Mėnuo: 2019 balandžio

Paskutinįjį balandžio savaitgalį Anykščių Šv. apašt. evang. Mato  parapijoje vyko J. E. Panevėžio vyskupo ordinaro Lino Vodopjanovo OFM vizitacija – savotiškas parapijos ekonominio ir dvasinio gyvenimo „auditas“, numatytas Bažnytinės teisės kodekso. Jo metu ganytojas išsamiai susipažino su parapijos situacija, sielovados darbais, bendravo su parapijiečiais, priėmė klebono ataskaitą, o sekmadienį su visa parapija šventė Eucharistiją.

Darbinis vizitas prasidėjo penktadienį, balandžio 26 d.  Ši diena neabejotinai įeis į parapijos istoriją, nes tokios paskirties vyskupo vizito Anykščiuose nebuvo gerą dvidešimtmetį. Vyskupas, lydimas Panevėžio vyskupijos generalvikaro Eugenijaus Styros ir Anykščių parapijos klebono dekano Petro Baniulio, savo viešnagę Anykščiuose pradėjo simboliškai – lankydamas Antano Baranausko klėtelę, didžiojo anykštėno vyskupo Antano Baranausko atminimo ženklą, ir vietas, kurios mena jo vaikystę bei gražiausią talento proveržį – poemos ‚Anykščių šilelis“ gimimą. Vėliau garbusis svečias sukalbėjo maldą prie rašytojo Antano Žukausko kapo muziejaus kalnelyje, šiltai ir draugiškai pabendravo su muziejininkais.

Visos dienos vizitacija buvo skirta susipažinti su parapijos padėtimi, pajusti jos bendrą situaciją, suprasti, kokiame kontekste vyksta pastoracija. Geriausia tą padaryti ne tik pasikliaujant statistika, bet ir gyvai kalbantis su žmonėmis. Taigi visa diena praėjo lankantis įvairiose įstaigose: po renovacijos atsinaujinusiame Kultūros centre, L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje, Anykščių ligoninės slaugos skyriuje, Jono Biliūno gimnazijoje, UAB „Imenza“, prisėdus dalykiškam pokalbiui su Anykščių rajono savivaldybės meru Sigučiu Obelevičiumi bei su parapijos Pastoracinės tarybos nariais. Anykštėnams susitikimą su vyskupu Linu primins jo dovanotos knygelės su popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje kalbų rinkiniu.

Tradiciškai vizitacija užbaigiama iškilmingomis sekmadienio šv. Mišiomis su visa parapijos bendruomene. Balandžio 28 d. pasitiktas prie šventoriaus vartų, vyskupas, lydimas generalvikaro Eugenijaus Styros, parapijos klebono Petro Baniulio ir diakono Viliaus Valionio, įžengė į bažnyčią, Sumos ir kameriniam chorui „Salve Cantus“ (vad. Rimvydas Griauzdė) giedant tradicinę giesmę „Sveikas, Ganytojau“.

Šv. Mišių pradžioje klebonas P. Baniulis vyskupo ir parapijiečių akivaizdoje perskaitė ataskaitą apie parapijos pastarojo meto aktualijas, pasiekimus, artimiausius planus. Parapijiečiams tai irgi buvo puiki proga išgirsti, su kokiais iššūkiais susiduria parapija, kokie neatidėliotini darbai laukia (nors, kaip juokavo vyskupas, „remontai niekada nesibaigia ir nesibaigs“), kas turėtų būti svarbiausia parapijos gyvenime. Pasidžiaugęs tuo, kas padaryta, klebonas pabrėžė, jog „norint įveikti nors mažiausią kalną, neužtenka vien tik klebono ar kitų dvasininkų entuziazmo. Visada reikalinga pagalba – ir finansinė, ir fizinė, ir, svarbiausia, geranoriškumas – ir valdžios, ir parapijiečių“. Klebonas įvardijo ir parapijos bėdas, turbūt bendras daugeliui Lietuvos parapijų, – nemažai parapijiečių bažnyčiai priklauso tik formaliai, nešvenčia šv. Mišių, nedalyvauja bendruomenės gyvenime. „Stingant sąmoningumo, bendruomenė ir bažnyčia dažniausiai tapatinama tik su kunigais, pamirštant, kad parapija esame mes visi, ir tik nuo mūsų noro prisidėti prie jos gyvenimo priklausys, kaip mes čia jausimės – kaip namuose, ar tik kaip svečiuose“ – kalbėjo klebonas.

