau ir jie nuoširdžiai bandydami atsakyti, turėjo sustoti ir truputį pamąstyti. Namai yra kur kas daugiau nei adresas, kuriuo galiu būti surastas. Tai šventa vieta, kurioje gera būti, kurioje norisi pasilikti su brangiausiais žmonėmis. Ten, kur galiu parodyti kitam ir pirmiausia sau pačiam savo veidą. Vieta, kur žmogus pasijunta žmogumi, mylimu, svarbiu, gerbiamu, išgirstamu. Ir visai nesvarbu, kur aš tą vieta surasiu: Anykščiuose, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje ar kitame pasaulio kampelyje.

Norint surasti, dažnai tenka išeiti. Norint atrasti tikruosius namus, kartais prireikia juos palikti. Norint atrasti iš naujo artimo žmogaus veidą, reikia išeiti iš kasdieniškų darbų, intrigų ir perdėtų emocijų sūkurio. Norint surasti Viešpaties veidą, reikia leisti širdžiai eiti jo ieškoti.

Adventas nori mus pakviesti tokiai ryžto reikalaujančiai kelionei ir ieškojimams. Pakviesti ne vien puošti mūsų laikinas buveines, bet ir padaryti jas tikrais namais, į kuriuos norėtųsi sugrįžti, kuriuose norėtųsi sulaukti Ateinančiojo. Kur, kaip rašo vaikai, jie galėtų būti visi viena šeima.

Yra pokalbis tarp Dievo ir žmogaus, kuriame dangiškasis Tėvas nori išnuomoti Sūnui namą. Žmogus pirma siūlo du kambarius, dar iš bėdos galėtų tris išnuomoti. Dievas norėtų išsinuomoti visą namą, bet žmogus nelabai nori, nes jam pačiam reikia erdvės. Dangaus Tėvas garantuoja, kad jis nebus išmestas į gatvę ir tos erdvės jam atsiras daugiau nei kada turėjo, kai tame name apsigyvens Jo Sūnus. Kadangi žmogui visa tai pasirodė rizikinga ir nesuprantama, jis teatsakė, kad pagalvos. O Dievas pasakė: „Galiu palaukti. Man čia patinka.“ (visas pasakojimas knygoje „Eik į savo kambarėlį“ psl. 21-22).

Advento laikas skirtas nuoširdiems atsakymams, jų ieškojimams. Kiek aš galėčiau vietos skirti Dievo Sūnui? Kokios baimės neleidžia plačiai atverti duris Ateinančiajam? Dievui patinka mūsų širdies buveinė. Jis norėtų apsigyventi, „neišmetant mūsų į gatvę“. Todėl ir laukia kantriai, kol mes busime pasirengę atsakyti Jam, priimti Jį, gyventi su Juo.

Mielas Drauge, vis dar ieškau Tavojo veido. Širdies raginamas einu ieškoti Viešpaties veido. Ir tie ieškojimai mane veda prie prakartėlės, prie žmogaus, kuriuo tapo Viešpats. Prie Tavęs, sukurto į Dievą panašų. Neslėpk savo veido.

 

Kun. Mindaugas Šakinis

 

