Mėnuo: 2018 rugsėjo

XXIV Eilinis Sekmadienis, B eilinis laikas E2

Mk 8,27–35

Sekmadienio Evangelijoje girdime, kaip Jėzus, keliaudamas į Pilypo Cezarėją, klausia savo mokinių, kuo žmonės jį laiko. Atsakymų sulaukia įvairių: vieniems jis – Jonas Krikštytojas, kitiems – Elijas ar kuris nors kitas pranašas. Tuomet Jėzus kreipiasi tiesiai į savo mokinius: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras visų mokinių vardu atsako: „Tu esi Mesijas.“ Matydamas Petro tikėjimą, kuris visuomet yra Dievo suteikta malonė, Jėzus atvirai papasakoja mokiniams, koks likimas jo laukia Jeruzalėje: Žmogaus Sūnui teks daug kentėti, jis bus nužudytas, tačiau po trijų dienų prisikels. Tai išgirdęs Petras pasipiktina, nusiveda Jėzų į šalį ir ima jam priekaištauti. Kokia Jėzaus reakcija? Jėzus labai griežtai subara Petrą: „Eik šalin, šėtone!“

Jėzus mato, – sako popiežius Pranciškus, – kaip Petro, kitų apaštalų, taip pat ir mūsų viduje Tėvo suteiktai malonei trukdo piktojo gundymas. Mes esame gundomi nevykdyti Dievo valios. Pranešdamas apie laukiančią kančią ir mirtį Jėzus nori padėti savo sekėjams suprasti, kad Jis yra nuolankus ir tarnaujantis Mesijas. Jis yra nuolankus tarnas, klusnus Tėvo valiai. Dėl to, kreipdamasis į minią, Jėzus sako, kad visi, kurie seka Jo pavyzdžiu, irgi turi būti tarnai. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“

Sekti Jėzumi reiškia imti savo kryžių – kiekvienas jį turi – ir eiti paskui Jį. Pasak popiežiaus, tai nėra lengvas greitos sėkmės ir trumpalaikės šlovės kelias. Tai kelias, vedantis į tikrą laisvę, į išsivadavimą iš egoizmo ir nuodėmės. Reikia kategoriškai atmesti supasaulėjusią mąstyseną, kuri į gyvenimo centrą stato savąjį „aš“ ir savo interesus, nes ne to Jėzus nori iš mūsų! Jėzus sako, kad tas, kas pražudys savo gyvybę dėl Jo ir dėl Evangelijos, ją išsaugos, atgaus atnaujintą, pilnatvišką ir autentišką. Jėzus mums sako, kad sekimas juo veda į prisikėlimą, į nesibaigiantį gyvenimą su Dievu. Apsisprendimas sekti mūsų Mokytoju ir Viešpačiu, kuris tapo visų tarnu, reikalauja atidaus Jo žodžio klausymosi skaitant Evangeliją bei švenčiant sakramentus.

Mąstymo pabaigoje popiežius klausia: „Ar jaučiate troškimą sekti Jėzumi? Pagalvokite apie tai. Melskitės. Leiskite, kad Viešpats jums kalbėtų.“

Švenčiausioji Mergelė, kuri sekė Jėzų iki pat Kalvarijos, tepadeda mums apvalyti savo tikėjimą nuo netikrų Dievo atvaizdų, ištikimai sekti Kristumi ir laikytis jo Evangelijos.

Tekstas parengtas remiantis 2015 m. rugsėjo 13 d. Šv. Petro aikštėje popiežiaus pasakytu Evangelijos komentaru.

„Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“

XXII Eilinis Sekmadienis

Mk 7,1–8.14–15.21–23

Evangelijos pagal Morkų ištraukoje kalbama apie Jėzaus diskusiją su fariziejais ir Rašto aiškintojais. Diskutuojama apie „prosenių paprotį“, kurį Jėzus, remdamasis pranašu Izaiju, vadina „žmonių išgalvotais priesakais“. Pasak popiežiaus, jie niekada neturėtų būti keliami aukščiau „Dievo įsakymo“.

Komentuodamas Evangelijos ištrauką popiežius Pranciškus priminė, kad tradicinės normos, apie kurias čia kalbama, susijusios ne vien su Mozei apreikštais Dievo įsakymais. Tarp jų buvo ir daugybė įvairių smulkių taisyklių. Jos taikytos labai skrupulingai ir laikytos tikro religingumo išraiška. Todėl tas smulkmeniškas taisykles pažeidę Jėzaus mokiniai tuoj pat susilaukė priekaištų. Jėzaus atsakymas skamba kaip pranašystė: „Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“ Girdėdami šiuos žodžius, mes gėrimės savo Mokytoju. Girdime ir jaučiame, kad Jame glūdi tiesa ir jo išmintis vaduoja mus iš prietarų.

Tačiau dėmesio! – sako popiežius. Jėzus ir mus nori įspėti: negana išoriškai laikytis taisyklių, kad būtume geri krikščionys. Kaip tąkart fariziejams, taip ir mums gresia pavojus jaustis viską teisingai darantiems arba, dar blogiau, manyti, kad esame geresni už kitus vien dėl to, kad laikomės visų taisyklių, o tuo pat metu nemylime artimo, esame kietaširdžiai ir išdidūs. Nebūtų prasmės vien paraidžiui laikytis įsakymų, jei nesikeistų mūsų širdis, jei įsakymų laikymasis netaptų troškimu sutikti Dievą jo Žodyje, maldoje, jei nesiektume teisingumo ir taikos, nepadėtume vargstantiems ir persekiojamiems žmonėms.

Mes visi, gyvenantys savo bendruomenėse, parapijose, savo miestų rajonuose, puikiai suprantame, – sako Pranciškus, – kiek daug žalos Bažnyčiai padaro ir kaip papiktina žmonės, kurie skelbiasi esą geri katalikai, dažnai eina į bažnyčią, o kasdieniame gyvenime nesirūpina šeima, apkalba kitus. Jėzus tai smerkia, nes tokia laikysena priešinga krikščioniškam liudijimui.

Jėzus atkreipia mūsų dėmesį ir į gilesnius dalykus: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“ Šitaip Jėzus pabrėžia vidaus, širdies pirmumą. Išoriniai dalykai nepadarys mūsų nei šventų, nei nešventų. Tik širdyje gimsta mūsų ketinimai, pasirinkimai, troškimas daryti viską dėl Dievo meilės. Išorinė laikysena yra to, kas nuspręsta širdyje, pasekmė. Gėrio ir blogio riba yra ne žmogaus išorėje, bet viduje. Galime paklausti: kur tavo širdis? Jėzus sako: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“ Kas yra mano lobis? Jėzus, Jo mokymas? Jei taip, vadinasi širdis gera. O jei mano lobis yra kas kita? Dėl to širdžiai visada reikia apsivalyti, atsiversti. Kitaip ir mūsų rankos bus nešvarios, ir mūsų lūpos negalės nuoširdžiai kalbėti apie meilę. Tik švarios lūpos gali tarti atleidimo žodžius. O tai įmanoma tik nuoširdžiai apvalius savo širdį.

Tekstas parengtas remiantis 2015 m. rugpjūčio 30 d. Petro aikštėje popiežiaus pasakytu Evangelijos komentaru.