„Gali būti auksiniai skliautai, bet jei bažnyčia bus tuščia, ji taps muziejumi,“ – reziumavo vyskupas, padėkojęs klebonui už išsamią ataskaitą ir priminęs, kad anykštėnai turėtų ne vien džiaugtis bažnyčia kaip gražiu architektūros pastatu, bet ir širdį lenkti prie Dievo. Šv. Mišias vyskupas aukojo už parapijiečius, už Anykščių bažnyčios statytojus, už kunigus, kurie visą šimtmetį rūpinosi bažnyčia ir joje skelbė Dievo žodį; ragino maldoje prisiminti jaunimą, vaikus, sergančiuosius ir kenčiančiuosius, pasidžiaugė, kad skiriamas vis didesnis dėmesys šeimoms („kur šeima, ten parapijos ateitis“), linkėjo visiems augti Dievo pažinime.

Savo nuoširdžioje ir įtaigioje homilijoje vyskupas Linas kalbėjo apie tai, kad didžioji krikščionių jėga ir palaiminimas yra tai, kad mes tikime nematę – mes neprisilietėme Jėzaus žaizdų, realiai jo nematėme, bet tikime, kad jis yra gyvas, kad jis tarp mūsų. Būtent švęsdami sekmadienį mes ir ateiname sutikti Jėzaus, o savo gyvenimo kelionėje mes jį galime sutikti savo artimajame. „Sekmadienis pilnas vilties ir džiaugsmo“, – dar kartą visiems priminė vyskupas.

Anykštėnams vyskupas padarė netikėtą dovaną – priminė mūsų bažnyčios istoriją: atsivežė vyskupijos archyve saugomą 1947 m. čia kunigavusio vikaro Antano Rameikio aprašymą, kaip atrodžiusi parapija.  Buvo įdomu išgirsti, kad jau tuo metu buvusi didelė parapija, turinti apie 6000 tikinčiųjų, trobos medinės, šiaudais dengtos, o anykštėnai, vikaro akimis, buvę vidutinio ūgio, gražaus veido ir linksmo būdo, kiekvieną šventadienį lankydavę bažnyčią, didžiavęsi savo praeitimi, o parapiją kamavusios tos pačios bėdos – nemažas polinkis į svaigiuosius gėrimus…

„Išgirdome, kaip buvo, klebonas papasakojo, kaip dabar yra, bet reikia žvelgti į ateitį“, – vizito pabaigoje linkėjo garbusis svečias, kurio vizitas neabejotinai parapijiečiams suteikė vilties ir sustiprino tikėjime. O anykštėnai ganytojui dėkoja savo vyskupo A. Baranausko žodžiais:

Dieve Aukščiausias, Tėve geriausias,

Vyskupą mum užlaikyk,

Bėdas, nelaimes, ligas ir baimes

Nuo jo galvos nuvaikyk.

Rasa Bražėnaitė

Kun. P. Baniulio ir R. Bražėnaitės nuotraukos:

1. Vyskupas prie poeto ir vyskupo A. Baranausko klėtelės
2. Su muziejininkais prie klėtelės
3. Prie rašytojo A. Žukausko-Vienuolio kapo
4. Anykščių kultūros centro scenoje. Viduryje – direktorė Dijana Petrokaitė
5. Naujoji kultūros centro kino salė
6. Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje vyskupą priima direktorė Regina Drūsienė (antra iš dešinės) ir tikybos mokytoja Daiva Kuprionienė
7. Anykščių rajono savivaldybės mero Sigučio Obelevičiaus (pirmas iš kairės) kabinete
8. L. ir S. Didžiulių bibliotekoje
9. 
   11-15. Iškilmingos šv. Mišios Anykščių Šv. apašt. evang. Mato bažnyčioje

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą.

Didįjį šeštadienį krikščionių bendruomenė nešvenčia Eucharistijos, nėra nei Mišių, nei Komunijos. Kodėl nešvenčiama Eucharistija? Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, tačiau tai nėra nebuvimo tuštuma, o laukimo, ir netrukus ji prisipildys prisikėlusio Viešpaties artumo. Laukdami ir melsdamiesi liudijame ir savo viltį bei tikėjimą prisikėlimu ir antruoju Viešpaties atėjimu.