Džiaugsminga diena

Džiaugsminga diena

Prieš pat Visų šventųjų bei Vėlinių minėjimą, praėjusį šeštadienį (spalio 27 d.), Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Anykščių skyriaus nariai sulaukė tam pačiam sambūriui priklausančių svečių iš Pasvalio. Susitikimą pradėjome Eucharistijos šventimu Anykščių šv. Mato bažnyčioje, kur kartu su klebonu kun. Petru Baniuliu šv. Mišias taip pat aukojo mūsų parapijoje nemaža metų vikaravęs, o šiuo metu Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje besidarbuojantis kun. Nerijus Papirtis. Pasistiprinę Gyvąja duona, susitikimą tęsėme Parapijos namuose, kur, išklausę diakono Viliaus Valionio pranešimo apie Šventojo Tėvo vizito į Lietuvą reikšmę, pasidalinome į keletą grupelių. Jose dalinomės mintimis apie šio išskirtinio istorinio įvykio prasmę savo gyvenimuose. Dažnas pasisakiusysis kalbėjo apie jam įstrigusį popiežiaus raginimą atsigręžti į savo tautos praeitį bei subrandintą ryžtą permąstyti savo gyvenimą, ieškant būdų dvasiškai tobulėti. Kunigo vikaro žodžiais tariant: „Šventojo Tėvo vizito metu dažnas išgyvenome dvasinį pakilimą, subrandinome pasiryžimą keistis. Dabar turime savęs klausti: ‚O ką darysiu su šiuo pasiryžimu toliau? Ar jam bus lemta būti įgyvendintam? O gal jis taip ir išnyks nepalikęs ryškesnio pėdsako mano gyvenime?‘“ Tose pačiose grupelėse svarstėme apie bendruomenės reikšmę kiekvieno krikščionio „šventėjimo kelyje“, kokią paramą gauname bei su kokiomis kliūtims susiduriame. Neretas sutiko, jog dvasiniam tobulėjimui bendruomenė tiesiog būtina, o kunigo vikaro teigimu: „Tik santykyje su kitu atsiskleidžia tikrosios mano asmeninės savybės. Kol esu vienas, manau, jog esu beveik tobulas krikščionis, tačiau susidūręs su kitu, pastebiu, kiek daug jo trūkumų man nevalingai kelia pasipiktinimą. Esame lyg du ežiukai, kurie turi laikytis saugaus atstumo arba žmonių santykiuose – pagarbos, kad mūsų „spygliai“ vienas kito nesužeistų.“ Be dvasinių pokalbių stiprinomės Česalvos su meile virtais pietumis – gardžiausiais pietumis pasaulyje! – bei vieni kitų atsineštais užkandžiais. Svečiams taip pat aprodėme bažnyčioje įrengtą apžvalgos aikštelę, Lajų taką, A. Vienuolio-Žukausko memorialinį muziejų, A. Baranausko klėtelę. Šilto bendravimo ir puikių įspūdžių kupina diena netruko prabėgti. Svečius išlydėjome namo, tvirtai pasiryžę, pasak kun. Nerijaus, „bendruomenėje sukauptą patirtį barstyti už parapijos ribų, o gal kitų barstomais dalykais pasipildyti“ – bet kuriuo atveju, užsimezgusią bendrystę puoselėti toliau. Telaimina šį mūsų pasiryžimą Viešpats!

Andrius

Įspūdžiai iš susitikimo su Pranciškumi

Įspūdžiai iš susitikimo su Pranciškumi

Rugsėjo 23-ji. Ankstyvas rytas. Piligrimų būrys išsiskirsto į autobusus. Laimingo kelio ir prasmingos maldos palinki klebonas Petras.

Kelionė neprailgo, nes mus lydėjo malda ir nusiteikimas nekasdieniškam įvykiui: dalyvauti popiežiaus Pranciškaus aukojamose šv. Mišiose, išgirsti Jo pamokantį, padrąsinantį žodį.

Mieste atvykusius pasitiko paslaugūs savanoriai, laukę svečių nuo 4 val. ryto.

8 valanda. Didžiulė aikštė Lietuvos upių tėvo Nemuno ir motulės Neries santakoje pilnutėlė žmonių. Skamba lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų kalba. Įsikuriame B1 sektoriuje. Altorius tolokai, arčiau kabo ekranas. Aiškiai girdime mus sveikinančių žodžius. Meldžiamės rožinį, bandome giedoti giesmes. Dangus pamažu giedrėja. Laukiame Popiežiaus.

Panyru į apmąstymus. Viešpatie, Tavo vietininkas Žemėje sukvietė mus į šį margą būrį. Džiaugiuosi, kad mūsų čia tiek daug, ne tik senukų, bet ir jaunų veidų. Bažnyčia gyva! Tikėjimas nemiršta!

Ačiū, Dievo sūnau, už atpirkimo auką. Netrukus ji bus pakartota ant šio netradicinio altoriaus po atviru dangumi Jo – mūsų mylimo popiežiaus Pranciškaus rankomis ir žodžiais. Žinau, jį slegia metai, jaunystėje persirgta sunki liga, bet Tu, Viešpatie, stiprini Tave mylintį tarną ir siunti kaip piligrimą į šias mažas Pabaltijo valstybėles, pas tikėjimą mylinčiuosius.