 Velyknakčio budėjimas

Velyknakčio budėjimo liturgiją sudaro keturios dalys:

Per Šviesos, arba Žiburių, liturgiją bažnyčios šventoriuje uždegama ir šventinama ugnis, nuo kurios šventinama Velykų žvakė, o jos šviesa perduodama žmonių žvakelėms. Šventindamas Velykų žvakę, celebrantas įbeda penkis kryžiaus formos smilkalų grūdus, simbolizuojančius penkias Jėzaus žaizdas. Velykų žvakė simbolizuoja prisikėlusį Kristų, Pasaulio šviesą.

Žodžio liturgijos metu Biblijos skaitiniai pasakoja apie Dievo meilę, skaitomos ištraukos pradedant pasaulio sukūrimu, pažadais, Sandora ir baigiant Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, naująja Sandora.

Per Krikšto liturgiją Kristaus šviesa nušvies katechumenų, kurie pasiruošė krikštui, gyvenimus. Celebrantas, panardindamas Velykų žvakę į vandenį, jį pašventina. Krikštijami katechumenai, o bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus.

Eucharistijos liturgija – tai Velyknakčio ašis. Susitikdami Komunijoje su Prisikėlusiuoju tampame Jo pergalės prieš mirtį ir blogį dalyviais, Kristus triumfuoja, nugalėjęs mirtį, o mes, džiaugdamiesi Jo pergale, tampame naujais kūriniais, Kristaus Velykos yra ir mūsų Velykos, Bažnyčios Velykos. Kartu su Kristumi ir mes prisikeliame naujam vilties gyvenimui.

Krikščionių tikėjimas ir viltis gimsta Velykų slėpinyje, nes Jėzaus mirtis ir prisikėlimas suteikia mums gilesnį įvykių supratimą ir leidžia pamatyti Dievo meilę bei perkeičiančią jo jėgą ir ten, kur kiti randa tik neviltį ir nusiminimą.

Nušviesti Prisikėlusiojo šviesos, parnešime ją į savo šeimas ir pasidalysime džiaugsmu ir viltimi, kad su Jėzumi įmanoma nugalėti egoizmą, smurtą, mirtį, kad kiekvieno žmogaus kentėjime yra gyvybės ir pilnatvės viltis, kad mirtyje paslėpta pergalė, kuri kaip kviečio grūdas, krentantis į žemę, ir miršta, kad atneštų gausų derlių.

 Pagal Bernardinai.lt

20.00 val. vyks iškilmingos Velyknakčio pamaldos. Pamaldose bus šventinama ugnis ir vanduo. Ugnies pašventinimui ir krikšto pažadų atnaujinimui atsineškite žvakes.

Prasmė.

Didįjį penktadienį prisimename Viešpaties kančią ir mirtį, be kurių nebūtų prisikėlimo. Šis Jėzaus kančios ir mirties prisiminimas yra vilties ir pergalės pranašas. Šiandien mintimis sustojame ties kryžiumi ir Viešpaties kentėjimais; ne siekdami susigraudinti, tačiau norėdami prisiminti Jo meilę, kuria mus mylėjo iki paskutinio kraujo lašo, kad gautų atleidimą už mūsų nuodėmes.

Didįjį penktadienį nešvenčiama Eucharistija; liturgija, skirta Viešpaties Kančios minėjimui, paprasta ir tyli, jos metu klausome Viešpaties Kančios istorijos, lydimos kitų Biblijos skaitinių, padedančių suprasti nesibaigiančią Jėzaus meilę mums.

Baigiant Kryžiaus pagerbimą, patarnautojai paruošia altorių komunijai. Eucharistija, kuri bus padalijama Komunijoje, yra atnešama iš altoriaus, kur buvo padėta po Didžiojo ketvirtadienio iškilmių.

Šios dienos šventimas baigiasi šv. Komunijos padalijimu – taip kiekvienam suteikiama galimybė asmeniškai vienytis su Viešpačiu, kuris savo mirtimi suteikė mums gyvybę.

Kryžius lieka išstatytas tikinčiųjų garbinimui; tyloje ir rimtyje įsižiebia prisikėlimo viltis.

 Kaip gyventi šį laiką?

Apmąstome Viešpaties kančią ir mirtį. Šiandien pasistenkime atverti širdis ir priimti Dievo gailestingą meilę, kai Jis, mėgindamas užjausti mus mūsų varguose, atsiuntė mylimą Sūnų, kad išlaisvintų mus iš nuodėmių, žaizdų ir kentėjimų.

Viešpaties mirties apmąstymas padeda mums nelikti abejingiems artimo kentėjimui, kuriame tęsiasi Jėzaus Kančia. Prašome malonės būti jautriems kitų kančiai ir pažvelgti į kitus kenčiančius meilės akimis, padėti jiems ir užjausti.

Viešpaties mirtis gali sugriauti mūsų egoizmo sienas ir pakeisti mūsų akmenines širdis į kūniškas širdis, jautrias ir žmogiškas.

Patikėkime Nukryžiuotajam Viešpačiui savo artimųjų, draugų ir visos žmonijos bėdas, kentėjimus, nuodėmes: „Viešpatie, dėl skausmingos Tavo Kančios, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.“

Dalyvavimas Kryžiaus kelyje nėra kokia eilinė procesija ar pasyvus religinio teatro pasirodymo stebėjimas. Leidęsi į Kryžiaus kelią, lydėkime Kristų savo malda, išgyvendami su dėkingumu ir meile Jo Kančią.

Kai garbiname Kristaus kryžių, prisiminkime, kad tai nėra vien paprasta lenta, kurią bučiuojame ir kuriai lenkiamės, tačiau tai atpirkimo kryžius, aplaistytas atpirkėjo krauju, priminimas mums, kad Jis dovanojo mums gyvenimą.

Priimdami Jėzų komunijoje dėkokime už Jo meilę ir junkime savo kentėjimus su Jo. Prašykime, kad mūsų širdis Dievas pripildytų meilės, kuria per mus Jis galėtų dovanoti gyvenimą visiems sutiktiesiems kelyje.

Parengta pagal www.bernardinai.lt

19.00 val. Kristaus Kančios pamaldos, kurios susideda iš keturių dalių: Žodžio liturgijos, Kryžiaus pagerbimo, Komunijos ir procesijos į Kristaus kapą.

Po pamaldų bus einamas Kryžiaus Kelias.

Didžiojo Ketvirtadienio ryto Mišios, dar vadinamos Krizmos Mišiomis, užbaigia gavėnią ir įveda į velykinį tridienį. Šiandien vakare visi liturginiai simboliai ir tekstai bylos apie Kristaus bendruomenės DNR. Tarsi iš anksto leis paragauti vaisių, kuriuos subrandins vėlesni įvykiai Golgotoje.

Paskutinės gavėnios dienos liturgija

Vyskupo su savo presbiteratu – kunigais – koncelebruojamose Krizmos Mišiose, kuriose parengiama šventoji Krizma ir palaiminami Katechumenų (kandidatų į krikščionis) ir Ligonių aliejai, išreiškiama kunigų bendrystė su savo vyskupu vienintelėje Kristaus kunigystėje ir tarnystėje.

Kunigai su vyskupu susirenka į šias Mišias iš įvairių vyskupijos vietų, parodydami, jog yra vyskupo liudytojai ir bendradarbiai paruošiant Krizmą, panašiai kaip yra jo pagalbininkai ir patarėjai kasdienos tarnystėje. Kadangi vakare švenčiamose Viešpaties Vakarienės Mišiose bus atmenamas ir Kunigystės įsteigimas, tarnaujančiosios kunigystės dalyviai atnaujina savo bandrystę su Vyskupu ir įšventinimu prisiimtąsias tarnystes. Drauge šioje iškilmėje yra kviečiama dalyvauti visa tikinčioji liaudis ir vienytis su savo ganytojais Komunija.

Viešpaties vakarienės mišių liturgija – Didžiojo Velykų tridienio pradžia

„Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišių šventimu Bažnyčia pradeda Velykų tridienį ir primena Paskutinę vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus, tą naktį, kai buvo išduotas, parodydamas meilę saviesiems pasaulyje, paaukojo Dievui Tėvui savo kūną ir kraują duonos ir vyno pavidalais ir davė juos apaštalams priimti, taip pat įsakė jiems ir jų kunigystės įpėdiniams juos aukoti”.

Visas dėmesys skiriamas tose šventosiose Mišiose iškiliai minimiems slėpiniams: Eucharistijos ir kunigystės įsteigimui, taip pat Viešpaties duotam broliškos artimo meilės įsakymui.

Giedant himną „Garbė Dievui aukštybėse”, jei yra toks vietos paprotys, skambinama varpais; pabaigus himną, varpai nutyla iki Velykų vigilijos. Groti vargonais ar kitais instrumentais šiuo laikotarpiu leidžiama tiktai giedojimui palaikyti.