Mažytė mūsų Lietuva ir jos kaimynės. Išgyvenę tremtį, kankinimus, pažeminimus, mirtį. Šaldyti Sibiro taigoje, skandinti Laptevų jūroje, marinti badu, mirę nuo ligų, nepakeliamo darbo ir Tėvynės ilgesio…

Rodos jaučiu juos visus susirinkusius čia, kartu su mumis, gyvaisiais, padėkoti Tau, Kristau, už viltį ir maldą ten, Sibire, už atgautą laisvę, už išsaugotą tikėjimą, už Tavo suteiktą stiprybę sunkumuose ir šviesią viltį – mes išliksime čia, mes neišsivaikščiosime…

Pakylėjimas. Minia klaupiasi ir kartu su choru iš tūkstančių širdžių kyla į dangų „Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu. Osana aukštybėse.“

Genovaitė R.

 

 

Esu labai laiminga, nes pro pat mane pravažiavo Šv. Tėvas Pranciškus, palaimino. Jaučiau Jo artumą. Šis įspūdis išliks visam gyvenimui.

Taip pat dėkoju gerajam Dievui už sutiktus gerus žmones, kurie man padėjo surasti savo sektorių, padėjo susirasti traukinį iš Vilniaus į Kauną. Dėkoju už Švč. Sakramento adoraciją belaukiant Šv. Tėvo Pranciškaus, Gyvųjų akmenų šlovinimą. Popiežiaus aukotų Šv. Mišių metu įsiminiau pamokslo žodžius, kad nebijotume sunkių darbų, pajutau, kad esu krikščionė ir kaip gera melstis su kitais tikinčiais.

Inga M.

 

Važiuojant į Kauną, į Šv. Mišias su popiežiumi Pranciškumi, norėjosi jį pamatyti kuo iš arčiau. Deja, mūsų sektorius B1 buvo labai didelis, mes pasirinkome ne pačią geriausią vietą ir popiežiaus praktiškai nematėme. Net abipus scenos esančius ekranus užstojo didesni žmonės. Pasisekė tiems, kurie ėjo į kitą sektorių prie išpažinties. Ten užtruko, išeiti nebeleido, bet pamatė pravažiuojantį Šv. Tėvą iš arti.

Bet buvo labai smagu pajusti bendrystę su žmonėmis iš visos Lietuvos. Visi buvo džiugūs, geranoriški, jautėsi dvasinis pakilimas. Rudeniškai saulei šviečiant neskubėjome skirstytis, grožėjomės Kauno senamiesčiu. Grįžtant autobuse dalinomės savo įspūdžiais.

Bronė T.

 

Nuvykus į Kauną, įspūdį padarė žmonių srautai, einantys susitikti su Šv. Tėvu. Tarp jų buvo ir su mažais vaikais. Popiežiaus vizitą priimu kaip Dievo dovaną man ir visai Lietuvai. Savo kalboje jis ragino nepamiršti savo šaknų, neužsisklęsti rūpesčiuose, bet atvira širdimi priimti siunčiamus išbandymus. Turime nuolankiai ir džiaugsmingai dalintis dovanomis ir geru žodžiu su kitais žmonėmis.

Adelė D.

Maldingas bendravimas

Maldingas bendravimas

Rugpjūčio 6d. mūsų parapijoje lankėsi piligrimai – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios Marijos Legiono maldininkai. Svečius pasitikome šventoriuje. Užėjus į bažnyčią, mūsų Marijos Legiono dvasios vadas kunigas Mindaugas papasakojo bažnyčios istoriją, apibūdino pagrindinius skiriamuosius ženklus, vyskupo Antano Baranausko ir Konstantino Sirvydo atminimo įamžinimą, galingus vargonus ir kt.

Po šv. Mišių, kurias aukojo piligrimus lydintis kunigas dr. Andrius Vaitkevičius, jaukiam pokalbiui susirinkome parapijos namuose.

Atsigaivinę vaisiais, pasidaliję pagrindiniais darbais ir svajonėmis, piligrimai išvyko į Agluoną. Palinkėjome laimingo kelio ir pasikeitėme kontaktais ateities bendravimui.

Anykščių šv. apaštalo ir evangelisto Mato parapijos Marijos Legiono pirmininkė Genovaitė.