Šią dieną pagal tradiciją atliekamas kojų plovimas dvylikai tikinčiųjų, žymi Kristaus, kuris atėjo „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”, tarnystę ir meilę. Vyskupas ir kunigai, mazgojantys kojas savo tikintieisiems, šitaip paaiškina jų pačių buvimo Bažnyčioje tikslą – tarnavimą Kristaus pavyzdžiu.

Vargšams skirtos aukos, ypač surinktos gavėnios metu kaip atgailos vaisiai ir šios liturgijos metu surinktos aukos, gali būti nešamos atnašų procesijoje. Mūsų pamėgtas ir dažnai giedamas himnas Ubi caritas est vera, yra skirtas būtent šių Mišių atnašavimui.

Po Komunijos maldos procesija, kurioje priekyje nešamas kryžius, už jo nešamos degančios žvakės ir smilkoma, Švenčiausiasis Sakramentas nešamas per Bažnyčią į specialiai tam parengtą jo saugojimo vietą, giedant vieną iškiliausių eucharistinių himnų „Kūno paslaptį šlovingą” (Pange lingua).

Po Viešpaties vakarienės Mišių tikintieji kviečiami tam tikrą nakties dalį praleisti bažnyčioje adoruojant iškilmingai laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą. Pagal aplinkybes eucharistinės adoracijos metu galima skaityti kokią nors Evangelijos pagal Joną dalį (ypač 13–17 skyrius).

Nuo vidurnakčio adoracija vyksta be išorinio iškilmingumo, nes prasidėjo Viešpaties kančios diena.

Tekstas parengtas pagal Benardinai.lt esantį kun. Artūro Kazlausko straipsnį „Didysis Ketvirtadienis: gavėnios slenkstis Velykų link“.

Šv. Mišios mūsų bažnyčioje 19 val.

Po šv. Mišių kviečiame likti adoracijai.

Vieną kartą per mėnesį šv. Mato bažnyčioje parapijiečiai susiburia į Šeimų Mišias – visai bendruomenei skirtą laiką, kuriame ypatingas dėmesys yra skiriamas šeimoms – tėvams su mažais vaikais, bei vaikams, besiruošiantiems sakramentams. Šio mėnesio šeimų Mišios buvo ypatingos, nes visi kartu bandėme įsijausti į Jėzaus kelionės į Jeruzalę istoriją, klausėme Viešpaties kančios Evangelijos eilučių.

„Ačiū, vaikai, kad taip garsiai šaukėte!“ – vaikų, besiruošiančių pirmajai Komunijai dalyvavimu džiaugėsi kun. Mindaugas, mat per teatralizuotą Evangelijos skaitymą jie buvo minia, kuri garsiai rėkė: „Ant kryžiaus jį!“, „Paleisk mums Barabą!“, ir t.t. Vaikai laikė didelius plakatus, kuriuose buvo pagrindines žmonių reakcijas atspindintys žodžiai, kai Jėzus buvo tardomas ir kalamas prie kryžiaus. Taip simboliškai buvo norima paklausti ir kiekvieno mūsų bažnyčioje susirinkusio žmogaus: ar tiki, kad Jis yra Viešpats? Mirtis šitam, ar pasigailėjimas? Pasitiki Juo, ar pats nori valdyti savo gyvenimą?

Vaikų kampelyje laukė savanorės, kurios padėjo visiems susirinkusiems padaryti savo verbas iš laukinių augalų – kadagio, kačiukų, sužaliavusių šakelių, bei džiovintų gėlių. Padarytus darbelius vaikai nešė prie altoriaus kartu su kitomis aukomis – duona, vynu, bei Laiškais Dievui, kuriuos kiekvienas galėjo parašyti Mišių pradžioje.

Kiekvienas parapijietis yra kviečiamas prisidėti prie Mišių eigos ir kartu su kunigu švęsti, džiaugtis sekmadieniu, aktyviai dalyvauti bendruomeninėje Mišių aukoje. Tardami Tėve mūsų visi šeimų Mišių dalyviai susikibo už rankų, linkėdami ramybės spaudė vieni kitiems rankas, ir tai išties buvo Jėzaus mokinių bendrystės džiaugsmo akimirkos. Džiaugiamės, jog per šeimų Mišias giedojo jaunų anykštėnų šeima, o jiems pritarė visi susirinkusieji – maži ir dideli.

Mišių pabaigoje visos šeimos yra kviečiamos bendram palaiminimui. Kun. Mindaugas ir diak. Vilius laimino visus kryžiaus ženklu ir linkėjo palaiminto sekmadienio. Žmonės skirstėsi su šypsenomis veiduose, ašaromis akyse ar tiesiog ramybe širdyje.

Šv. Mato bažnyčios šeimų bendruomenė kviečia prisijungti į šeimų Mišias mėnesio antrą sekmadienį nuo 11 val. Gegužės 12 dieną tikimės sulaukti šiltų orų, tad kviečiame visus po Mišių pasilikti agapei – pabuvimui bažnyčios šventoriuje, atsinešti kažką gardaus, pasivaišinti skanėstais ir pabendrauti prie arbatos ar gilių kavos puodelio.

Jeigu turite klausimų, pasiūlymų, ar norėtumėte įsijungti į Anykščių šv. Mato šeimų bendruomenę, kreipkitės tel. 862130107 arba el. paštu maja.juste@gmail.com, Justė.

Verbų sekmadienio iškilmės – palaiminamos palmių ir alyvų šakos, einama iškilminga procesija ir aukojamos Šv. Mišios, kurios įvesdina į Didžiąją Kristaus Kančios Savaitę.

Mums gyventi, reiškia sekti Kristų ir tai labai aiškiai sako Verbų sekmadienio liturgija. Kas seka Kristų, tas kopia į žmogiškumo aukštumas. Aišku, žmogus gali rinktis ir lengvą, aukštyn nevedantį kelią, kuriuo einant nereikia vargti. Žmogus gali ir nusileisti žemyn, į vulgarumą; gali prasmegti melo ir nesąžiningumo pelkėje. Bet jei mes sekame Jėzų, jei einame tuo keliu, kuriuo jis mus veda, mes kopiame aukštyn – į tiesos gyvenimą, į drąsą, kuri nebijo vyraujančių nuomonių, į ištvermę, reikalingą tam, kad sugebėtume visada padėti kitam žmogui. Kristus mus veda į meilės viršūnę, veda pas Dievą.
Tad viską kas lig šiol pasakyta galima šitaip trumpai pakartoti: norint sekti Kristų pirmiausia reikia trokšti žmogiškumo pilnatvės; reikia eiti kartu su kitais kopiančiais aukštyn, tai yra eiti kartu su Bažnyčia; reikia klausytis Kristaus žodžių ir pagal juos gyventi su tikėjimu, meile ir viltimi. Šitaip mes esame į amžinąją Jeruzalę keliaujantys piligrimai, o kartu, tam tikra prasme jau esame tenai, Dievo šventųjų bendrijoje.

Šv. Mišios bus aukojamos 9.00, 11.00 ir 18.00 val.

Jaunimą ir šeimas kviečiame į 11 val. šv. Mišias
Per kiekvienas Šv. Mišias bus šventinamos verbos.
Iškilmingas verbų pašventinimas ir procesija prieš 9.00 val. Šv. Mišias.

Balandžio 10d. Anykščių Šv.Mato parapijos namuose Carito Lietuvoje 30-mečio proga lankėsi  Panevėžio vyskupas Linas VODOPJANOVAS OFM, Panevėžio Carito direktorius kun. Eugenijus STYRA, direktoriaus pavaduotoja Gražina KACEVIČIENĖ, Carito darbuotojai ir savanoriai iš Alantos, Svėdasų, Utenos ir Anykščių parapijų.

Susitikimo metu vyskupas Linas pirmiausia kalbėjo apie tai, kas buvo ir šiuo metu yra svarbu Carito veikloje. Šiomis dienomis Carito organizacija nebegali likti vien maistą ir drabužius dalijančioji. Svarbu atkreipti dėmesį į šių dienų iššūkius – t.y. į žmonių vienišumą. Labai svarbu vienišus bei stokojančius žmones aplankyti, išklausyti bei kitais tam žmogui reikalingais būdais pagelbėti.

Alantos, Svėdasų, Utenos ir Anykščių parapijų Carito darbuotojai dalinosi ir savo patirtimis, nuveiktais geraisiais darbais, iššūkiais, lūkesčiais bei ateities planais.

Vyskupas Linas kvietė plėsti Carito savanorių būrį, visai Carito bendruomenei būti bendrystėje tiek maldoje, tiek atliekant realius gerumo darbus – išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, ligonį aplankyti,  kalinį sušelpti, mirusį palaidoti.

Susitikimas tęsėsi mišiomis, kurias aukojo vyskupas Linas Vodopjanovas OFM už jau mirusius Carito savanorius, esančius caritiečius bei visus parapijiečius. Po mišių susitikome agapei bei jaukiam pasibuvimui su svečiais.